XIX a. pabaigoje, pasaulyje išplitus pigioms spausdintoms magijos knygoms, nedidelė viduriniosios klasės vyrų ir moterų grupė Didžiojoje Britanijoje įkūrė naują slaptą magijos judėjimą – Hermetinį Auksinės Aušros ordiną. Jo nariai gilinosi į Renesanso mistiką, alchemiją, kabalą, astrologiją, Taro kortas ir geomantiją. Nors Auksinė Aušra niekada neturėjo daugiau nei kelių šimtų narių, ordinas pritraukė nemažai įtakingų meno ir kultūros veikėjų. Ilgainiui jo idėjos padarė didžiulę įtaką Vakarų ezoterinei tradicijai ir įkvėpė daugybę rašytojų, muzikantų, dailininkų bei kino kūrėjų visame Vakarų pasaulyje.

 

Okultizmo bangaAntique,Magic,Book,With,Grunge,Shabby,Pages,,Herbs,And,Black

 

XIX a. Didžiojoje Britanijoje sparčiai augo tikėjimas mokslu, technologine pažanga ir racionaliu pasaulio aiškinimu. Tačiau dalis išsilavinusių žmonių jautė, kad tradicinė krikščionybė neatsako į visus jiems rūpimus klausimus, o vien mokslu grindžiamas pasaulio aiškinimas palieka per mažai vietos paslapčiai ir dvasiniams ieškojimams. Todėl vis daugiau žmonių ėmė domėtis alternatyviomis dvasinėmis ir ezoterinėmis tradicijomis.

 

XIX a. pabaigoje Didžiojoje Britanijoje susikūrė kelios ezoterinės draugijos, tarp jų Hermetinė draugija ir Luksoro Hermetinė brolija. Netrukus atsirado ir Hermetinis Auksinės Aušros ordinas, tapęs įtakingiausiu to meto okultiniu judėjimu. Pagrindiniai ordino steigėjai buvo trys viduriniosios klasės vyrai – Williamas Wynnas Westcottas, Williamas Robertas Woodmanas ir Samuelis Liddellas Mathersas. 1887–1888 m. jie sukūrė pagrindinę ordino struktūrą ir tapo pirmaisiais jo vadovais. Visi trys domėjosi ezoterika, buvo masonai ir priklausė „Societas Rosicruciana in Anglia“ (SRIA) – apie 1866 m. įkurtai organizacijai, puoselėjusiai rozenkreicerių tradiciją. Nors iš pradžių ordino steigimui daugiausia vadovavo W. W. Westcottas, ilgainiui didžiausią įtaką jo mokymui ir raidai įgijo S. L. Mathersas.

 

Kaip ir daugelis ezoterinių organizacijų, Auksinės Aušros ordinas savo autoritetą grindė teiginiu, kad jis nėra naujas kūrinys, o senos slaptos tradicijos tąsa. Pasakojama, kad W. W. Westcottas gavo užšifruotus rankraščius, kuriuose buvo išdėstyti būsimos organizacijos ritualų ir laipsnių pagrindai. Esą juos iššifravęs jis aptiko nuorodą į vokietę Anną Sprengel – tariamą slaptos Vokietijos ezoterinės brolijos atstovę. Teigta, kad būtent ji suteikė leidimą įsteigti ordino skyrių Anglijoje.

 

Visgi nėra patikimų įrodymų, kad A. Sprengel iš tiesų egzistavo ar kad Vokietijoje veikė tokia ezoterinė brolija, iš kurios būtų kilęs Hermetinis Auksinės Aušros ordinas. Daugelis tyrinėtojų mano, jog vadinamieji šifruotieji rankraščiai greičiausiai buvo sukurti XIX a. okultistų aplinkoje, siekiant naujajai organizacijai suteikti senesnės ir autoritetingesnės tradicijos aureolę.

 

Ordino struktūra ir mokymai

 

Auksinės Aušros ordinas buvo suskirstytas į ložes, pavadintas senovės Egipto dievybių vardais. Pirmoji jų – Izidės-Uranijos ložė – įkurta Londone 1888-ųjų kovą. Per kitą dešimtmetį atsirado dar keturios ložės: trumpai veikusi Ozirio ložė Veston Super Mere Anglijoje, Horo ložė Bradforde, Amen Ra ložė Edinburge ir Ahathoor ložė Paryžiuje.

 

Į šias ložes buvo priimami žmonės, norintys susipažinti su ordino mokymais. Jose nariai pereidavo iniciaciją, kilo hierarchijos laiptais ir nuosekliai studijavo simbolius, ritualus bei įvairias ezoterines sistemas. Vienas išskirtinių ordino bruožų buvo tai, kad jis priėmė ne tik vyrus, bet ir moteris. Nors į ordiną galėjo stoti įvairių socialinių sluoksnių žmonės, daugumą jo narių sudarė vidurinės klasės atstovai.

 

Ordinas veikė pagal iniciacinę hierarchiją – nariai žinias įgydavo palaipsniui, pereidami iš vieno laipsnio į kitą. Ši struktūra iš dalies priminė masonų ložes, tačiau Auksinės Aušros ordino mokymas buvo grįstas savita ezoterine sistema. Pirmasis, arba Išorinis, ordinas buvo skirtas teoriniams pagrindams: kabalos Gyvybės medžiui, keturių elementų simbolikai, astrologijai, Taro kortoms, geomantijai ir dvasinei saviugdai.

 

Per visą Auksinės Aušros ordino gyvavimo laikotarpį jo nariais tapo keli šimtai žmonių. Iki 1896 m. penkių ložių įrašuose užregistruota 315 inicijuotų narių, iš jų – 119 moterų. Tarp žymiausių ordino narių buvo poetas ir dramaturgas Williamas Butleris Yeatsas, aktorės Maud Gonne ir Florence Farr, keistosios literatūros autoriai Arthuras Machenas ir Algernonas Blackwoodas. Ordinui taip pat priklausė Oscaro Wilde’o žmona Constance Wilde, filosofo Henrio Bergsono sesuo Moina Bergson, vėliau ištekėjusi už Samuelio Liddello Matherso, bei arbatos verslo paveldėtoja Annie Horniman. Ezoterikos istorijoje bene garsiausias ordino narys buvo Aleisteris Crowley, inicijuotas 1898 m.

 

1892 m. S. L. Mathersas atrinktiems ordino nariams įsteigė antrąjį, vidinį ordiną – Rosae Rubeae et Aureae Crucis (Rubino rožės ir Aukso kryžiaus ordinas). Į šią grupę buvo galima patekti tik gavus kvietimą, o jos nariai galėjo pereiti dar tris aukštesnius laipsnius. S. L. Mathersas teigė, kad vidinis ordinas sukurtas vadovaujantis dvasinių adeptų, vadinamųjų Slaptųjų Vadovų, nurodymais. Pasak jo, šie adeptai buvo pasiekę aukščiausią dvasinio tobulėjimo lygį ir turėjo antgamtinių galių.

 

Būtent vidiniame ordine prasidėdavo praktinės magijos mokymas. Jo nariai mokėsi astralinių kelionių, regėjimų praktikų, alcheminės simbolikos, ritualinės magijos ir sudėtingesnių invokacijų. Aukščiausias ordino lygmuo buvo siejamas su Slaptaisiais Vadovais – paslaptingais adeptais ar dvasinėmis būtybėmis, kurios, kaip tikėta, prižiūrėjo ordino raidą ir perduodavo jam dvasinį mokymą.

 

Įkvėpė kitus

 

Nors Auksinės Aušros ordinas XX a. pradžioje suskilo ir galiausiai išnyko, jo mokymai nenugrimzdo į užmarštį. Didelę dalį ordino ritualų ir mokomosios medžiagos, pagrįstos „Stella Matutina“ tradicijoje išlikusiomis apeigų versijomis, 1937–1940 m. keturiuose tomuose paskelbė okultistas Israelis Regardie. Šie leidiniai tapo svarbiu šaltiniu tiek pavieniams okultizmo tyrinėtojams ir praktikams, tiek naujai susikūrusioms ezoterinėms organizacijoms. Kai kurios jų net perėmė Auksinės Aušros ordino pavadinimą.

 

Ordino įtaka gerokai peržengė jo paties gyvavimo laikotarpį. Jo idėjos, ritualinė struktūra ir simbolika paveikė telemą – Aleisterio Crowley sukurtą religinę ir filosofinę sistemą, taip pat viką – šiuolaikinę pagonišką religiją, viešai iškilusią Anglijoje XX a. 6-ajame dešimtmetyje.

 

Nors pats Auksinės Aušros ordinas iširo, jo sukurta ritualinės magijos, simbolikos ir iniciacijų sistema tapo vienu svarbiausių šiuolaikinio Vakarų okultizmo pamatų. Ordino idėjos iki šiol daro įtaką ezoterinėms grupėms, okultizmo praktikams ir populiariajai kultūrai.

 

Įdomu

 
  • Moterys slaptame ordine. Auksinės Aušros ordinas buvo viena pirmųjų ezoterinių organizacijų, kurioje moterys ir vyrai galėjo dalyvauti lygiomis teisėmis. Tai ryškiai skyrė jį nuo tradicinių masonų ložių, priimdavusių tik vyrus. Ordinas pritraukė nemažai išsilavinusių, kūrybingų ir visuomenėje žinomų moterų. Jos nebuvo vien ritualų dalyvės – vadovavo ložėms, dalyvavo kuriant mokymus ir aktyviai prisidėjo prie ordino veiklos.
  • Menininkų, poetų ir rašytojų trauka. Auksinės Aušros ordinas neatsitiktinai traukė kūrybos žmones. Jo ritualai, simboliai, kostiumai, dramatiškos ceremonijos ir mitologiniai pasakojimai buvo artimi teatrui, poezijai ir literatūrai. Ordino nariai ne tik studijavo senąsias ezoterines tradicijas, bet ir kūrė savitą vaizduotės pasaulį. Tokia aplinka ypač traukė tuos, kurie ieškojo alternatyvos realistinei ir materialistinei modernybės pasaulėžiūrai. Vienas žymiausių ordino narių buvo airių poetas W. B. Yeatsas. Jo domėjimasis okultizmu nebuvo trumpalaikė mada – ezoteriniai simboliai, mitologinės struktūros, regėjimų motyvai ir cikliškas istorijos suvokimas tapo svarbia jo kūrybos ir pasaulėžiūros dalimi.
  • Vidiniai konfliktai. Ordino istoriją lydėjo nuolatiniai nesutarimai. Po W. R. Woodmano mirties ir W. W. Westcottui pasitraukus iš aktyvaus vadovavimo, vis daugiau galios sutelkė S. L. Mathersas. Nors jis buvo talentingas ritualų kūrėjas, vertėjas ir vienas pagrindinių ordino ezoterinės sistemos architektų, daugelis jį laikė pernelyg autoritarišku vadovu. Įtampa ypač sustiprėjo dėl jauno, ambicingo ir konfliktiško Aleisterio Crowley. Kai S. L. Mathersas siekė priimti jį į vidinį ordiną, dalis Londono narių tam griežtai priešinosi. Šis ginčas tapo vienu svarbiausių organizacijos skilimo katalizatorių. Nesutarimai dėl valdžios, Slaptųjų Vadovų autoriteto, ordino kilmės dokumentų autentiškumo ir asmeninių ambicijų galiausiai suardė organizacijos vienybę.
  • Horosų skandalas. Dar vieną smūgį ordino reputacijai sudavė vadinamasis Horosų skandalas. Sutuoktiniai Frankas Jacksonas ir Editha Saloman Jackson, prisistatę Theo ir Laura Horosais, po apsilankymo pas S. L. Mathersą pasisavino nemažai slaptų ordino dokumentų, tarp jų ir Išorinio ordino ceremonijų tekstus. Organizacijai, kurios autoritetas grįstas paslaptimi, iniciacija ir griežtai kontroliuojamu žinių perdavimu, tai buvo itin skaudus smūgis.

 

Autorė Monika Budnikienė