Prakeiksmai žmoniją lydi nuo seniausių laikų. Šiurpūs pasakojimai iki šiol žadina smalsumą ir verčia klausti, ar už jų slypi daugiau nei paprasti sutapimai.

 

Ötzi prakeiksmasA,Dark,Atmospheric,Setting,With,An,Ouija,Board,,Candles,,And

 

1991 m. rugsėjo 19 d. du vokiečių turistai Erika ir Helmutas Simonai Ötztalo Alpėse, netoli Austrijos ir Italijos sienos, lede aptiko žmogaus kūną. Iš pradžių manyta, kad tai neseniai žuvęs alpinistas, tačiau netrukus paaiškėjo, jog radiniui apie 5300 metų. Taip pasaulis susipažino su Ötzi – vienu geriausiai išsilaikiusių vario amžiaus žmonių. Iš pradžių manyta, kad jis žuvo nelaimingo atsitikimo metu, tačiau tyrimai atskleidė titnaginės strėlės antgalį petyje. Žaizda rodo, kad buvo pažeista stambi arterija, todėl vyras greičiausiai nukraujavo per kelias minutes. Ant kūno aptikta kovos pėdsakų ir galvos trauma.

 

Vis dėlto Ötzi išgarsino ne tik archeologinė vertė. Netrukus pradėta kalbėti apie Ledo žmogaus prakeiksmą. 1992 m. automobilio avarijoje žuvo teismo medicinos specialistas Raineris Hennas, dirbęs su mumija. Kalnų gidas Kurtas Fritzas žuvo per laviną, o austrų žurnalistas Raineris Hölzlas mirė nuo smegenų auglio. 2004 m. kalnuose žuvo vienas Ötzi atradėjų Helmutas Simonas, o jo paieškai vadovavęs Dieteris Warnecke netrukus mirė nuo širdies smūgio. Vėliau prie tariamų aukų priskirtas ir archeologas Konradas Spindleris.

 

Mumijos prakeiksmas

 

1922 m. britų archeologas Hovardas Carteris Karalių slėnyje aptiko beveik nepaliestą faraono Tutanchamono kapą. Kartu su ekspedicijos rėmėju lordu Carnarvonu jis netrukus tapo pasaulinės sensacijos centru. Spaudoje pasirodė pasakojimų apie tariamą prakeiksmą, neva grasinusį kiekvienam, kuris sudrums faraono ramybę. Tačiau įrodymų, kad toks užrašas iš tiesų egzistavo, nėra. Legendą daugiausia kūrė žiniasklaida, ieškojusi paslaptingų istorijų.

 

1923 m. lordas Carnarvonas mirė nuo infekcijos, kilusios po uodo įkandimo. Jis buvo vienas pirmųjų įžengusių į kapą, todėl jo mirtis iškart susieta su prakeiksmu. Prie legendos prisidėjo ir rašytojai. Mari Koreli perspėjo apie kapų trikdymo pasekmes, o seras Artūras Konanas Doilis svarstė, kad lordo mirtį galėjo sukelti senovės egiptiečių kunigų palikta dvasinė jėga.

 

Vėliau prie prakeiksmo aukų priskirti ir kiti su kapu susiję žmonės. Vis dėlto pats H. Carteris mirė tik 1939 m., praėjus daugiau nei šešiolikai metų po atradimo.

 

Timūro kapo prakeiksmas

 

Timūras, Vakaruose geriau žinomas kaip Tamerlanas, buvo vienas galingiausių XIV a. užkariautojų. Jo kapas yra Samarkande (Uzbekistane) esančiame Gur-e Amiro mauzoliejuje.

 

1941 m. sovietų ekspedicija, vadovaujama antropologo Michailo Gerasimovo, atidarė valdovo kapą siekdama ištirti palaikus ir atkurti jo išvaizdą. Vietos gyventojai pasakojo legendą, kad atvėrus kapą bus paleistas užpuolikas, baisesnis už patį Timūrą. Po kelių dienų, 1941 m. birželio 22-ąją, nacistinė Vokietija pradėjo operaciją „Barbarossa“ – Sovietų Sąjungos puolimą. Tai buvo vienas kruviniausių Antrojo pasaulinio karo etapų.Šis sutapimas greitai virto legenda apie Timūro prakeiksmą.

 

Pasakojama, kad 1942 m., palaikus grąžinus į kapą ir perlaidojus pagal islamo tradicijas, netrukus sekė Raudonosios armijos pergalė Stalingrade. Prakeiksmo šalininkai tuo aiškino nelaimių pabaigą.

 

Vilties deimanto prakeiksmas

 

Vilties deimantas – vienas garsiausių brangakmenių pasaulyje, šiandien saugomas Nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje Vašingtone. Jo istorija prasidėjo XVII a., kai prancūzų keliautojas ir pirklys Žanas Baptistas Tavernieris iš Indijos atgabeno didelį mėlyną deimantą. Vėliau jį įsigijo Prancūzijos karalius Liudvikas XIV.

 

Pagal legendą, deimantas buvo pavogtas iš hinduistų dievybės statulos akies, todėl tapo prakeiktas. Vis dėlto istorikai tam neturi įrodymų, o pats Ž. B. Tavernieris mirė sulaukęs garbaus amžiaus. Nepaisant to, pasakojimas apie prakeiktą akmenį išliko. Per Prancūzijos revoliuciją deimantas dingo, vėliau buvo peršlifuotas ir XIX a. susietas su Hope’ų šeima. XX a. pradžioje juvelyras Pjeras Kartjė, siekdamas parduoti akmenį amerikietei Evalyn Walsh McLean, pasakojo jai apie jo nelaimes nešančią istoriją.

 

Moteris deimantą įsigijo, tačiau jos gyvenimą paženklino tragedijos. Žuvo devynmetis sūnus Vilsonas, vyrą Nedą kamavo priklausomybės ir psichikos problemos, santuoka iširo, o dukra Evalyn mirė nuo perdozavimo būdama vos dvidešimt penkerių. Pati Evalyn mirė 1947 m., o jos brangenybės buvo parduotos skoloms padengti. Šios nelaimės dar labiau sustiprino prakeikto deimanto legendą.

 

Tippecanoe prakeiksmas

 

Tippecanoe prakeiksmas, dar vadinamas Tecumseh, arba nulinių metų, prakeiksmu, yra viena garsiausių JAV politinių legendų. Ji siejama su 1811 m. Tippecanoe mūšiu, kuriame Williamo Henry Harrisono vadovaujamos pajėgos susidūrė su indėnų pasipriešinimu. Legendose kartais teigiama, kad prakeiksmą paskelbė Tecumseh, tačiau dažniau jis siejamas su jo broliu Tenskwatawa, dar vadintu Pranašu. Pagal šį pasakojimą, JAV prezidentai, išrinkti metais, besibaigiančiais nuliu, turėjo mirti eidami pareigas.

 

Keista tai, kad ilgą laiką ši legenda atrodė bauginamai tiksli. W. H. Harrisonas, išrinktas 1840 m., mirė vos po mėnesio prezidento poste. Abraomas Lincolnas, išrinktas 1860 m., buvo nužudytas. Jamesas A. Garfieldas, išrinktas 1880 m., taip pat mirė po pasikėsinimo. Williamas McKinley, perrinktas 1900 m., buvo nušautas 1901 m. Vėliau mirė ir Warrenas G. Hardingas, išrinktas 1920 m., bei Franklinas D. Rooseveltas, 1940 m. išrinktas trečiajai kadencijai. Johnas F. Kennedy, išrinktas 1960 m., nužudytas Dalase 1963 m.

 

Tokios sutapimų grandinės pakako, kad prakeiksmas įsitvirtintų populiariojoje kultūroje. Tačiau jis pradėjo byrėti 1981 m., kai Ronaldas Reaganas, išrinktas 1980 m., pašautas per pasikėsinimą Vašingtone, bet išgyveno. Vėliau George’as W. Bushas, išrinktas 2000 m., baigė dvi kadencijas, o 2020 m. išrinktas Joe Bidenas taip pat baigė savo kadenciją.

 

„Makbeto“ prakeiksmas

 

Teatre prietarai gyvuoja ypač ilgai. Vienas garsiausių – įsitikinimas, kad Viljamo Šekspyro tragedijos „Makbetas“ pavadinimo negalima ištarti teatro patalpose, jei tuo metu pjesė nėra repetuojama ar vaidinama. Vietoj to aktoriai dažnai sako „Škotiškoji pjesė“. Esą ištarus tikrąjį pavadinimą galima prišaukti nelaimę.

 

Šio prakeiksmo šaknys siejamos su pačia pjesės atmosfera. „Makbete“ gausu raganavimo, pranašysčių, kraujo, kaltės ir beprotybės. XVII a. pradžioje, kai pjesė buvo parašyta, raganų baimė Anglijoje ir Škotijoje buvo itin paplitusi. Karalius Jokūbas I pats domėjosi raganavimu ir net parašė traktatą apie demonologiją. Pagal legendą, pirmasis nelaimės ženklas pasirodė dar per pirmąjį pastatymą apie 1606 m. Esą aktorė, turėjusi vaidinti ledi Makbet, staiga mirė, todėl V. Šekspyrui teko pačiam perimti vaidmenį.

 

„Makbetas“ teatre laikytas blogu ženklu ir dėl kitos priežasties. Tai populiari, žiūrovus pritraukianti pjesė, todėl ją dažnai rinkdavosi finansinių sunkumų patiriantys teatrai. Kitaip tariant, „Makbetas“ galėjo reikšti ne antgamtinį pavojų, o tai, kad trupė jau buvo atsidūrusi ant bankroto ribos.

 

Autorė Monika Budnikienė