Noriu sotintis savo kūryba

Naujosios Operos įkūrėjas, solistas ir kompozitorius Jonas Sakalauskas džiaugiasi nauju gyvenimo etapu, kuriame itin daug vietos kūrybai. Vien praėjusiais metais žiūrovams jis pristatė tris spektaklius – miuziklą, baletą ir operetę, kurie sulaukė ypatingo susidomėjimo. „Didelis džiaugsmas, kai galiu per muziką išreikšti savo vidinį pasaulį“, – sako pašnekovas.

Kodėl nusprendėte naujai pristatyti žiūrovams „Mažąjį princą“ bei „Snieguolę ir septynis nykštukus“?

„Mažasis princas“ yra tas kūrinys, kurį daugelis vis perskaito ir atranda iš naujo. Aš kuriu muziką ir viskas, ką pamatau, patiriu, perskaitau, išgyvenu, atsiskleidžia mano kūryboje. Jei nereflektuoju per savo kūrybą, tai idėjos, vertybės, patirtys manyje tarsi neįsitvirtina. Kūryba leidžia materializuoti svarbias mintis, kad jos liktų ilgiau. Taip nutiko ir su „Mažuoju princu“, kurį perskaičiau dar kartą, jau turėdamas daug gyvenimiškos patirties. Be to, tai viena populiariausių medžiagų – kiekvienas teatras anksčiau ar vėliau sukuria jos interpretaciją. Kai pagal Antuano de Sent Egziuperi tekstą kūriau muziką Kauno valstybiniam lėlių teatrui, man tarsi savaime ėmė kurtis dainos, kurios dramos spektakliui netiko. Būtent tuo metu supratau, kad noriu sukurti savo „Mažojo princo“ muzikinę interpretaciją.

Spektaklis „Snieguolė ir septyni nykštukai“ buvo vienas tų, su kuriais užaugo mano vaikai. Pagalvojau, kodėl nesukūrus lietuviško baleto? Juk žiūrovams galime pristatyti ne tik užsienio kūrėjų miuziklus, baletus ir operas. Esu už nacionalinę kūrybą ir noriu, kad lietuviai nebijotų kurti pagal medžiagą, kurią, regis, jau išrašė daugelis. Tikrai galime sukurti savitą lietuvišką variantą, kuris bus niekuo ne prastesnis.

Ar tikėjotės, kad jūsų kurti spektakliai sulauks tokio didelio susidomėjimo, taps perkamiausi bilietų platformose?

Kažkur viduj tikėjausi, bet galvojau, kad „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bus populiaresni už „Mažąjį princą“, nes pastarasis yra subtilus spektaklis, su daug prasmingų tekstų, monologų, dialogų apie draugystę, garbės troškimą, egzistencinius klausimus. Galvojau, kad reikės labiau paieškoti ryšio su „Mažojo princo“ žiūrovais, bet žiūriu ir džiaugiuosi, kad miuziklo metu nebūna žiūrovų šurmulio, kaip neretai pasitaiko klasikiniuose spektakliuose. Net patys mažiausi žiūrovai susikaupę žiūri gana sudėtingą medžiagą, tik retkarčiais kažką pakomentuodami. Tai mane ir stebina, ir džiugina.

Ar sutiktumėte, kad teatro scena apskritai išgyvena pakilimo laikotarpį? Kaip manote, kodėl?

Teatras visada buvo mylimas, tik jo populiarumas – banguojantis. Dabar jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje teatras išgyvena pakilimą. Manau, tai paprasta paaiškinti poreikių piramidės teorija: kai žmogus jaučiasi saugus, yra pavalgęs, jis gali skirti dėmesio ir laiko dvasiniams dalykams. Nors yra manančių, kad Lietuvoje gyvenimas blogėja, tačiau iš tiesų perėjome į tokį etapą, kai tautiečiai grįžta iš emigracijos, atvyksta imigrantų, lietuviai keliauja po pasaulį, mokosi, nebesirenka paprastų darbų arba nesutinka dirbti už mažą atlyginimą. Tapome patogiai gyvenančiais, išsilavinusiais europiečiais, kuriems nereikia galvoti, kaip prasimaitinti, todėl atsiranda vietos knygoms, parodoms, spektakliams, koncertams.

Manau, kad kultūriniai renginiai yra ir puiki galimybė pajusti bendruomeniškumą. Labai gerai skaityti knygą, bet tai individualus užsiėmimas, kaip ir lankymasis parodose; kine nieko daugiau nepastebime, išskyrus savo šeimą, o spektakliai, miuziklai dovanoja bendruomeniškumo patirtį: kartu su kitais žmonėmis išgyveni emocijas, stebi personažo kelionę, juokiesi, verki. Tikrai išeini praturtėjęs dvasiškai ir intelektualiai, pajutęs bendrystę per kultūrą.

Teatras, baletas, miuziklas – žiūrovai mato tik galutinį rezultatą. Kiek darbo už to iš tiesų slepiasi?

Darbo daug, ypač tiems, kurie viską kuria ir organizuoja. Esame ne valstybinis teatras, todėl priklausome nuo žiūrovų – kiek bilietų pavyks parduoti. Sudėtingiausia darbo dalis yra prisiimti finansinę riziką, sudėlioti ne tik spektaklius, bet ir visą rinkodarą taip, kad sudomintum publiką. Mes einame į didžiausias sales ir arenas, kur reikalingi dideli kaštai, ir niekada negali būti tikras, kiek žmonių ateis. Tas neapčiuopiamumas yra didžiausias iššūkis. Visus kūrybinius ar techninius sunkumus gali išspręsti, o kokia bus žiūrovų reakcija ir susidomėjimas – niekaip nenuspėsi. Gali nukabinti visą miestą reklaminiais plakatais, bet tai nebūtinai lems didelį lankomumą. Todėl tiesiog dedi visas pastangas ir tikiesi, kad pavyks užmegzti ryšį su žiūrovais. Darbo tikrai daug. Iki spektaklio premjeros kompozitorius, prodiuseris, režisierius dirba bent metus kiekvieną dieną. Likęs kolektyvas – mažiausiai 3–4 mėnesius.

Tai mūsų teatro pradžia, todėl norisi kurti labai gražius spektaklius, investuoti kuo daugiau resursų. Šioje srityje tikrai galima sutaupyti ar nepatirti nuostolių samdant mažiau aktorių, atsisakant orkestro ir kt., bet mes mylime savo darbą ir norime, kad žiūrovai gautų iš mūsų kuo daugiau.

Jūs netrumpai užsiėmėte ne tik kūryba, bet ir ėjote vadovaujamas pareigas. Ar džiaugiatės vėl galėdamas labiau realizuoti savo kūrybinį potencialą?

Labai. Pirmiau pradėjau kurti, tik paskui dainuoti. Kai gavau pirmąją gitarą, man buvo 10–11 metų, groti dar nemokėjau, žinojau vos kelias natas ir bandžiau iš jų kurti, nes visada norėjau išreikšti savo vidinį pasaulį. Man patinka ir dainuoti, ir vadovauti, ir dirbti su kolektyvu – tai nuostabios patirtys. Bet kai matau savo miuziklą, baletą ar operą scenoje, girdžiu, kaip orkestras atlieka mano kūrybą, o žiūrovai klausosi ir jaučia mano pasaulį, kurį išreiškiau muzika, – man tai didžiausias džiaugsmas ir motyvacija.

Ar bėgant metams keičiasi jūsų kūrybos metodai?

Noras kurti didelius sceninius veikalus niekur nedingsta. Noriu kurti idėjas ir jas realizuoti, bet su metais nebesinori daryti bet ko. Anksčiau galėjau kurti bet ką, kad tik žmonėms patiktų, o dabar norisi daryti tik tai, kuo aš tikiu, kas aš esu. Jei man pačiam nepatinka, vengiu tai daryti. Atėjo laikas, kai noriu neapgaudinėti savęs nei darbu, nei pareigomis. Noriu dirbti tai, ką noriu, nesitaikydamas prie kitų. Atsimenu, kai dirbau vadovu, teko nuolat bendrauti su daugybe žmonių, ieškoti visur kompromisų, bendrų požiūrio kampų. Ilgainiui pastebėjau, kad visame tame pradingau AŠ. Nusprendžiau, kad dabar laiką skirsiu savo įsivaizdavimui ir nesiderinsiu prie kitų, būsiu savo pasaulyje ir ieškosiu žmonių, kurie turi panašius vidinius pasaulius, kuriems aktualu tai, kas man aktualu, ir kartu galėsime kurti bendruomenę. Tiesiog noriu maksimaliai būti tuo, kad aš esu.

Ar pats mėgstate lankytis kolegų spektakliuose?

Nueinu į spektaklius, bet ne taip dažnai, kaip anksčiau. Kai nebevadovauju Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, ir jame lankausi retai. Labai myliu kolektyvą, palaikau mūsų teatrą, bet emociškai jaučiu, kad tai nebesusiję su manimi. Užeinu ir į Mažąjį, Jaunimo, Nacionalinį teatrus, apžiūriu įvairias parodas, bet irgi retai. Daugiau orientuojuosi į savo spektaklius, repeticijas. Jei nedirbu, laiką skiriu šeimai, vaikams, draugei, skaitau knygas, stebiu pasaulį, žiūriu filmus. Šiuo metu maksimaliai esu susikoncentravęs į save, kad ir kaip egoistiškai skambėtų. Mačiau daug pasaulio, o dabar noriu atsigręžti į save ir kurti. Kai pajausiu, kad noriu vėl išeiti į pasaulį ir stebėti kitus, sugrįšiu, o kol kas noriu sotintis savo kūryba.

Kaip gimsta jūsų kūriniai?

Daug kam atrodo, kad kūrybinis procesas turėtų būti malonus, bet dažniausiai jis yra disciplinuotas. Aš visąlaik stengiuosi dirbti pagal planą. Pirmiausia reikia idėjos, todėl didžiąją laiko dalį užima istorijos, libreto kūrimas. Kad ir kokią istoriją imtum, medžiagos dažniausiai būna per daug, turi nuspręsti, kas pateks, ko atsisakyti, kaip susidėlioti svarbiausius akcentus, kurioje vietoje kas nutiks, kur bus kokia arija ar personažų dialogas, o tada ieškai muzikos pradžios. Bandai rasti reikalingą stilių: intuityviai groji, improvizuoji. Šis laikotarpis gali trukti kelias savaites ir būti labai sudėtingas: atrodo, niekas nepatinka, nepriimtina, neišreiškia tavęs. Bet dirbi toliau ir atsiranda dainų, melodijų, harmonijų. Susidėlioji tam tikrą jų trajektoriją, taškus A, B, C ir t. t., o visa kita kuriasi savaime. Kai jau turi muzikinį kūrinį, režisūriniame etape dirbi su scenografu, režisieriumi ir t. t.

Kūrybinių skausmų tikrai pasitaiko, ypač kol atrandi muzikos pradžią. Tenka prisiversti dirbti, nes, atrodo, kad nepavyksta, bet po kokių dviejų savaičių pasiklausai, ką sukūrei, ir visai gražu. Kūryba suteikia ir skausmo, ir begalinio džiaugsmo, kai galiausiai išgirsti, kaip tavo muzika suskamba scenoje ir pamatai, kaip ji veikia žmones.

Autorė Laima Samulė