Mirties bausmė – viena seniausių žmonijos istorijoje žinomų bausmių, ilgus amžius buvusi valdžios galios, visuomenės drausminimo ir baimės palaikymo priemone. Skirtingais laikais ji buvo taikoma už įvairius nusikaltimus – nuo žmogžudystės ar išdavystės iki vagystės, šventvagystės, net raganavimo.

 

Mirties bausmės pasaulio istorijojeDeath,Penalty,Electric,Chair,Miniature,On,Dark.,Creative,Artwork,Decoration.

 

Mirties bausmės pėdsakų randama jau ankstyviausiuose rašytiniuose įstatymuose. Senovės Kinijoje ji buvo įtvirtinta kaip viena iš valstybės bausmių. XVIII a. pr. Kr. Babilono karaliaus Hamurabio kodekse mirtis buvo numatyta už 25 skirtingus nusikaltimus. Vienas ankstyvųjų istoriškai minimų mirties nuosprendžių siejamas su XVI a. pr. Kr. Egiptu, kur kilmingas vyras, apkaltintas magija, buvo priverstas nusižudyti. Tuo metu socialinė padėtis turėjo didelę reikšmę: kilmingiesiems kartais būdavo leidžiama mirti neva garbingiau, o žemesnio luomo žmonės dažniau būdavo tiesiog užkapojami kirviu.

 

Mirties bausmė buvo žinoma ir kitose senovės teisės sistemose. XIV a. pr. Kr. ją numatė hetitų įstatymai, o VII a. pr. Kr. Atėnuose Drakono kodeksas tapo tokio griežtumo simboliu, kad iki šiol žodis „drakoniškas“ reiškia itin žiaurią, neproporcingą tvarką. V a. pr. Kr. mirties bausmė buvo įtvirtinta ir Romos Dvylikos lentelių įstatyme. Romoje ji galėjo būti skiriama ne tik už nužudymą, bet ir už šmeižikiškų ar įžeidžiančių dainų kūrimą, svetimų pasėlių niokojimą, padegimą, melagingus parodymus, naktinius neramumus mieste ar šeimininko apgaudinėjimą. Bausmės būdas priklausė nuo žmogaus statuso: vergai, laisvieji ir aukštesnio luomo asmenys būdavo baudžiami skirtingai.

 

Senovėje egzekucijų paprastai neslėpdavo nuo pašalinių akių, nes jos turėjo gąsdinti ir pamokyti. Naudoti metodai buvo žiaurūs: nukryžiavimas, skandinimas, gyvo palaidojimas, mirtinas sumušimas, sudeginimas ar nukirsdinimas. Romėnai taikė simbolinę bausmę už tėvų nužudymą – pasmerktąjį įsiūdavo į maišą kartu su gyvūnu ir paskandindavo. Garsiausias mirties nuosprendis senovės Graikijoje siejamas su filosofu Sokratu. Apie 399 m. pr. Kr. jis buvo nuteistas mirti, apkaltinus dievų negerbimu ir jaunimo klaidinimu: privertė išgerti nuodų taurę.

 

Artimuosiuose Rytuose ir Romos imperijos teritorijose taikyti įvairūs egzekucijų būdai – užmėtymas akmenimis, pakorimas, nukirsdinimas ar numetimas nuo aukštumos. Viena žinomiausių egzekucijų pasaulio istorijoje – Jėzaus Kristaus nukryžiavimas maždaug 29–30 m. prie Jeruzalės. Po kelių šimtmečių, krikščionybei tapus svarbia Romos imperijos religija, imperatorius Konstantinas atsisakė kai kurių žiaurių bausmių, tarp jų – nukryžiavimo. Vis dėlto mirties bausmė neišnyko: 438 m. Teodosijaus kodekse ji numatyta už daugiau nei 80 nusikaltimų.

 

Britanijos įtaka

 

Didelę įtaką vėlesnei mirties bausmės raidai padarė Britanija. Ji ne tik pati ilgai taikė šią bausmę, bet ir perdavė šią tradiciją kolonijoms Šiaurės Amerikoje. Ankstyvojoje Anglijos istorijoje mirties bausmė vykdyta įvairiais būdais, tačiau nuo X a. dažniausiu metodu tapo pakorimas. Karalius Viljamas I Užkariautojas buvo neįprasta išimtis – jis priešinosi gyvybės atėmimui už įprastus nusikaltimus, nors leido žaloti nusikaltėlius. Vėlesniais viduramžiais Anglijoje mirties bausmė vėl tapo įprasta teisės sistemos dalimi.

 

Viduramžiais egzekucijos dažnai buvo lydimos kankinimų ir viešo pažeminimo. Nusikaltėliai galėjo būti kariami, skandinami, deginami, ketvirčiuojami ar nukirsdinami. Aukštesnio luomo žmonėms nukirsdinimas laikytas garbingesniu būdu, o paprasti nusikaltėliai dažniau būdavo kariami. Už išdavystę vyrams galėjo grėsti pakorimas, kūno žalojimas ir ketvirčiavimas, o moterys ilgą laiką buvo deginamos. Kai kuriais atvejais mirties bausmę skirdavo už nesunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, monetų klastojimą.

 

Ypač šiurpus Anglijos teisės istorijos laikotarpis siejamas su Henriko VIII valdymu. Kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad jo laikais mirties bausme galėjo būti nubausta dešimtys tūkstančių žmonių. Tuo metu naudota tokia bausmė kaip virimas iki mirties, įteisinta XVI a. pradžioje. Iki XVIII a. Britanijoje mirties bausmės lydimų nusikaltimų sąrašas išaugo iki milžiniško masto. Vadinamasis „Kruvinasis kodeksas“ numatė mirtį už daugiau kaip 200 nusikaltimų. Tarp jų buvo ne tik žmogžudystė ar išdavystė, bet ir vagystė iš namų, nedidelės vertės vagystė iš parduotuvės, medžio nukirtimas, mokesčių ženklų padirbinėjimas ar kiti turtiniai nusikaltimai. Tačiau tokia griežta sistema pradėjo kelti priešingą poveikį: prisiekusieji kartais vengdavo pripažinti kaltu žmogų, jei nusikaltimas atrodė per menkas mirties bausmei.

 

Ar mirties bausmė reikalinga?

 

Laikui bėgant valstybės vis dažniau ėmė kelti klausimą, ar mirties bausmė reikalinga. Ilgą laiką buvo bandoma ją paversti mažiau kankinančia. Prancūzijoje giljotina pristatyta kaip greitesnis ir tariamai humaniškesnis metodas. JAV atsirado elektros kėdė, dujų kamera, o dar vėliau – mirtina injekcija. Tačiau kiekvienas naujas būdas neišsprendė pagrindinės dilemos: net jei pati egzekucija atliekama techniškai tvarkingiau, ji vis tiek reiškia valstybės sprendimą neatšaukiamai atimti žmogaus gyvybę.

 

Po Antrojo pasaulinio karo mirties bausmės klausimas vis labiau susietas su žmogaus teisėmis. Europoje jos atsisakymas tapo viena iš demokratinės teisinės valstybės normų. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos protokolas Nr. 13 numato mirties bausmės panaikinimą visomis aplinkybėmis, net dėl karo grėsmės. Šiandien Baltarusija – vienintelė Europos valstybė, kurioje mirties bausmė vis dar gali būti taikoma pagal nacionalinę teisę.

 

1998 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Baudžiamajame kodekse numatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, nes nesuderinama su prigimtine žmogaus teise į gyvybę ir žmogaus orumo apsauga. Seimas netrukus pašalino mirties bausmę iš kriminalinių bausmių sąrašo, o įstatymas įsigaliojo 1998 m. gruodžio 31 d. Paskutinė mirties bausmė Lietuvoje įvykdyta 1995 m. Vėliau ją pakeitė įkalinimas iki gyvos galvos.

 

Šokiruojanti šių dienų realybė

 

Vis dėlto pasaulyje mirties bausmė nėra tapusi vien praeities reliktu. Tarptautinės nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, 2024 m. užfiksuota mažiausiai 1518 egzekucijų 15 šalių – 32 % daugiau nei 2023 m. Daugiausia jų, kaip manoma, įvykdyta Kinijoje. Tačiau tikrieji skaičiai nežinomi, nes ši informacija laikoma valstybės paslaptimi. Iš viešai patvirtintų duomenų daugiausia mirties bausmių 2024 m. įvykdyta Irane, Saudo Arabijoje, Irake ir Jemene.

 

Dar didesnis šuolis užfiksuotas pernai. „Amnesty International“ nurodė mažiausiai 2707 įvykdytas mirties bausmes 17 šalių. Tai 78 % daugiau nei 2024 m. ir didžiausias organizacijos fiksuotas skaičius nuo 1981 m., neįskaičiuojant Kinijos. Daugiausia egzekucijų 2025 m., remiantis turimais duomenimis, įvykdyta Irane, Saudo Arabijoje, Jemene ir JAV. Iranas įvykdė mažiausiai 2159 egzekucijas, Saudo Arabija – 356, Jemenas – 51, o JAV – 47.

 

Vienas ryškiausių šiuolaikinių mirties bausmės pavyzdžių – jos taikymas už prekybą narkotikais. 2025 m. beveik pusė visų žinomų egzekucijų buvo susijusios būtent su narkotikų nusikaltimais Kinijoje, Irane, Kuveite, Saudo Arabijoje ir Singapūre.

 

Taip pat ne paslaptis, kad pasaulyje vis dar taikoma mirties bausmė nusikaltusiems nepilnamečiams. „Amnesty International“ duomenimis, nuo 2016 m. mažiausiai 50 žmonių įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimus, padarytus dar nesulaukus pilnametystės. Tokie atvejai registruoti Irane, Saudo Arabijoje, Somalyje ir Pietų Sudane.

 

Nors naujausi skaičiai kelia nerimą, mirties bausmę vykdančių valstybių vis mažėja. 2025 m. pabaigoje 113 šalių visiškai panaikino mirties bausmę, o 145 valstybės jos atsisakė įstatymiškai arba praktiškai. Kai „Amnesty International“ 1977 m. pradėjo kampaniją prieš mirties bausmę, tokių šalių buvo tik 16.

 

Autorė Monika Budnikienė