Dvi savaitės visiškoje tamsoje ir tyloje kasdien po 5 valandas medituojant. Koks tokios praktikos tikslas? Kas jos metu vyksta su žmogaus kūnu? Kaip jaučiamasi išėjus? Apie savo patirtis tamsos retrite Tailande sutiko pasidalinti organizmo valymo ir badavimo, sveikos mitybos, meditacijos, čigongo, dao tantros praktikė ir sertifikuota instruktorė Edita Esenku Šimkutė.

 

Woman,Meditating,In,Front,Of,The,Moon

Išgirdę žodį retritas daugelis dar suklūsta. Kas tai?

 

Reguliariai važiuoju pas savo mokytoją Manteką Čija (Mantak Chia) tobulintis į jo organizuojamus mokymus Tailande. Paprastai mokymų programa vyksta žiemą ir vadinasi „Winter retreat“. Lietuvių kalboje nėra žodžio retritas, tad dažniausiai įvardiju kaip mokymus ar stovyklą, nes tai būtų artimiausias terminas. Šių mokymų metu vyksta intensyvūs užsiėmimai, kai įvyksta vidinis virsmas, kai peržengiame nuovargio ribas, atrodo, tik nuėjai miegoti, o jau rytas ir reikia keltis į kitą užsiėmimą. Žiemos stovykla pas meistrą Čiją vyksta visą mėnesį. Po jos dar dviem savaitėms galima keliauti į tamsos retritą arba stovyklą, kur nuolat gyvename tamsoje, intensyviai užsiimame judesio ir meditatyviomis praktikomis.

 

Tamsos retritas – kas tai? Koks jo tikslas?

 

Tamsos retritas – tarsi sugrįžimas į mamos gimdą, gylį. Tai galimybė paleisti baimes, nuoskaudas, pažvelgti į gilius klodus iš vaikystės, prie ko prisikasti įprastos meditacijos metu nelengva – įveikę vieną sluoksnį pereiname prie kito, esame lyg svogūnas.

 

Tamsa kai kuriems atrodo baugi, nes joje sunku orientuotis. Tačiau tuomet, kai aplink nelieka jokių išorinių dirgiklių (vaizdų, kalbų, garsų), mūsų akys ir ausys ilsisi, turime progą giliai eiti į savo vidų, labiau jaučiame energijos judėjimą meridianais. Kiekvienas žmogus turi vidinių traumų iš vaikystės, vėlesnių gyvenimo etapų. Per paprastą meditaciją tų dalykų nepasiekiame, neiškrapštome ir neatveriame. Toks ir yra tamsos retrito tikslas – kuo giliau įnerti į save. Per dieną turėdavome 4 valandų meditacijas, rytines ir vakarines mankštas, kurias kuruoja meistras Mantekas Čija, o likusį laiką tiesiog esi su savimi visiškoje vienumoje, tyloje, tamsoje: atsimerki ar užsimerki – visiškai tas pats…. Tuomet ir prasideda visas ėjimo gilyn į save procesas – galima stebėti kūno pojūčius, užplūstančias mintis.

 

Ar tiesa, kad šią patirtį turėjote jau ne pirmą kartą? Ar šis kartas buvo kitoks?

 

Dao praktikų keliu einu jau 10 metų, esu sertifikuota instruktorė. Šią tamsos patirtį turėjau jau septintą kartą. 5 kartus buvau tamsos retrite po savaitę, o sykį – dvi savaites. Visa tai buvo dar prieš pandemiją, gyvendavome su mano vyru drauge kambaryje. Nors beveik nesikalbėdavome, jis būdavo šalia, tad apsikabindavome, pasėdėdavome šalia. Šis kartas – mano asmeninė praktika vienumoje. Tai buvo sklandžiausia kelionė į save tamsoje, kokią esu turėjusi. Tokiu būdu matau, kiek pažengiau, o kur dar reikia padirbėti su savimi.

 

Kur ir kokioje aplinkoje vyksta ši praktika?

 

Buvimas tamsoje buvo praktikuojamas daosių vienuolių olose, kurios labai gilios, tarsi labirintai. Įėjus gilyn į tokią olą aplink visiškai tamsu, nieko nesigirdi, nebent kur nors kapsintis vanduo. Tai tarsi nuoroda į buvimą motinos gimdoje. Šiais laikais tamsos retritui sukuriama moderni „ola“ pasirinktame pastate visiškai užtamsintais langais – į jo vidų nepatenka joks dienos spindulėlis, gyvenama aklinoje tamsoje.

 

Retritro metu nenaudojame jokių medijų, visus kasdienius veiksmus atliekame visiškoje tamsoje. Kiekvienas turime privačią erdvę – gyvename po vieną kambaryje. 5 valandas per dieną visi susirenka medituoti į bendrą erdvę. Ši bendra meditacija padeda geriau paleisti baimes, negatyvą, fobijas (ypač atėjusias iš vaikystės).

 

O kaip atrodo buitiniai dalykai tamsoje? Ar sudėtinga prisitaikyti?

   

Kai pirmą kartą ėjau į tamsos retritą, didžiausias iššūkis man atrodė būtent buitiniai dalykai. Kilo tokie klausimai: kaip išsivalysiu dantis? Kaip rasiu savo kilimėlį salėje ar kelią iki tualeto? Tačiau paaiškėjo, kad orientuotis tamsoje greitai išmokstama ir priprantama. Įdomu tai, kad maistą personalas nešdavo dėvėdami naktinio matymo įrangą, o mes valgėme tamsoje, nematydami, tik apčiuopomis jausdami, ką dedame į burną.

 

Visgi šįkart einant šią gilią patirtį, lydimą aukšto lygio energetinių meditacijų, mano galvoje sukosi jau kitokios mintys. Rūpėjo, kaip rasti vidinę dermę medituojant, kad po savaitės nepradėtų jaustis nugara, kaip suvaldyti vidinę šviesą tamsoje, kurią pradedu matyti po kelių dienų dėl didelio melatonino kiekio, kaip seksis emocijų paleidimo momentai ir kiek giliai pavyks nueiti. Nepaisant visų šių vidinių klausimų, vieną dalyką žinojau gerai: po tamsos retrito detokso pasninkaujant ir medituojant išeinu geresniu žmogumi.

 

Paminėjote pasninką ir detoksą – vadinasi, maistas ribojamas?

 

Taip, šios praktikos metu mityba stipriai apribota. Gaudavome po medžiaginį maišelį su maistu. Pavyzdžiui, vakarienei būdavo obuolys, keli pomidorai, saulelė riešutų ir džiovintų vaisių, detoksinė arbata, valomieji maisto papildai. Pietums – šiek tiek sezamo, arbūzo, virtų pupelių. Pusryčiams – kiaušinio baltymas, garintų žemės riešutų, obuolį ir sulčių. Tad detoksikacija praktikos metu vyksta tiek emociškai, tiek fiziškai. Per tą laiką, žinoma, numetama ir kokie 4–5 kg svorio. Svajodavau apie papają, nes toks maistas pradeda atsibosti po savaitės (juokiasi).

 

Kas vyksta su žmogumi tamsos retrito metu?

 

Dažnai žmonės yra apsiskaitę, turi daug teorinių žinių apie dao praktikas, žino viską apie akupunktūros taškus, bet nėra patyrę, pajautę energijos judėjimo. Medituojant tamsoje tie dalykai, kuriuos žinome teoriškai, apie energetinius kanalus, meridianus ir pan., jungiami su praktika ir tampa apčiuopiami. Tailande, tiesiogiai dirbant su mokytoju Manteku Čija, žinios perduodamos tiesiogiai, ne teoriniu, o praktiniu, energetiniu lygmeniu. Kai esame tyloje, ramybėje, savyje, galime lengviau paleisti negatyvias emocijas, kurios mums trukdo ir mus riboja: nuoskaudas, gėdą, nemeilę sau, kritikos strėles, eiti labiau į save. Galvodavau, kaip gera, kad galiu būti, tiesiog sėdėti viena tamsoje ir išjausti. Pajausti, kad mano akys pavargusios, kad mano ausys pavargusios, kad galiu būti čia ir dabar, tyloje, ramybėje. Po išėjimo iš tamsos vis dar darau dideles pertraukas pabuvusi prie kompiuterio ar telefono, labiau jaučiu savo kūną.

 

Taip pat pradedame geriau jausti kūno pojūčius – kur veržia, gal nuo ilgų meditacijų susidarė įtampos nugaroje, pečių juostoje? Pirmą savaitę jaučiausi puikiai, o antrą jau pajutau, kad mano pečiai įsitempę, kad ideali ir mėgstama pagalvė, kurią skraidinausi net iš Lietuvos, nėra tokia jau patogi ir ideali (šypsosi). Labai gelbėjo kasdien atliekamos mankštos. Atliekant jas tamsoje pradedi jausti kiekvieną raumenį. Mankštindamasi ir tempdama kūną pradėjau jausti geresnį balansą tarp kairės ir dešinės, kur yra įtampos. Netgi apčiuopiau psichosomatiką kūne, supratau, iš kur visa tai ateina. Ilgai medituojant, sėdint tamsoje pavargstama, tačiau tai ir yra tas lūžio momentas, kada pradedi paleisti tai, kas nereikalinga.

 

Su kokiais vidiniais procesais dirbote? Kokios pagrindinės temos iškilo?

 

Šį kartą man skaudžiai iškilo kritikos mūsų visuomenėje tema. Vaikystėje nelankiau darželio. Mane supę žmonės buvo draugiški, geri. Tad su patyčiomis pirmą kartą susidūriau tik mokykloje. Buvau aukščiausia klasėje, pirmai klasėje iš mergaičių pasireiškė branda, pradėjo formuotis krūtys. Ir aš nuo to skaudžiai kentėjau ilgą laiką. Mokykloje turbūt buvo nemaloniausias laikotarpis gyvenime, nes tuomet susipažinau su kritika, sužinojau, kad esu negraži, kad mano ūgis ir svoris netinkami – man tai įvarė tokius kompleksus, kad netgi būdama 37-erių dar turiu ką iš savęs krapštyti. Jau dešimtmetį einu saviugdos keliu, atrodo, kad esu daug dalykų paleidusi, bet būtent tamsos retrito metu supratau, jog tai dar neišjaustas aspektas, į kurį daug metų numodavau ranka kaip į nereikšmingą.

 

Man regis, kiekviena moteris susidūrė su kūno kritika: vienai sakė, kad tu per maža, kitai – per aukšta, vienai – džiūsna, kitai – per stora. Ir tai švelniausi galimi epitetai. Jauną žmogų, paauglį tokia kritika skaudžiai paveikia. Visuomenė mus išmoko kritikuoti save, kritikuoti kitus, nemylėti savęs. Tuomet moterys sako: „Aš nemoteriška“, „man sunku mylėti save“. Tai susiję ne su tuo, kad tokie gimstame, nes vaikai gimsta mylėdami viską aplink, visus žmones: ir gražius, ir negražius, ir lieknus, ir apkūnius, ir įgalius, ir neįgalius. Vaikai visus myli. Bet vėliau tiesiog išmokstame kritikuoti kitus ir save. Manau, kad galime padėti jaunajai kartai dalindamiesi savo patirtimis.

 

Pradėjusi praktikuoti Dao meditacijas supratau, kad mane ilgai lydėjo pyktis, nes neatitikau to paauglės standarto, kuris priimtas visuomenėje. Todėl maištavau – dažiausi plaukus įvairiomis spalvomis, buvau pankė, paskui metalistė. Tai atrodė kaip savęs paieškos, bet tai buvo emocinė išraiška. Ir tai nutiko ne tik man – dauguma esame prifarširuoti kritikos, kurią iškrapštyti reikia laiko ir ne vienos praktikos, nes tai mumyse sugulė ne per vienus metus.

 

O kas yra minėta vidinė šviesa?  

 

Jau po trijų dienų visiškoje tamsoje mūsų kūnas pagamina daug melatonino, kuris skyla į DMT ir patiriame šviesą. DMT, dar žinomas kaip dimetiltriptaminas – natūraliai egzistuojanti stipriausia haliucinogeninė medžiaga pasaulyje, randama žmogaus kūne, taip pat ir daugelyje augalų. Jį kaip haliucinogeną naudoja Pietų Amerikos šamanai religiniams tikslams, tačiau žmogaus kankorėžinė liauka taip pat gamina DMT tam tikromis sąlygomis. Ilgai būnant tamsoje išsiskiria šis vadinamasis mirties hormonas. Tai galime integruoti į energetinę meditaciją ir apsivalyti kūną dar giliau.

 

Kaip jautėtės po praktikos? Ką su savimi išsinešėte, atradote?

 

Tai, ką patyriau Tailande, buvo labai intensyvu – tikrai ne poilsis, o darbas su savimi. Tamsos retritas duoda perėjimą per savo ribas: kai nematau, nėra kvapų, garsų, vaizdo tiek daug kaip kasdienybėje, susitelkiama į savo vidų. Tai leidžia atsikasti iki situacijų, dalykų, kurie atrodė seniai pamiršti arba nereikšmingi. Bet jie tūnojo manyje, stabdė vienus ar kitus dalykus mano gyvenime. Ir dėl šios praktikos juos galėjau paleisti. Turime atsidurti nekomfortabilioje situacijoje, kad įvyktų lūžis ir giluminis paleidimas.

 

Iš tamsos retrito išeinama vėlai vakare jau sutemus, kad akys po truputį adaptuotųsi. Net ir tuomet reikia saulės akinių, nes, pavyzdžiui, gatvės žibinto šviesa erzina akis, jos būna jautrios. Ant pastato, kuriame vyko retritas, durų kabo daug sluoksnių viena ant kitos uždėtų juodų užuolaidų. Tad sluoksnis po sluoksnio jas skleidžiant ir einant į šviesą (net vėlai vakare, naktį, mūsų aplinkoje daug šviesos), tampa tarsi simboliniu gimimu – išneri tarsi per tunelį.

 

Iš dviejų savaičių tamsos retrito išėjau su šypsena – laiminga. Norėjosi sušukti: sveikas pasauli, ryškus, spalvotas, pilnas garsų ir kvapų! Gulėdama lovoje aiškiai girdėjau pradėjusio barbenti lietaus lašus, gekono šūksmą – atrodo, kiek daug garsų aplink. Išėjusi iš meditacijų tamsoje retrito jaučiausi gimusi iš naujo. Kiekviena patirtis tamsoje man atneša kažką naujo. Šįkart išsinešiau sulėtėjimą, mėgavimąsi maistu, gilius asmeninius paleidimo procesus, apčiuopiamesnį energijos tekėjimo pojūtį meridianais.

 

Autorius Laura Auksutytė