Vis dar tikime, kad kiekvienas senųjų civilizacijų ženklas buvo skirtas kalbai tobulinti. Tačiau mokslininkai tikina, kad raštas kai kuriose kultūrose pirmiausia tapo būdu užfiksuoti religinius įsitikinimus, kreiptis į dievus, net paveikti žmogaus likimą, o tik vėliau pradėtas naudoti kasdienėms reikmėms.

 

DantiraštisAncient,Cuneiform,Tablets,Found,In,Uruk,Iraq,During,Archaeological,Excavation

 

Dantiraštis susiformavo maždaug 3500 m. pr. Kr. Šumere, pietinėje Mesopotamijoje. Manoma, kad naudotas net iki III mūsų eros amžiaus. Šį raštą perėmė ne viena civilizacija, jis pritaikytas skirtingoms kalboms. Iki šių dienų išliko daugybė dantiraščiu užrašytų teisinių, istorinių ir prekybos dokumentų, valdovų įsakų, pasakojimų, mitų, literatūros kūrinių, himnų dievams, užkeikimų, astrologinių tekstų. Net valdovų įrašai dažnai buvo skirti dievams. Štai Asirijos karaliaus Sargono II laiške vyriausiajam dievui Ašūrui aprašomas karinis žygis prieš Urartiją. Karalius jame nuolat šlovina Asirijos dievus ir savo pergales sieja su jų pagalba.

 

Per ilgą naudojimo laikotarpį dantiraštis smarkiai keitėsi. Šumerų laikais jis buvo ryškiai piktografinis – ženklų forma tiesiogiai sieta su vaizduojamu daiktu arba sąvoka. Pavyzdžiui, valdovą reiškiantis ženklas vaizdavo vyrą su galvos apdangalu. Vėliau babiloniečiai ir asirai piktogramas pavertė gerokai sudėtingesne sistema. Ženklai galėjo reikšti skiemenis arba garsus, iš kurių buvo sudaromi žodžiai, jau nebeturintys tiesioginio ryšio su pradiniu ženklo vaizdu. Tokius tekstus perskaityti galėjo tik specialiai išmokyti žmonės, daugiausia raštininkai ir žyniai.

 

Dantiraščiu imtos užrašinėti maldos dievams, prakeiksmai ir užkeikimai, kurių randama ant įvairių daiktų: nuo dubenų iki amuletų. Prakeikimų aptikta ir kapuose. Vienas žinomiausių įrašytas Asirijos karaliaus Tiglatpalasaro III žmonos karalienės Jabos kape. Įraše perspėjama, kad kapą išniekinęs žmogus pomirtiniame pasaulyje negaus aukų ir liks neramus visą amžinybę.

 

Egipto hieroglifai

 

Manoma, kad Egipto hieroglifų raštas IV tūkstantmetyje pr. Kr. susiformavo nepriklausomai nuo panašiu metu Mesopotamijoje atsiradusio šumerų dantiraščio. Ilgainiui vaizdiniai ženklai tapo vis abstraktesni. Taip atsirado hieratinis ir demotinis raštai, gerokai patogesni ir praktiškesni, naudoti pildant kasdienius teisinius ir administracinius dokumentus. Tačiau puošnūs tradiciniai hieroglifai dar ilgai buvo naudojami ritualiniams ir religiniams tikslams. Net Naujosios karalystės pabaigoje, kai Egipto politinė įtaka ėmė mažėti stiprėjant konkuruojančioms imperijoms, tarp jų Asirijai, religinė ir kultūrinė įtaka išliko didelė. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad patys žodžiai ir juos lydintys vaizdiniai įkūnija antgamtinę galią. Todėl ant kapų sienų gausu apsauginių tekstų ir užkeikimų, hieroglifais išraizgyti ir amuletai. Pats hieroglifas galėjo reikšti gerokai daugiau nei vien konkretų žodį. Štai Džedo stulpas simbolizavo stiprybę ir pastovumą, o Vadžet, arba Horo akis, – apsaugą ir atgimimą. Ypatingą reikšmę turėjo užrašytas žmogaus vardas. Egiptiečių kapuose mirusiojo vardas kartodavosi daugybėje vietų – ant sienų, sarkofago ir įkapių. Vardo išsaugojimas buvo glaudžiai susijęs su žmogaus egzistencijos tęstinumu, o jo sunaikinimas – su pabaiga.

 

Graikų abėcėlė ir skaičiai

 

Graikai perėmė finikiečių abėcėlę, kurią sudarė 22 ženklai. Palyginti paprastą raštą buvo lengva išmokti ir įsiminti, todėl tapo prieinamas platesnei visuomenės daliai. Tačiau ir graikų kultūroje rašytiniams ženklams buvo priskiriamas ne vien praktinis vaidmuo. Vyravo įsitikinimai apie magišką ryšį tarp raidžių, skaičių ir žmogaus likimo. Raidės ir skaičiai ilgą laiką buvo susiję – graikų abėcėlės raidės naudotos ir skaitinėms vertėms žymėti. Iš šios praktikos išsirutuliojo izopsefija, žinoma nuo III a. pr. Kr. Jos esmė buvo paprasta: kiekvienai žodžio raidei priskiriama tam tikra skaitinė vertė, o jos sudedamos. Jeigu du ar daugiau žodžių turėjo tokią pačią bendrą vertę, manyta, kad tarp jų egzistuoja gilesnis, paslėptas ryšys. Tokia praktika nebuvo išskirtinai graikiška. Labai panašus principas žinomas hebrajų gematrijoje, o panašių įsitikinimų aptinkama ir neoasirų kultūroje. Su skaičiais ir žmogaus likimu siejamas garsusis matematikas Pitagoras. Jam priskiriama teorija, pagal kurią žmogaus vardas ir gimimo data gali atskleisti jo charakterio savybes ir ateitį. Vėlesniais laikais didelio populiarumo sulaukė onomantija – būrimas pagal žmogaus vardą. Viduramžių Europoje tokios praktikos buvo itin paplitusios, o įvairių jų formų aptinkama net šiandien.

 

Majų glifai

 

Majų civilizacijos ištakos siekia maždaug 2000 m. pr. Kr., o didžiausią klestėjimą ji pasiekė 600–900 mūsų eros metais. Majų politiniai dariniai išliko iki ispanų užkariavimų XVI–XVII a. Per šį ilgą laikotarpį majai sukūrė sudėtingą ir menišką glifų rašto sistemą. Ją sudarė logogramos, reiškiančios žodžius ar sąvokas, ir garsą perteikiantys skiemeniniai ženklai. XVII–XVIII a. europiečių keliautojai šią sistemą pavadino majų hieroglifais, nes priminė Egipto hieroglifus, nors jokio istorinio ryšio tarp šių dviejų rašto sistemų nėra. Pats rašymas majų kultūroje buvo glaudžiai susijęs su menu – tiek raštininkus, tiek dailininkus vadino tz‘ib. Ypač svarbi majams buvo laiko apskaita. Jų Haab saulės kalendorius laikomas vienu tiksliausių senovės pasaulio kalendorių. Laikas kruopščiai skaičiuotas dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, majai laiką suvokė kaip ciklišką. Jie tikėjo, kad tiek trumpesniais, tiek ilgesniais laikotarpiais istorijos įvykiai gali kartotis. Antra, laiko skaičiavimas buvo neatsiejamas nuo sudėtingos religinių ritualų sistemos, kurią reguliavo 260 dienų Tzolk’in kalendorius. Vienas svarbiausių majų religinių ritualų buvo kraujo nuleidimas. Karališkosios šeimos nariai turėjo jame dalyvauti tam tikromis kalendoriuje nustatytomis dienomis. Ritualams naudoti įrankiai būdavo gausiai puošiami glifais. Majų religinis pasaulėvaizdis atsispindėjo ir jų raštuose. Jie tikėjo vandeningu požeminiu pasauliu. Kai kuriuose su pomirtiniu pasauliu siejamuose urvuose ant sienų užrašytos datos atrodo nelogiškos, vertinant pagal įprastus majų kalendorius. Tai aiškinama majų įsitikinimu, kad požeminiame pasaulyje laikas ir erdvė iškreipti, tad žmogaus protui sunkiai suvokiami. Požeminis pasaulis priklausė antgamtinei tikrovei, todėl jame negaliojo tos pačios taisyklės, kaip žmonių pasaulyje. Dauguma majų rašytinių kūrinių, deja, sunaikinta užkariavus ispanams. Iki šių dienų išliko tik trys neginčijamai autentiški ikikolumbiniai kodeksai. Įdomu tai, kad visi jie daugiausia susiję su ritualiniu laiko skaičiavimu, dievybėmis, dangaus kūnais ir religinėmis praktikomis.

 

Nuo vikingų iki kinų

 

Vikingai savo runų raštą – futarką – laikė dieviškosios kilmės. Pagal skandinavų mitologiją, runas žmonėms suteikė dievas Odinas. Jos buvo suvokiamos kaip priemonė pasauliui nusakyti ir kaip tam tikras magijos įrankių rinkinys. Iš šių įsitikinimų išsirutuliojo runų magijos tradicija. Runos daugiausia naudotos monumentaliems įrašams. Kai XII a. skandinavai pradėjo plačiau užrašinėti savo istoriją, tam jie naudojo lotynų abėcėlės variantą, pritaikytą senajai norvegų kalbai.

 

Dar viena rašto sistema – ogamas, naudotas keltiškoje Airijoje ir vakarinėje Britanijoje maždaug IV–VI a. Kai kurie tyrinėtojai iškėlė hipotezę, kad druidai galėjo naudoti jį kaip sakralinį raštą, leidusį apsaugoti religines žinias nuo romėnų. Airių ogaminio rašto kilmės istorija prasidėjo prieš daugiau nei 4000 m. Jį sukūrė legendinis karalius Fenius Farsa ir grupė išminčių. Esą jie tyrinėjo daugybę po Babelio bokšto žmonėms tekusių sumaišytų kalbų, o po dešimties metų darbo sukūrė ogamą.

 

Šventų ištakų turi ir kinų raštas. Seniausi žinomi jo pavyzdžiai, datuojami II tūkstantmečiu pr. Kr., yra vadinamieji būrimo kaulų įrašai, susiję su Šangų dinastijos valdovų atliekamais ritualais. Ant gyvūnų kaulų ar vėžlių kiautų išraižydavo klausimą, tada kaitindavo ugnyje. Atsiradusių įtrūkimų forma interpretuota kaip atsakymas į užduotą klausimą.

 

Autorė Monika Budnikienė