Galia kurti ateitį glūdi kiekviename iš mūsų

Filisofijos mokslų daktarė, dainininkė, dėstytoja, ragana – tai tik keletas apibūdinimų, kurie lydi Jeleną Simonovą. Neeilinė moteris laisvai ir drąsiai dalijasi ne tik ezoterinėmis įžvalgomis, bet ir asmenine patirtimi. Mat tai yra jos būdas įkvėpti kitus susitvarkyti su patiriamais sunkumais ir galbūt net esmingai pakeisti savąją realybę bei suformuoti ateitį pagal savo troškimus.

Jelena Simonova, Aušros Kelpšaitės nuotrauka.

Pastaruoju metu portaluose dažnai rašoma apie tai, kad jums stebėtinu būdu pavyko susitvarkyti su fizine negalia. Vieni vadina jus būrėja, kiti ragana. Treti akcentuoja, jog turite psichologinį bei filosofinį aukštąjį išsilavinimą ir netgi daktaro laipsnį. Kaip visa tai persipina jūsų veikloje?

Mano giliu įsitikinimu, šalia žmogiškos realybės, kurią galima tirti moksliškai, esti ir jos kita pusė – neracionalūs žmogiškos prigimties bei tikrovės reiškiniai, kurie nepasiduoda moksliniam tyrimui. Žmogus, jo smegenų, hipofizės veikla, taip pat fiziniai ir psichiniai resursai bent iki tam tikro lygio buvo, yra ir bus mįslė. Dėl to sapnuojame pranašiškus sapnus, nujaučiame, kas nutiks mums arba artimam žmogui, esant liūdnoms prognozėms pasveikstame neįtikėtinomis aplinkybėmis, atsiduriame tinkamu laiku bei tinkamoje vietoje ir tiesiog „per stebuklą“ išvengiame pavojaus. Šiuos dalykus ne visada galime logiškai paaiškinti, bet jie mums dėl to nėra mažiau tikri.

Mano kasdienėje veikloje, kurią drąsiai priskiriu vienai archajiškiausių raganavimo atmainų, persipina filosofinė terapija ir psichologija. Mano glaudų ryšį su jautriai keliamais gyvenimo prasmės klausimais bei simbolių pasauliu atspindi ir mano akademiniai tekstai. Beje, mano filosofijos magistro darbas buvo tarpdisciplininis, susijęs su simbolių tyrinėjimais, o rengdama filosofijos krypties daktaro tezes nemažai gilinausi į giluminius simbolinius žmogiškos kalbinės patirties klodus ir paribius. Visada akcentuoju, kad mano kasdienė konsultavimo veikla neturi jokio šablono, kurį taikyčiau visiems. Kiekvienas besikreipiantis žmogus atsineša savąjį patyriminį bagažą, vertybių lauką ir klausimus. „Nuskaitymo“ požiūriu, kiekvieno žmogaus istorija bei probleminių situacijų sprendimo resursai yra unikalūs, kiekviena konsultacija yra nepakartojama. Visgi daugeliu atvejų tiesiogiai, ypač skaitant nuo žmogaus balso, arba pagalbinėmis (astrologinėmis, Taro ar kt.) priemonėmis stengiuosi „užčiuopti“ žmogaus vidinį būvį, kuris aiškiai atskleidžia ateities įvykius, susijusius su aktualiais klausimais, bei ką ir kaip šio žmogaus gyvenime galima pakeisti į gera.

Užsiminėte, kad mes galime numatyti ateitį. Ar būsimi įvykiai yra nulemti, o galbūt kažką galime keisti?

Šis klausimas dažnai mane pasiekia, nes žmogiška prigimtis priešinasi idėjai, kad gyvenimas galėtų būti nulemtas. Mes norime tikėti, jog savo likimą kuriame patys ir, laimei, daugeliu atvejų tai yra tiesa. Mano praktinė patirtis rodo, kad nulemtų dalykų bei įvykių, kurių negalime pakeisti, yra tik vienas kitas. Negalime pasirinkti tėvų, tautybės, akių spalvos. Visgi jei pažvelgtume į gyvenimo istoriją įvykiškumo požiūriu, aiškiai pamatytume, kad ji susideda iš kryžkelių, kurios galiausiai reikalauja mūsų pasirinkimo. Dar daugiau – įvykiams, kurie nutiks rytoj, didelės įtakos turi tai, kuo gyvename pastaruoju metu bei čia ir dabar: vidinės nuostatos, emocinis „akvariumas“, kurį palaikome kasdien, reaguodami į aplinkos impulsus, taip pat nuotaikos bei minčių turinys. Jeigu susimąstytume, labai nustebtume, kiek daug kartų mums tenka daryti vienokius arba kitokius pasirinkimus, pradedant kavos pupelių rūšies pasirinkimu, baigiant globaliais pasirinkimais: kokią profesiją rinktis, kur gyventi, mieste ar kaime, bute ar namuose, ir pan. Svarbu suprasti, jog absoliučiai kiekvienas pasirinkimas, neatsižvelgiant į tai, kiek jis yra spontaniškas arba, priešingai, gerai apgalvotas, sukuria pasekmių grandinę, kuri susidėlioja į ateities įvykius, kuriuos galime numatyti ir netgi, kol dar nėra vėlu, koreguoti. Kiekvienas mūsų veiksmas yra išprovokuojamas tam tikros vidinės būsenos bei atlikto pasirinkimo ir visada sukuria atoveiksmį – ateities įvykį.

Ar būna taip, jog patys suformuojame, prisišaukiame negatyvius įvykius?

Iš tiesų praeities, dabarties bei ateities archeologija veikia įdomiu principu. Prieš įvykstant negatyviam įvykiui būtinai gauname ženklą, kuris sufleruoja, kad pasirinkome neteisingai arba einame tikslo link klaidingu, netinkamu keliu. Šie ženklai stipriai rezonuoja su vidine būsena, informuodami, jog ji nėra tinkama siekiant vieno ar kito teigiamo pokyčio. Pavyzdžiui, jeigu nuolat galvojate apie tai, kad esate nevykelis (-ė) bei niekam tikęs (-usi), negalite tikėtis, kad nuėjęs (-usi) į darbo pokalbį sulauksite skambučio, jog jūsų kandidatūra buvo pasirinkta rūpimoms pareigoms užimti. Kasdienis gyvenimas, kurį gyvename, nuolat atspindi mūsų vidinį nusiteikimą, tarytum užsispyręs veidrodis, savo ruožtu įvykiai atkartoja mūsų vidines vibracijas.

Kai visata nori informuoti, jog mūsų pasirinkimas veda į priešingą rezultatą negu tikimės, neretai atsiranda daug kliūčių, viena po kitos. Apie klaidingą pasirinkimą bei jo pasekmes neretai įspėja atsitiktinai išgirsti žodžiai, pavyzdžiui, dainos frazė, kuri įsirėžia į atmintį, straipsnio antraštė, kuri tuo metu kažkodėl stipriai surezonuoja, bei kiti ženklai, kurie nebūtinai yra žodiniai. Daug pranašiško turinio formuoja sapnai. Ir net jeigu sapno turinys padrikas ir nieko aiškiai nesufleruoja, vien pagal emocinį įspūdį, kuris liko pabudus bei dienos eigoje, galime spręsti, kur šiuo metu esame. Jeigu liko nemalonus jausmas, reikia stabtelėti ir pamąstyti, ką galimai JAU DABAR darome negerai bei ką turėtume keisti, kad išvengtume sau nepalankių ateities įvykių.

Kartais visata mus saugodama „numeta“ netikėtų bei keistų situacijų, kad pakeistume planus, net jeigu nenorime to daryti, arba žmones, kurie pasirodo lyg iš niekur bei atlieka svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Jie pakreipia įvykius kita linkme, nei patys planavome. Kiekviena būsena, kurią patiriame, sukuria atitinkamą tikrovę, tad norint pakeisti savo gyvenimą į gera, reikia jam nusišypsoti, net jeigu tenka tai daryti pro ašaras ar nusivylimų miglą… Svarbu pradėti nuo savęs.

Jelena Simonova, Aušros Kelpšaitės nuotrauka.

Jeigu įvykiai, kurie nutiks rytoj, priklauso nuo mūsų šiandienės būsenos, tuomet kaip galima pranašauti ateitį kortomis, runomis ar astrologija?

Pirmiausia noriu pabrėžti, jog nors mano kasdienė konsultacinė praktika tam tikrais atvejais numano Taro Arkanų, runų, kitų simbolių sistemų bei astrologinių metodų taikymą dirbant su besikreipiančiu žmogumi, visgi drįsčiau teigti, kad tai yra labiau pagalbinės priemonės. Daug informacijos apie tai, kas nutiks artimiausioje ateityje, yra užkoduota tame, kaip žmogus formuluoja rūpimą klausimą ir kaip tuo metu skamba jo balso tembras bei intonacija. Šios duotybės išduoda, kokią vidinę būseną žmogus šiuo metu nešiojasi bei kokius įvykius ši jo būsena artimiausiu metu pritrauks tarytum magnetas.

Kai žmogus traukia kortą arba runą, jis ištraukia būtent tokį simbolinį turinį, kuris šiuo metu labiausiai rezonuoja su jo vidiniu būviu bei parodo, kokius ateities įvykius šis vidinis būvis kuria jau dabar. Mano giliu įsitikinimu, astrologiniai metodai, Taro Arkanų sistema, runos bei kitos mantinės (ateities) numatymo priemonės tarnauja toli gražu ne tam, kad vien aklai pranašautų bei įkalintų mus neišvengiamybėje. Šie įrankiai pirmiausia atlieka įspėjamąją funkciją. Juos naudojant galima išanalizuoti situaciją bei išsiaiškinti, ką ir kaip vis dar galime pakeisti.

Taigi, jeigu ištraukiu Didįjį Taro Arkaną Bokštą, kuris tradiciškai pranašauja griūtis, tai dar nereiškia, jog viskas sugrius. Turiu atsigręžti į save, savyje surasti griūties, apie kurią įspėja Arkanas, priežastį bei keisti griaunančią vidinę būseną į tokią, kuri konstruoja, kuria, minta džiaugsmu bei neutralizuoja negatyvą. Tad kortos, runos ir astrologiniai metodai labiau skirti tam, kad iškeltume į paviršių tai, kas vyksta mūsų gelmėse bei prisiimtume atsakomybę už tai, kas su mumis nutiks rytoj. Simboliai tėra atspindžiai, parodantys, kas šiuo metu vyksta, kur link tai veda, į ką turime atkreipti dėmesį bei ką ir kaip galime pakeisti, jeigu artėjantis įvykių scenarijus netenkina.

Kiekvienam žmogui suteikta galimybė atsakingai rinktis arba plaukti pasroviui. Didžioji dalis įvykių yra mūsų pačių sąmoningumo, pasirinkimų ir vidinės būsenos rezultatas. Mes iš tiesų kuriame kasdienybę savo rankomis, vidinėmis nuostatomis, būsenomis, atkaklumu, drąsa bei, žinoma, pasitelkdami savo kūrybinį pradą. Be abejo, nepamiršti, kad kiekvienas nesąžiningas ar kitas veiksmas, kuris sukuria blogį kitai gyvai būtybei, būtinai sugrįžta bumerangu.

O kaip išmokti bent iš dalies keisti gyvenimo įvykius į gerą?

Kiekviena galimybė yra tam tikra tikimybės banga, pasižyminti unikaliu elektromagnetiniu ilgiu, dažniu, virpesiu. Kiekviena situacija, kurioje esame, gali turėti daugybę vystymosi vektorių ir, tarytum magnetas, pritraukia vieną ar kitą artimiausios ateities scenarijų. Nuo ko priklauso, kuris scenarijus atiteks šiam konkrečiam atvejui? Čia galioja taisyklė: prisitraukia kokybiškai identiški dalykai. Jeigu skleidžiantis mums rūpimai situacijai mintyse vėl ir vėl suksime liūdniausią siužetą bei pastiprinsime jį didžiulės baimės vibracijomis, nieko nuostabaus, jog tokiu pesimistiniu nusiteikimu pritrauksime būtent tai, ko labiausiai norėjome išvengti. Ir priešingai – jeigu visa savo esybe sukursime savyje tą ypatingą būseną, kad sėkmingiausias bei laimingiausias situacijos vystymasis, koks tik galėtų būti, JAU išsipildė ir priversime kiekvieną savo kūno ląstelę bei emocinį karkasą išjausti šią išsipildymo būseną JAU dabar, prieš įvykstant trokštamam įvykiui, jis galiausiai išsipildo! Paradoksalu, bet įvykis pirmiausia emociškai įvyksta mūsų vidiniame pasaulyje ir tik tada realybėje.

Manęs dažnai klausia, ar tikrai ši taisyklė veikia šitaip absoliučiai? Juk pasitaiko atvejų, kad būname nusiteikę daugiau ar mažiau pozityviai, nieko blogo nesitikime, o kažkokia mums svarbi nesėkmė užklumpa visiškai netikėtai. Iš tiesų žmogaus psichika bei galimybės apskritai nėra ir tikriausiai niekada nebus iki galo ištirtos. Šimtaprocentinis pozityvumas yra fikcija, nes natūralu bei žmogiška išsigąsti, suabejoti, įsivaizduoti, kas būtų, jeigu nepasisektų, arba kurį laiką būti blogos nuotaikos. Visgi svarbu, kad šie niūrūs debesys nebūtų nuolatinė būsena ir neužimtų dominuojančios pozicijos emocinių atspalvių lauke. Taip jau yra, kad žmogui būdinga priprasti prie tam tikro emocinio būvio. Tikriausiai daugelis prisimintų, jog pažįstamų asmenų rate yra tokių, kurie nuolat bei viskuo skundžiasi: valdžios sprendimais, kylančiomis kainomis, lietingais orais, prasta savijauta, viršvalandžiais darbe ir dar daug kuo. Įdomiausia, kad palaikydami nuolat tokį negatyvų emocinį toną bei generuodami niūriausias mintis jie iš tiesų pritraukia nemalonumus bei nesėkmes vieną po kitos. Nuolatinis galvojimas apie problemas, kapstymasis dalykuose, kurių neįmanoma išspręsti bei kuriuos jau seniai reikia paleisti, stebėtinai „maitina“ negatyviausius scenarijus bei padidina jų išsipildymo tikimybę. Todėl iš galimybių lauko „nukrinta“ bei materializuojasi būtent tai, ko labiausiai norime išvengti.

Žmogus iš tiesų pripranta prie negatyvaus būvio ir tai atspindi netgi jo fizinės sveikatos negalavimai. Visgi nėra lengva tuoj pat pradėti mąstyti pozityviai. Iš pradžių gali kamuoti „abstinencijos“ reiškiniai, nes tiek psichika, tiek kūnas jau priprato prie streso, verkšlenimo, lyg tai būtų svaigalas, nuo kurio priklausoma. Tačiau laipsniškai keliant vibracijas, džiaugiantis mažais dalykais bei kuriant savyje dabarties ir dar neišsipildžiusių dalykų gerą „aurą“, tiek psichika, tiek fizinis kūnas persistruktūruoja bei pradeda funkcionuoti vilties ir laimės režimu. Tuomet iš tiesų daugelis gyvenimo komponentų bei įvykių pasikeičia į gerą.

Asmeniškai teko patirti, kad mūsų vidiniai būviai lemia ateities įvykius?

Ko gero, daugelis pasakytų, kad tas turinys, kurį skelbiu socialiniuose tinkluose, yra daugialypis. Ten yra nemažai autobiografinių tekstų, pateiktų rašant tarytum tarp eilučių. Jeigu įsileidžiu liūdesį, paliečiantį jautriausias mano širdies stygas, būtinai sukuriu vietos vilties kibirkštėlėms bei būtinai sukuriu džiaugsmu pripildytą vidinę būseną. Tuomet būtinai išsipildo kažkas gražaus. Beje, sukūriau nemažai postų su tikslu motyvuoti sekėjus atkurti šias gerąsias vibracijas savo vidiniame pasaulyje, kad pakreiptų įvykius palankesne bei laimingesne linkme. Mano ištikimiausi sekėjai žino, kad tokie postai baigiasi užtvirtinta raganiška eilute TEBŪNIE TAIP!

Taip pat taisyklę, apie kurią pasakoju, visiškai nesąmoningai ir, ko gero, intuityviai pritaikiau, kai buvau ikimokyklinio amžiaus vaikas bei kiek vėliau, t. y. mokydamasi pradinėje mokykloje. Jau pasakojau istoriją apie tai, kad dėl sudėtingos akušerinės situacijos, kuri nutiko man gimus, turiu fizinę negalią. Cerebrinis paralyžius stipriai pasunkino vaikščiojimo įgūdžių formavimąsi bei sukėlė daugybę kitų su judėjimo nepakankamumu susijusių nepatogumų. Be abejo, būdama nepaprastai motyvuota mergaitė, stengiausi daug sportuoti pagal nustatytą reabilitacijos programą. Masažai, gydomosios mankštos, jėgos ir tempimo pratimai, parafino procedūros, baseinas… Visa tai buvo mano vaikystės kasdienybė, reikalaujanti nevaikiškų pastangų ir ištvermės. Bet buvo ir išvirkščioji, paslėpta šios realybės pusė, apie kurią iš pradžių niekas nežinojo, o vėliau sužinojo tik patys artimiausi žmonės. Aš taip stipriai svajojau vaikščioti, kaip mane supantys sveiki vaikai, kad nuolat piešiau savo vaizduotėje save vaikštančią – be įtampos bei puikiai išlaikančią pusiausvyrą. Vaikystėje vizualizuodavau save žingsniuojančią su raudonais aukštakulniais bateliais savo gimtajame mieste, Kaune, Laisvės alėjoje. Šios vaikščiojimo vizualizacijos perpildydavo mane pakylėtumu, kurį sunku papasakoti žodžiais. Tai buvo kažkas tarp jausmo ir realybės. Vis dar sunkiai judėdama sukurdavau savyje tą jausmą, jog JAU vaikštau ir nepaprastai dėl to džiaugiuosi. Šis jausmas padėjo nepasiduoti ir kasdien atliekant pratimus dėti milžiniškas pastangas, kad įsitempę raumenys nuolat dirbtų bei stiprėtų. Daugybę kartų po dienos reabilitacinių procedūrų tiesiog krisdavau iš begalinio nuovargio bei didžiulio fizinio diskomforto, nes fizinė reabilitacija cerebrinio paralyžiaus atveju būna skausminga. Taip, buvo nevilties akimirkų, nes progresas vyko itin lėtai, trokštamo rezultato reikėjo laukti. Kartais iš tiesų kildavo minčių, jog viskas veltui. Visgi neleidau šioms mintims užsibūti. Neleidau nuovargiui pakirsti mano ryžto, tad ir vėl pasinerdavau į fizioterapijos rutiną bei dar tūkstančius kartų atkurdavau savyje tą sparnuotą jausmą, jog VAIKŠTAU! Dar daugiau – kaip ir daugelis vaikų, kurie tiki stebuklingais receptais, užkalbėdavau mamos virtas daržovių bei pieniškas sriubas nežinia iš kur į mano galvą ateinančiais sveikatos „užkalbėjimais“ ir kiekvieną kartą štai tokiu būdu paversdama sriubą grožio ir sveikatos „eliksyru“, suvalgydavau dubenėlio turinį bei iššaukdavau gražiausią savo svajonės vizualizaciją: AŠ VAIKŠTAU! Tuo metu dar sunkiai vaikščiojau. Ilgą laiką tai buvo tik jausmas, kad vaikštau. Bet šis jausmas buvo tikroviškesnis už pačią tikrovę… Dabar VAIKŠTAU. Visa tai – ne apie užkalbėjimus ar burtus, tai pirmiausia apie nuostabų jausmą gražaus įvykio, kuris buvo tik pakeliui į realybę bei išsipildymą. Kai sugebi visa savo esybe išjausti tai, kas geriausio gali nutikti, tai galiausiai ir nutinka. Taigi, gražiausius įvykius pirmiausia turime apgyvendinti savo vidiniame pasaulyje ir tik tuomet jie nužengia į gyvenimą. Gražiausių pokyčių priežastis esame mes. Šiandien!