Individualius užsiėmimus vedanti „Kūno funkcija“ kineziterapeutė Viktorija Šatė gydymu per judesį susidomėjo prieš dešimtmetį. Pasak specialistės, ši sritis sparčiai tobulėja ir pasitelkiama ne tik negalavimams gydyti, bet ir traumų prevencijai, pavyzdžiui, prieš pradedant aktyviai sportuoti. Su Viktorija kalbamės apie gydančius judesius ir kas nutinka, jei judame per mažai.

 
Viktorija Šatė. Asmn.

Viktorija Šatė, asm. archyvo nuotrauka.

Kodėl susidomėjote kineziterapija?

 

Pasirinkau studijuoti kineziterapiją, nes norėjau dirbti su žmonėmis ir jiems padėti. Gydymas judesiu atrodė patraukti specialybė: buvo įdomu mokytis apie savo kūną, gilintis į anatomiją, fiziologiją, biomechaniką, judamojo-atramos aparato traumas, neurologiją, vidaus ligas. Pačiai buvo įdomu ir naudinga, todėl iki šiol man svarbu ne tik padėti žmogui pasveikti, bet ir suteikti jam žinių apie kūną, kad išėjęs iš kabineto žinotų, kaip toliau gali pats sau padėti.

 

Kokius užsiėmimus vedate, koks jų tikslas?

 

Kiekvienam klientui skiriu valandą, per kurią jis papasakoja savo nusiskundimus, o aš užduodu tikslinius klausimus, įvertinu sąnarių ir minkštųjų audinių būkę, nustatau galimas skausmo ir kitų simptomų priežastis bei sudarau gydymo planą. Įprastai gydymas susideda iš uždegimo ir skausmo mažinimo, judesių amplitudės ir raumenų tonuso atgavimo, silpnesnių vietų stiprinimo ir edukacijos. Gydymui taikau įvairias priemones: masažą, minkštųjų audinių ir sąnarių mobilizaciją, fizinius pratimus, elektroterapiją, radio dažnio terapiją ir kt. Po gydymo priimu klientus profilaktikai – individualioms treniruotėms, masažams.

 

Kokius negalavimus padeda įveikti kineziterapija?

 

Įvairius. Dažniausiai kreipiasi žmonės dėl sėdimo darbo pasekmių: nugaros, kaklo skausmų, tirpimų, sąstingio. Kiti dėl sportinių perkrovų: kelių ar pečių skausmo. Taip pat norintieji atsistatyti po operacijų. Kineziterapija padeda visiems, kurie nori judėti be skausmo.

 

Nors Lietuvoje įprasta pagalbos kreiptis tik tada, kai stipriai skauda ar itin prastai jaučiamės, norėčiau, kad į kineziterapiją žmonės žiūrėtų kaip į techninę apžiūrą kūnui: specialistas apžiūri, įvertina būklę ir duoda patarimų, ką daryti, kad išvengtume būsimo skausmo, vaistų vartojimo ir operacijų.

 

Vis daugiau žmonių sportuoja. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tik teigiamas dalykas, tačiau esama ir pavojų. Ar galite išskirti, kokie sveikatos sutrikimai galimi netaisyklingai mankštinantis?

 

Reikėtų atskirti mankštą ir sportą. Kalbant apie mankštą, ji pavojų gali kelti tik tuo atveju, jei žmogus turi patologijų ir jas ignoruoja, nors turėtų gydyti mankštinantis su kineziterapeutu. Iš esmės mankšta turėtų tikti kiekvienam arba gali būti pritaikyta kiekvienam.

 

Jei kalbame apie sportą kaip intensyvesnę fizinę veiklą (aerobines arba jėgos treniruotes), tuomet tai visai kita situacija. Žmonės dažnai praleidžia apie 8 val. sėdėdami, dar porą valandų transporte ar ant sofos, o tada sugalvoja, kad reikia bėgioti arba treniruotis salėje su svarmenimis. Tai nėra gerai, nes kūnas tokiam krūviui nėra pasiruošęs: pradideda uždegimai ar atsiranda mikrotraumų, kurios priklauso nuo pasirinkto sporto rūšies. Pavyzdžiui, jei po ilgo pasyvaus laikotarpio pradedama bėgioti, dažnai ima skaudėti Achilo sausgysles, kelių ar klubų sąnarius. Sporto salių lankytojams gali skaudėti nugarą, pečius. Tokie negalavimai dažniausiai kyla dėl netaisyklingos pratimų technikos, kurią lemia žinių stoka, laikysenos pakitimai arba per greitai didinamas krūvis. Reikėtų įsiminti, kad raumenys prie krūvio prisitaiko greitai, o sausgyslėms reikia daugiau laiko. Sveikiausia krūvį didinti palaipsniui, taip pat skirti pakankamai laiko atsistatyti.

 

Kokių saugomo taisyklių, praktikų reikėtų laikytis, kad sportas būtų saugus?

 

Prieš kiekvieną treniruotę reikėtų atlikti dinaminį apšilimą ir aktyvinti stabilizuojančius raumenis. Treniruotės pabaigoje atlikti statinius tempimus. Jėgos pratimus derėtų atlikti įvairiomis, net ir nestabiliomis sąlygomis, taip treniruojant sąnarių stabilumą. Aerobinei veiklai rinktis įvairovę: taip mažinamas stresas sąnariams, minkštiesiems audiniams ir ruošiamas kūnas intensyvesnėms veikloms palaipsniui. Vaikščiojimui ir bėgimui rinktis skirtingas žemės dangas, avalynę, papildomus svorius, įkalnes, nuokalnes, užsiimti plaukimu, dviračio mynimu. Kuo įvairiau žmogus juda, tuo labiau yra pasiruošęs atlaikyti apkrovas. Sveikatos atžvilgiu laimi tas, kuris užsiima skirtingomis veiklomis, tarkime, bėgioja skirtingais režimais ir atlieka jėgos treniruotes, nei tas, kuris tik bėgioja ilgus atstumus, nes ruošiasi maratonui.

 

Svarbu nepersitreniruoti, todėl 1–2 dienas per savaitę reikėtų ilsėtis nuo intensyvių, didelių krūvių. Tačiau poilsio dienomis galima užsiimti žemo intensyvumo veiklomis.

 

Egzistuoja posakis „Judesys (arba judėjimas) gydo“. Kiek ir kokio judėjimo reikia žmogui?

 

Judesys tikrai gydo, jei žinome, kokį ir kada atlikti. Fizinių pratimų metu raumenys efektyviai gamina natūralias medžiagas, kurios mažina lėtinių ligų atsiradimo riziką, todėl judėjimas yra svarbus aspektas norint išlikti sveikiems. Bendros rekomendacijos sportui yra: 3–5 kartus per savaitę atlikti 30–90 min. trukmės aerobinės ištvermės pratimus, o 2–3 kartus per savaitę jėgos treniruotes. Taip pat kasdien reikėtų nueiti 6–9 tūkst. žingsnių. Ir 3–5 kartus per savaitę atlikti tempimo pratimus, kurie po fizinio krūvio gali užtrukti apie 7 minutes.

 

Kokie pirmieji ženklai rodo, kad judame ar sportuojame neteisingai?

 

Dažniausiai pradėję sportuoti jaučiame tam tikrus nepatogumus kūne. Reikėtų atkreipti dėmesį ne į raumenų maudimą, bet į skirtingus pojūčius abejose kūno pusėse, intensyvesnį vienos vietos skausmą arba sąstingį kitą rytą. Tai pirmieji ženklai, kad kažkas negerai. Kūnas iš pradžių siunčia skausmo signalą, kuris reiškia, kad prasidėjo uždegimas, nes yra perkrova ir vyksta kūno adaptacija. Jei kūnas negeba adaptuotis arba krūvis netinkamai parinktas, vyksta kūno išsekimas, kuris virsta trauma. Apsilankius pas kineziterapeutą prieš pajuntant trauminius simptomus, viso to būtų galima išvengti.

 

Kokia situacija su žmonių laikysena? Kaip galima išspręsti šią problemą arba užkirsti jai kelią?

 

Šiuolaikinis gyvenimo būdas dažnai lemia raumenų disbalansus, todėl daugumos žmonių laikysena dažnai pakumpusi. Svarbu suprasti, kad nėra vienos blogos kūno padėties, kūnui labiausiai kenkia ilgas buvimas toje pačioje, statiškoje pozicijoje. Nejudrumas tampa problema, kai viena poza išlaikoma ilgiau nei 20 minučių.Savo klientams visada primenu bent kartą per valandą atsistoti ir atlikti viršutinės kūno dalies tempimo pratimus. Ypač naudingi viršutinės nugaros dalies stiprinimo pratimai, nes per 20 sek. visai dienai pagerina medžiagų apykaitą, suaktyvina išilgėjusius raumenis ir jie taip nebestingsta netaisyklingoje padėtyje.

 

Ne mažiau svarbu praktikuoti kvėpavimo pratimus, nes jie mažina stresą, o stresas įtempia kaklo raumenis ir prisideda prie netaisyklingos laikysenos formavimosi.

 

Ar kineziterapija keičiasi, plečiasi, kokių naujų jos formų atsiranda ir kaip jos taikomos?

 

Esu naujos kartos kineziterapeutė, todėl smagu matyti, kaip ši sritis nuolat keičiasi, tobulėja, atliekama nemažai mokslinių tyrimų, pagrindžiamos naujos metodikos, kurios įtraukiamos į gydymą. Daugiau dėmesio skiriama funkcinei terapijai (ne tik stiprinamas raumuo, bet ir siekiama užtikrinti judesio kokybę), taip pat neuroraumeninei kontrolei, laikysenai. Į gydymą įtraukiamos išmaniosios technologijos, bendradarbiaujama su kitų sričių specialistais, nes vis aiškiau suvokiama, kad žmogaus organizmas veikia kaip viena visuma.

 

Ar tai reiškia, kad kineziterapija veikia ne tik fizinę savijautą, bet ir padeda emociškai?

 

Emocinė savijauta glaudžiai susijusi su fizine. Atliekant fizinius pratimus, išsiskiria laimės hormonai – endorfinai. Po treniruotės ar kineziterapijos sesijos, kai skausmas sumažėja ar visai praeina, nuotaika akimirksniu pagerėja – žmogus jaučiasi lengviau, gali efektyviau dirbti ir aktyviau leisti laisvalaikį. Svarbų vaidmenį čia atlieka ir socialinis ryšys – bendravimas su specialistu, rūpestis bei palaikymas stiprina pasitikėjimą savimi ir gerina emocinę būklę. Kvėpavimo pratimai mažina stresą, tempimo pratimai, volavimas, masažai suaktyvina parasimpatinę nervų sistemą, kuri ramina kūną, pašalina įtampą. Moksliškai įrodyta, kad stipresnės, funkcinės jėgos treniruotės gali būti veiksmingas pagalbinis metodas gydant depresiją.

 

O kaip mus veikia judesio stygius?

 

Dėl fizinio pasyvumo žmogus praranda tai, kuo nesinaudoja. Pavyzdžiui, sumažėja sąnarių judėjimo amplitudės, raumenų masė, atsiranda sąstingis, prastėja laikysena, gali prasidėti skausmai ir įvairūs negalavimai. Judėjimo stygius siejamas ir su rimtesnėmis problemomis. Nuo pasyvumo gali sutrikti kraujotaka, diafragmos veikla, dėl jos pasunkėja kvėpavimas. Tai lemia mažesnį minkštųjų audinių, raumenų, smegenų ir vidaus organų aprūpinimą deguonimi bei maistinėmis medžiagomis. Ilgainiui vidaus organus laikantys raiščiai gali įsitempti ir trukdyti pilnai atlikti funkciją, dėl to gali vystytis lėtinės ligos. Nejudant aptingsta ne tik kūnas, bet ir smegenys. Gaunant nepakankamai fizinio krūvio ilgą laiką, vyresniame amžiuje gali atsirasti kognityvinių sutrikimų.

 

Užsiminėte, kad į kineziterapiją reikėtų žiūrėti kaip į techninę apžiūrą. Kam rekomenduotumėte atvykti pasitikrinti?

 

Skatinčiau apsilankyti pas kineziterapeutą kiekvieną, norintį pradėti sportuoti arba po pertraukos grįžti prie fizinio aktyvumo. Svarbu įsivertinti fizinę būklę – ar galima iškart imtis pasirinktos sporto šakos, ar prieš tai reikėtų tinkamai paruošti kūną. Taip pat kviesčiau apsilankyti visus, kurie jaučia motyvaciją pagerinti savijautą, bet nežino, nuo ko pradėti. Net fiziškai aktyviems, reguliariai sportuojantiems žmonėms naudinga pasitikrinti, ar jų treniruočių programa subalansuota ir ar nieko nereikėtų koreguoti.

 

Kada labiausiai jaučiate prasmę savo darbe?

 

Kasdien žmonės man dėkoja už, atrodytų, paprastus, bet iš tiesų svarbius dalykus – kad pagaliau gali be skausmo išsimiegoti, atsikelti ar užlipti laiptais. Tokios akimirkos visada paglosto širdį. Labiausiai džiugina, kai žmogus pats nustemba, kad jam pagerėjo nuo pratimų, nes jau buvo susitaikęs su skausmu. Kai mano darbas pranoksta jų lūkesčius, jaučiu didžiausią pasitenkinimą – tai man yra tikras įvertinimas.

 

Ypač gera matyti, kai žmonės po traumų grįžta dar stipresni nei prieš tai – pradeda pasitikėti savo kūnu, išbando naujų dalykų: bėgioja, slidinėja ar atranda funkcinį sportą, nors anksčiau manė, kad sportas – ne jiems. O kai sportininkai po reabilitacijos parveža Lietuvai medalių, visada džiaugiuosi kartu – žinojimas, kad prisidėjau prie jų sugrįžimo į treniruočių ritmą, suteikia neapsakomą prasmės jausmą.

 

Autorė Laima Samulė