Smagu, kai žmonės dainuoja kartu

Su Andriaus Mamontovo dainomis užaugo ir subrendo visa laisvų lietuvių karta. Muzikantas sako, kad jo kūrybą daugelis žino dėl Kalnų parko amfiteatre prieš 40 metų filmuoto filmo „Kažkas atsitiko“. „Po tiek metų vėl koncertuosiu šioje ypatingoje vietoje“, – džiaugiasi Andrius. Geriausios jo dainos Vilniaus Kalnų parko amfiteatre nuskambės jau birželio 5-ąją.

Andrius Mamontovas, Matildos Andrulytės nuotr.

Andriau, papasakokite daugiau apie jūsų koncertą. Kuo jis bus ypatingas, išskirtinis?

Kiekvieną koncertą bandau padaryti ypatingą, o tą ypatingumą visada lemia keli veiksniai: repertuaras, visos komandos darbas, scenos apipavidalinimas, įgarsinimas, svečiai ir, žinoma, proga. Proga – neseniai išleista mano vinilinė plokštelė „Geriausios dainos. I dalis“, todėl ir koncerte skambės geriausios mano, kaip solisto, dainos. Tiesa, bus ir „Foje“ laikotarpio kūrinių. Tad koncertas „Tik hitai“ ypatingas tuo, kad nebus dainų, kurių žmonės nežinotų.

Šią programą jau porą kartų grojome Panevėžio ir Klaipėdos arenose. Smagu, kai žmonės dainuoja kartu, visi gali dalyvauti koncerte. Tai sukuria ypatingą atmosferą, užkelia energiją į aukštą lygį. Labai geras bendrystės jausmas, kuriame puiku pabūti. Be to, koncerte turėsiu kelis smagius svečius, taip pat su manimi gros mano sūnus Andrius ir keli jo bičiuliai. Jie atvyksta iš Berlyno. Laukiu šio koncerto ir dėl to, kad niekada nesu koncertavęs Vilniaus Kalnų parko amfiteatre. Kai vyko Roko maršas, grojome greta esančiame stadione, o amfiteatre esu pasirodęs vienintelį kartą, kai buvo filmuojamas filmas „Kažkas atsitiko“. Tai buvo prieš 40 metų.

Užsiminėte, kad koncerte gros ir sūnus. Koks jausmas būti sujungtiems muzikos?

Labai šiltas, geras jausmas. Tiesiog džiaugiuosi, kad sūnus yra puikus muzikantas. Niekada nemaniau, kad mano vaikas padės man koncertuose ir puikiai gros. Didžiuojuosi juo.

Koncerte skambėsiančios dainos – nepavaldžios laikui. Kur slypi jų genialumas?

Dėl žodžio „genialumas“ pasiginčyčiau (šypteli). Mane visada domino dalykai, kurie jungia žmones, temos, kurios bendros bet kokio amžiaus, socialinio sluoksnio, tautybės, rasės žmonėms. Visada įdomu tai, ką visi išgyvename – liūdesį, džiaugsmą, nusivylimą, pergalę ir kitus dalykus, kurie mus daro žmonėmis. Mano dainų temos paliečia tuos dalykus, todėl žmonės jose atranda dalelę savęs. Taip pat dainose visada palieku erdvės savitam įsivaizdavimui – kiekvienas tą pačią dainą gali girdėti kitaip, prisitaikyti sau. Visgi, pirmiausia, mano dainos turi patikti man pačiam: rašydamas negalvoju, kas galėtų patikti kitam.

Ar visos dainos pasiekia klausytojus, ar yra nugulusių stalčiuose?

Beveik viskas, ką parašiau, yra išleista. Jei lieka daina, kuri nepatenka į albumą, nes nepritampa prie kitų jame esančių dainų, vėliau ji vis tiek randa savo vietą. Pradedu rašyti dainą dėl to, kad jaučiu aiškų impulsą, ką noriu pasakyti ir kodėl noriu tą dainą rašyti, todėl jos nepaleidžiu. Išbaigiu iki galo, jei jaučiu, kad pagavau siūlo galą, kurį noriu išvynioti.

Kaip manote, ar šiais laikais lengviau prasiskinti kelią į klausytojų širdis?

Sudėtinga vertinti, ar lengviau, ar sunkiau – tiesiog dabar kitokios taisyklės ir kiti iššūkiai. Prieš 40 metų reikėjo peržengti kitokius barjerus, atidaryti kitokias duris. Nebuvo sklaidos galimybių, nes neturėjome nei interneto, nei nepriklausomų radijo stočių, nei komercinių televizijų – vos porą valstybinių radijo stočių ir televizijos kanalų bei spaudą. Muzika sklido žmonėms perrašinėjant ją iš magnetofono juostelių ir kasečių. Dabar muzikos sklaidai sudarytos puikios galimybės, tačiau neužtenka būti vien muzikantu, turi gebėti ir kurti turinį, kuris generuotų peržiūras, rinktų patiktukus. Šiandien parašai dainą, įkeli į internetą ir jeigu ji užkabina, valandų klausimas, kada išplis. Kai prieš 40 metų įrašėme „Laužo šviesą“, kol ji pasklido per kasetes, užtruko ne vieną mėnesį.

„Tik hitai“ turas.

Ar pasikeitė ir koncertai?

Pirmasis mūsų su „Foje“ turas per Lietuvą vyko 1989 m. Palyginti su tuo, ką turime šiandien, situacija buvo gana vargana, nes visa koncertinė aparatūra, reikalinga koncertams įgarsinti, buvo pagaminta rankomis. Pavyzdžiui, kolonėlės sukaltos iš medienos plokščių. Ir mes patys tą įrangą tampydavome: prieš koncertą visą aparatūrą reikėjo susinešti į sceną, po koncerto vėl susirinkti. Keliaudami per Lietuvą dirbome sunkų fizinį darbą. Dabar yra įgarsinimo kompanijos, turinčios profesionalią apartūrą, atvažiuoji – viskas jau pastatyta, sujungta, išbandyta, tau reikia tik ateiti į sceną ir groti. Koncertuodamas gali būti tiesiog muzikantas, o anksčiau – dar ir scenos darbininkas. Na, bet dabar turi būti ryšių su visuomene specialistas, socialinių tinklų meistras. Kaip sakiau, skirtingais laikais – skirtingi iššūkai, bet galiausiai viskas atsiremia į gerą dainą. Atskaitos taškas vis tiek yra muzika: arba ji kabina, arba – ne.

Ar turite ritualų, tradicijų, susijusių su ėjimu į sceną?

Na, tai žmonių aukojimai ant laužo (juokiasi). Iš tiesų, su grupės nariais prieš koncertą tiesiog stengiamės pabūti kartu, pasikalbėti, pajuokauti, nes kai groji keliese, norisi į sceną eiti su bendra nuotaika, bendra emocija – tada buvimas scenoje būna stipresnis. Tiesiog pagurkšnojame kavytės, arbatos, pajuokaujame, kažkuris papasakoja kokią istoriją, pasvarstome rūpimą klausimą ir su bendru jausmu žengiame į sceną.

Muzika neatsiejama nuo įvairių minėjimų, protestų, laisvės kovų. Kodėl ji tokia reikšminga?

Iš visų menų, muzika yra universaliausiai suprantama, labiausiai prasiskverbianti, juk garso bangos eina kiaurai sienas ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Tam tikros dainos su tinkamomis žinutėmis atlieka didelį vaidmenį. Ne veltui Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo laikotarpis vadinamas Dainuojamąja revoliucija, juk tuo metu muzika buvo tai, kas telkė žmones. Mes rengdavome didelius nemokamus koncertus, į kuriuos susirinkę žmonės pamatydavo, kad jie ne vieni trokšta laisvės, atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Kai kurios dainos ypač pakelia dvasią, duoda žmonėms impulsą arba jį pastiprina – muzika gali būti galingas ginklas.

Ar daug muzikos jūsų kasdienybėje?

Kitų muzikos klausausi automobilyje, kelionėse, o savo girdžiu kurdamas, ruošdamasis koncertams. Kiekvieną dieną savo darbo kambaryje eksperimentuoju su įvairiais garsais (nebūtinai muzikos). Tų garsų klausausi, juos redaguoju, žiūriu, kur jie mane nuves, archyvuoju į garsų biblioteką – galbūt pravers vėliau darant įrašus. Mano gyvenimas stipriai susijęs su garsais. Nuolat esu juose, analizuoju, (ne)sąmoningai klausausi.

Koks yra naminis Andrius Mamontovas, ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Neskirstau laiko į darbą ir laisvalaikį. Kai esu namie, savo aplinkoje, stengiuosi būti ramiai, nes to judesio ir šurmulio pakanka visur kitur. Mano veiklos – paprastos, kaip ir visų: kartais pažiūriu filmą, gaminu maistą, einu pasivaikščioti, važiuoju į parduotuvę, išnešiu šiukšles. Kasdieniai, kiekvienam įprasti dalykai. Skirtumas tas, kad kasdien neinu į darbovietę, kur darbas tęsiasi nuo… iki… Mano grafikas priklauso nuo to, ką tuo metu veikiu – vieną dieną dirbu savo darbo kambaryje, kitą važiuoju ar skrendu į koncertą.

Ar užsiimant kūrybine veikla pavyksta išlaikyti tam tikrą discipliną?

Norėčiau būti labiau disciplinuotas. Kai kuriose situacijose toks ir esu, o kitose – visiškai ne. Viskas priklauso nuo veiksmo, situacijos ir konteksto. Mėgstu tvarką, bet kartais būnu visiškai apsivertęs ir nesugebu susitvarkyti kambario mėnesiais (šypsosi).

Tai galima pavadinti kūrybine netvarka…

Taip ir guodžiuosi (juokiasi).

Pabaigai gal atskleistumėte, kokia svarbiausia gyvenimiška taisykle vadovaujatės?

Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad jie su tavimi elgtųsi. Tai pagrindinis humaniškumo principas, kažkieno taikliai suformuotas ir tinkantis bet kurioje situacijoje. Ši taisyklė kartais padeda išvengti nemalonumų ar dėl kažko apsispręsti.

Autorė Laima Samulė