Nuo seniausių laikų tikėta, kad pasaulis nėra sudarytas atsitiktinai. Manyta, jog tarp daiktų, reiškinių ir įvykių egzistuoja nematomi ryšiai: panašūs dalykai veikia vienas kitą, kadaise susilietę objektai išlaiko tarpusavio sąsają, o simbolis nėra vien nereikšmingas ženklas. Todėl idėja, kad panašus traukia panašų, buvo suvokiama ne tik kaip metafora, bet ir kaip veikimo principas, galintis paveikti žmogaus santykį su tikrove.

 

Du simpatinės magijos dėsniaiThe,Magnetic,Force,Of,Talent,Engagement:,How,To,Attract,Top

 

Panašumo dėsnis yra geriausiai atpažįstama simpatinės magijos forma. Jis grįstas prielaida, kad panašus sukelia panašų. Jei žmogus trokšta gausos, jis renkasi pilnatvę simbolizuojančius vaizdinius: apvalias formas, aukso spalvą, grūdus, monetas ar prinokusius vaisius. Jei siekia ramybės, jį traukia vanduo, mėlyna spalva, lėtas judesys ir švelni šviesa. Senosiose apeigose šis principas taikytas tiesiogiai: lietus šauktas liejant vandenį, vaisingumas skatinamas barstant sėklas, o apsauga kurta uždarant ratą ar užveržiant mazgą. Kitaip tariant, simbolinis veiksmas tampa būsimos tikrovės modeliu.

 

Antrasis principas – kontakto, arba užkrato, dėsnis. Jis grindžiamas mintimi, kad prisilietimas palieka nematomą pėdsaką. Tikėta, jog daiktai, kadaise buvę kontakte, išlaiko tarpusavio ryšį ir gali veikti vienas kitą net būdami toli. Todėl plaukai, drabužiai, papuošalai, laiškai, nuotraukos ar kiti žmogui priklausę daiktai įvairiose tradicijose buvo laikomi ne vien paprastais objektais, bet ir ryšio nešėjais.

 

Šiuolaikinė psichologija rodo, kad toks mąstymo būdas nėra vien senųjų kultūrų reliktas. Psichologas Paulas Rozinas ir psichologė Carol Nemeroff tyrė, kaip panašumo ir kontakto principai veikia šiuolaikinių žmonių sprendimus. Jų tyrimai parodė, kad žmonės gali atsisakyti valgyti visiškai saugų saldainį vien todėl, kad jis atrodo panašus į kažką šlykštaus, arba nenorėti dėvėti švariai išskalbtų drabužių, jei žino, kad juos anksčiau vilkėjo nemėgstamas žmogus. Tokios reakcijos atskleidžia, kad simbolinės asociacijos ir įsivaizduojami ryšiai mąstymą veikia kur kas labiau, nei esame linkę manyti.

 

Žmogaus vaizduotės galia

 

Simpatinė magija ne visada buvo suvokiama kaip bandymas valdyti pasaulį. Veikiau tai simbolinio mąstymo kalba, suteikianti patirčiai prasmę. Žmogaus protas nuolat ieško ryšių, dėsningumų, pasikartojimų ir ženklų. Intuityviai jaučiame, kad netvarkinga erdvė gali slėgti, pažįstamas kvapas staiga sugrąžina prisiminimus, o paveldėtas papuošalas atrodo turintis ypatingą vertę, nors fiziškai tėra metalas ar akmuo.

 

Psichologijos tyrimai rodo, kad simpatinės magijos principai išlieka būdingi ir šiuolaikiniam žmogui. Jie apibūdinami kaip intuityvaus mąstymo būdai, pagrįsti lengvai atpažįstamomis asociacijomis – panašumu, ryšiu, prisiminimu ar emociniu pėdsaku. Tokios asociacijos dažnai daro įtaką mūsų sprendimams, net jei patys to nepastebime.

 

Kasdienybėje šie principai nebūtinai reiškia tikėjimą, kad simbolis stebuklingai pakeis gyvenimą. Dažniau simboliniai veiksmai padeda susikaupti, aiškiau suvokti savo ketinimą ir pažymėti naujo etapo pradžią. Uždegta žvakė prieš rašymą, sutvarkytas stalas prieš svarbų darbą, apgalvotai pasirinktas drabužis prieš nelengvą pokalbį ar kišenėje nešiojamas mažas akmenėlis, primenantis svarbų įvykį, gali tapti savotiškais vidiniais orientyrais. Šie ritualai nekeičia tikrovės savaime, tačiau padeda sukurti prasmingą ryšį tarp vidinės būsenos ir konkretaus veiksmo.

 

Maži kasdienybės simboliai

   

Norint simpatinės magijos principą pritaikyti kasdienybėje, pirmiausia verta aiškiai įvardyti ketinimą. Užuot galvojus miglotai „noriu, kad viskas būtų gerai“, geriau suformuluoti konkrečiau: „noriu daugiau ramybės namuose“, „noriu drąsiau kalbėti“, „noriu jaustis finansiškai saugiau“ ar „noriu atkurti kūrybiškumą“. Kuo aiškesnis ketinimas, tuo lengviau jam rasti prasmingą simbolį.

 

Jei siekiama ramybės, ją gali priminti švarus kambario kampas, stiklinė vandens, deganti žvakė, lėtas kvėpavimas ar minkštas audinys. Jei norisi finansinio saugumo, verta pradėti ne nuo chaotiško pinigų viliojimo, o nuo tvarkingos piniginės, apgalvoto biudžeto planavimo ar dubenėlio su grūdais ar monetomis, simbolizuojančiais augimą. Kūrybiškumą gali žadinti ant stalo padėtas tuščias popieriaus lapas, mėgstamas rašiklis, ryškios spalvos akcentas ar daiktas, primenantis įkvėpimą. Svarbiausia, kad pasirinktas simbolis būtų prasmingas pačiam žmogui, o ne atsitiktinai perimtas iš kitų.

 

Namai yra viena natūraliausių erdvių šiam principui taikyti. Jei norisi daugiau aiškumo, verta pradėti nuo nedidelės vietos – sutvarkyti stalčių, darbo stalą, palangę ar virtuvės paviršių. Tvarkinga aplinka gali padėti lengviau susitelkti ir sukurti vidinės tvarkos pojūtį. Tai paprastas panašumo dėsnio pavyzdys – išorinė tvarka tampa vidinės tvarkos simboliu.

 

Jaukumas namuose kuriamas per šilumos ženklus – tekstilę, švelnią šviesą, malonius kvapus, bendrus valgymus ar gyvus augalus. Jei norisi didesnio saugumo jausmo, galima pasitelkti ir nedidelius simbolinius ritualus. Pavyzdžiui, užrakinti duris sąmoningai pagalvojant, kad namai yra saugi erdvė, po sunkios savaitės išplauti grindis, išvėdinti kambarius po įtempto pokalbio ar atsisveikinti su nereikalingais daiktais. Tokie veiksmai savaime nekeičia tikrovės, tačiau daugeliui žmonių jie padeda simboliškai užbaigti vieną etapą ir pasiruošti kitam.

 

Kūnas, drabužiai ir būsena

 

Simpatinės magijos principai dažnai siejami ir su kūnu. Drabužiai, papuošalai, spalvos ar kvapai gali tapti simboliais, padedančiais nusiteikti tam tikrai būsenai. Juodas švarkas vienam žmogui gali asocijuotis su susikaupimu, raudoni lūpų dažai – su drąsa, balti marškiniai – su nauja pradžia, o mėgstamas žiedas – su sau duotu pažadu. Tokiu būdu žmogus tarsi perduoda sau pačiam žinutę, kokią nuostatą ar savijautą nori sustiprinti.

 

Vis dėlto svarbiausias yra ne universalus simbolių žodynas, o asmeninė jų prasmė. Vienam mėlyna spalva reiškia ramybę, kitam – šaltį ar atstumą. Vienam močiutės skarelė suteikia stiprybės ir saugumo jausmą, kitam gali pažadinti liūdnus prisiminimus. Todėl kasdienybėje simboliai veiksmingiausi tada, kai jie kyla iš asmeninės patirties, o ne iš įsitikinimo, kad vienas ar kitas daiktas savaime turi ypatingų galių.

 

Ritualai taip pat nebūtinai turi būti sudėtingi ar ilgi. Kartais pakanka vos minutės. Ryte galima įsipilti stiklinę vandens ir prieš geriant mintyse įvardyti dienos ketinimą. Prieš pradedant darbą – užrašyti vieną sakinį, pavyzdžiui: „Šiandien renkuosi ramų tempą“ arba „Šiandien kalbu aiškiai.“ Vakare galima uždegti žvakę ir trumpai apmąstyti, kas tądien pavyko. Tokie veiksmai veikia todėl, kad kartojimas suteikia simboliui jėgos.

 

Ko vengti?

 

Kaip ir bet kurio simbolinio mąstymo atveju, svarbu, kad simpatinė magija netaptų bandymu kontroliuoti kitus žmones. Ji turėtų būti nukreipta į asmeninę būseną, pasirinkimus, drąsą, apsaugą, kūrybiškumą ar emocinį atsigavimą po sudėtingų patirčių. Naudojama kaip savivokos priemonė, ji gali padėti, tačiau neturėtų virsti manipuliacijos ar keršto fantazijomis.

 

Jei siekiama meilės, prasmingiau kurti santykiams atvirą ir pagarbią vidinę bei išorinę erdvę, o ne bandyti pritraukti konkretų žmogų prieš jo valią. Jei norisi gausos, simbolinius veiksmus verta sieti su realiais žingsniais – finansų peržiūra, mokymusi, planavimu ir aktyviais sprendimais. Jei rūpi sveikata, ritualai gali padėti nusiraminti ar sutelkti dėmesį, tačiau jie neturėtų pakeisti medicininės pagalbos ar specialistų konsultacijų.

 

Šis tas įdomaus

 

1925 m. antropologas Harlanas I. Smithas paskelbė darbą apie simpatinę magiją ir raganavimą tarp belakulų genties, gyvenusios Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų regione. Jame jis nagrinėjo, kaip šios bendruomenės maginės praktikos siejosi su gamtos pasauliu – augalais, gyvūnais ir jiems priskiriamomis savybėmis. Pasak H. I. Smitho, daugelis tokių veiksmų grįsti įsitikinimu, kad tam tikros gyvūno ar augalo savybės gali būti simboliškai perduotos žmogui.

 

Jis pateikė ir konkrečių pavyzdžių. Jei tėvai norėdavo, kad mergaitė užaugtų greita, vikri ir gabi uogų rinkėja, jai ant riešo uždėdavo odinį žiedą, pagamintą iš bebro priekinės kojos odos. Bebras čia veikė kaip darbštumo, miklumo ir gebėjimo susikurti gerovę simbolis. Berniukui, kuriam linkėta užaugti stipriam ir drąsiam, galėjo būti naudojama grizlio oda – gyvūno, siejamo su jėga, ištverme ir galia. Tokie veiksmai buvo grindžiami ne atsitiktiniu pasirinkimu, o tikėjimu, kad panašios savybės gali būti perduodamos per simbolinį ryšį tarp objektų.

 

Vienas geriausiai atpažįstamų simpatinės magijos pavyzdžių yra žmogų vaizduojančių figūrėlių ar lėlių naudojimas. Tokios praktikos žinomos nuo seniausių laikų – jų pėdsakų randama senovės Egipte ir Graikijoje, gerokai anksčiau, nei populiarioji kultūra jas susiejo su vadinamosiomis vudu lėlėmis. Šiuo atveju figūrėlė tampa žmogaus atvaizdu, simboliniu pakaitalu, su kuriuo atliekami veiksmai buvo suvokiami kaip galintys paveikti ir patį vaizduojamą asmenį.

 

Nors šiuolaikinėje vaizduotėje tokios praktikos dažnai siejamos su bauginančiais ar žalingais ritualais, simpatinės magijos principas istoriškai taikytas kur kas plačiau. Jį galėjo naudoti ne tik siekiant pakenkti, bet ir linkint sveikatos, apsaugos, meilės, sėkmės ar gerovės. Esmė slypėjo pačiame simboliniame ryšyje tarp ženklo ir tikslo: figūrėlė, gyvūno dalis, augalas, spalva ar daiktas tapdavo priemone, per kurią žmogus mėgindavo sustiprinti norimą savybę ar pakreipti įvykius pageidaujama linkme.

 

Autorė Monika Budnikienė