Nors mongolai garsėjo karingumu, žaibiškais užkariavimais ir geležine drausme, jų valdžia neapsiribojo vien mūšiais. Didžiulėje imperijoje klestėjo prekyba, keliavo pasiuntiniai, pirkliai, amatininkai ir mokslininkai, o kartu plito naujos idėjos. Iš stepių kilę mongolų valdovai gebėjo perimti pažangiausias to meto technologijas, pritaikyti užkariautų tautų patirtį ir sukurti antrą pagal dydį sausumos imperiją žmonijos istorijoje.

 

Nesuvokiamo masto imperija

Mongolų imperija iki šiol stebina ne tik savo mastu, bet ir greičiu, kuriuo iškilo. Ji laikoma didžiausia vientisa sausumos imperija žmonijos istorijoje. Jos plotas siekė apie 24 mln. kv. km. XIII a. pradžioje dabartinės Mongolijos teritorijoje tebuvo susiskaldžiusių klajoklių genčių pasaulis, tačiau vos per kelis dešimtmečius jis virto galinga imperija, kurios valdos driekėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Rytų Europos, nuo Sibiro pakraščių iki Artimųjų Rytų ir Pietų Azijos prieigų. Svarbiausia buvo ne vien užkariautos teritorijos – mongolai sugebėjo sujungti skirtingas tautas, prekybos kelius, religijas ir kultūras į milžinišką politinę erdvę, kurios poveikis buvo juntamas dar ilgai po imperijos skilimo.

Mongolų imperijos pradžia siejama su Temudžinu – būsimuoju Čingischanu, žmogumi, kuris iš susiskaldžiusių stepių genčių sukūrė vieną galingiausių karinių ir politinių jėgų pasaulio istorijoje. Manoma, kad jis gimė apie 1162 metus. Mongolijos stepėse, klajoklių visuomenėje, kurioje žmogaus padėtį lėmė ne tik kilmė, bet ir gebėjimas išgyventi, telkti sąjungininkus bei apginti savuosius. Tuo metu mongolų ir kitų stepių genčių pasaulis buvo itin nestabilus – sąjungos greitai susikurdavo ir taip pat greitai iširdavo, o valdžia kliovėsi asmeniniu autoritetu, karine sėkme, duotų pažadų laikymusi ir ištikimų karių parama.shutterstock_1229637994

Temudžino jaunystė buvo sunki ir kupina išbandymų. Jo tėvas Jesugėjus, vienas Borčiginų giminės vadų, mirė, kai Temudžinas dar buvo vaikas. Po tėvo mirties šeima neteko ankstesnės padėties ir paramos, o gentainiai ją paliko likimo valiai. Motina Hoelun su vaikais buvo priversta išgyventi atšiauriomis sąlygomis: rinkti laukinius augalus, medžioti smulkius gyvūnus ir kasdien kovoti dėl išlikimo. Ši patirtis Temudžinui anksti parodė, kokios trapios gali būti giminystės ir gentinės sąjungos. Todėl vėliau, stiprindamas savo valdžią, jis ėmė keisti nusistovėjusią stepių tvarką – vis dažniau rėmėsi asmeniniais gebėjimais, ištikimybe ir nuopelnais bendrai kovai. Atsakingas pareigas galėjo gauti ne tik kilmingųjų sūnūs, bet ir tie, kurie pasižymėjo drąsa, sumanumu ar organizaciniais gebėjimais.

Temudžino kelias į valdžią nebuvo taikus. Jis sudarinėjo sąjungas ir jas prarasdavo, kovojo su varžovais, patyrė išdavysčių, tačiau pamažu įtvirtino savo autoritetą tarp Mongolijos stepių genčių. Jo sėkmę lėmė ne tik karinis talentas, bet ir gebėjimas kurti naują lojalumo sistemą. Užkariavęs ar palenkęs priešininkus, dažnai įtraukdavo juos į savo kariuomenę ir valdžios struktūras, taip buvusius priešus paversdamas savo valstybės atrama. Tokia politika leido kurti ne trumpalaikę plėšikų sąjungą, o tvirtą politinį darinį. 1206 m. didžiajame stepių vadų susirinkime, vadinamame kurultajumi, Temudžinas buvo paskelbtas Čingischanu – visų mongolų valdovu.

Po Čingischano mirties 1227 m. užkariavimai nesustojo – jo įpėdiniai tęsė žygius į Kiniją, Vidurinę Aziją, Persiją, Rusios žemes ir Rytų Europos pakraščius. Didžiausią teritorinį mastą Mongolų imperija pasiekė valdant Čingischano vaikaičiui Kublajui chanui. Jis valdė 1260–1294 m. ir labiausiai išgarsėjo tuo, kad galutinai įtvirtino mongolų valdžią Kinijoje. 1271 m. Kublajus pasiskelbė Kinijos imperatoriumi ir įkūrė Juanų dinastiją, o 1279 m., nugalėjus Pietų Songų dinastiją, visa Kinija pirmą kartą atsidūrė svetimos kilmės valdovų rankose. Tai buvo vienas svarbiausių Mongolų imperijos istorijos lūžių – stepėse iškilusi karinė galia tapo ir milžiniškos sėslios civilizacijos valdytoja. Kublajaus valdymo laikais Mongolų imperija, bent formaliai, driekėsi per didžiąją Eurazijos dalį. Rytuose jos įtaka siekė Kiniją ir Korėjos pusiasalį, vakaruose – Rusios žemes, Persiją, Kaukazą, Artimuosius Rytus ir Rytų Europos pakraščius.

 

 

Sumani karinė galia

Mongolų didybė buvo kuriama apdairiai. Imperijos galybę lėmė ne vien karių gausa ar jų žiaurumas – svarbiausi buvo greitis, drausmė, lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų priešų. Mongolai nuo vaikystės augo šalia žirgų, todėl jojimas jiems buvo ne tik karo įgūdis, bet ir neatsiejama kasdienybės dalis. Stepėse užaugę vyrai gebėjo įveikti didžiulius atstumus, išgyventi atšiauriomis sąlygomis, orientuotis plačiose erdvėse ir veikti ten, kur sėslių valstybių kariuomenėms dažnai pritrūkdavo greičio bei ištvermės.

Mongolų kariuomenės pagrindą sudarė kavalerija. Lengvai ginkluoti raiteliai galėjo judėti nepaprastai greitai, netikėtai pulti, apsimesti besitraukiantys, išsklaidyti priešą ir vėl staiga smogti. Tokia taktika buvo ypač veiksminga prieš sunkiau judančias kariuomenes, kurios rėmėsi pėstininkais, šarvuotais riteriais ar lėtomis karinėmis kolonomis. Kiekvienas mongolų karys paprastai turėdavo ne vieną, o kelis žirgus, todėl žygio metu galėdavo juos keisti ir tęsti kelionę beveik be sustojimų. Tai suteikė didžiulį pranašumą – mongolų kariuomenė galėdavo pasirodyti ten, kur jos niekas nesitikėjo, ir pasitraukti anksčiau, nei priešas spėdavo surengti atsakomąjį puolimą.

Vienas svarbiausių mongolų ginklų buvo sudėtinis lankas, gaminamas iš kelių medžiagų – medžio, rago ir sausgyslių. Toks lankas buvo puikiai pritaikytas šaudyti jojant. Patyrę raiteliai taikliai šaudė judėdami, apsisukdami balne ar net apsimesdami besitraukiantys. Tai leido mongolams išsekinti priešą dar prieš tiesioginį susidūrimą. Jie retai puldavo neapgalvotai – pirmiausia silpnindavo priešininko rikiuotę, trikdydavo ryšius, versdavo jį vytis, išsisklaidyti ir tik tuomet smogdavo pagrindinėmis pajėgomis.

Dar vienas svarbus mongolų pranašumas buvo puikiai organizuota žvalgyba ir informacijos rinkimas. Prieš pradėdami žygį jie stengdavosi kuo daugiau sužinoti apie būsimą priešą – jo kelius, miestus, kariuomenės dydį, politinius nesutarimus ir silpnąsias vietas. Mongolai meistriškai išnaudodavo vidaus konfliktus bei valdovų nesantaiką. Kartais vien žinia apie jų artėjimą priversdavo miestus pasiduoti be ilgos kovos.

 

Kaip valdyti tokį milžiną?

Užkariauti miestus, stepes ir prekybos kelius buvo tik pirmasis žingsnis – norint išlaikyti valdžią, reikėjo sukurti veiksmingą valdymo sistemą. Čia mongolai pasirodė kur kas lankstesni, nei buvo įprasta manyti. Jie nesiekė visų užkariautų kraštų valdyti vienodai. Priešingai – prisitaikydavo prie vietos sąlygų, perimdavo administravimo patirtį ir pasitelkdavo žmones, geriausiai išmanančius raštvedybą, mokesčių administravimą, prekybą ar diplomatiją.

Nors svarbiausius sprendimus priimdavo mongolų elitas, kasdieniam imperijos valdymui reikėjo kur kas platesnio žmonių rato. Todėl jų tarnyboje dirbo kinų, persų, musulmonų ir kitų tautų raštininkai, finansininkai, vertėjai, amatininkai bei diplomatai. Vieni tvarkė mokesčių apskaitą ir gyventojų surašymus, kiti rūpinosi dokumentais, prekyba ir ryšiais tarp skirtingų imperijos regionų. Tokia sistema leido mongolams valdyti itin įvairias visuomenes nesugriaunant nusistovėjusios vietinės administracijos.

Ypač svarbi imperijos gyvybingumui buvo ryšių sistema. Mongolų valdos driekėsi per milžiniškus atstumus, todėl valdovas negalėjo kliautis vien vietinių vadų pažadais ar lėtai sklindančiomis žiniomis. Reikėjo patikimo būdo greitai perduoti įsakymus, naujienas, karinius pranešimus ir diplomatinius laiškus. Tam mongolai sukūrė ir išplėtojo jamų (Yam) sistemą – pašto ir pasiuntinių stočių tinklą. Šiose stotyse pasiuntiniai galėdavo pasikeisti žirgus, gauti maisto ir pailsėti, todėl žinios sklisdavo gerokai greičiau nei įprastais keliais.

Svarbų vaidmenį šioje sistemoje atliko paizos – specialūs leidimai arba valdžios ženklai, suteikdavę jų turėtojams teisę naudotis imperijos ištekliais kelionės metu. Tokį ženklą turintis pasiuntinys galėjo reikalauti žirgų, nakvynės, maisto ar kitokios pagalbos, nes veikė ne savo, o chano vardu. Manoma, kad imperatoriaus laiškas iš Pekino į Ilchanato sostinę Tebrizą, esančią už kelių tūkstančių kilometrų, galėjo nukeliauti maždaug per mėnesį.

 

Įdomu

Nors Mongolų imperija buvo sukurta jėga, jos valdoma erdvė tapo nepaprastai svarbiu Rytų ir Vakarų ryšių tiltu. Šis laikotarpis dažnai vadinamas Pax Mongolica, arba mongoliškąja taika. Tai nereiškė, kad visoje imperijoje vyravo ramybė, tačiau didžiajai Šilko kelio daliai atsidūrus vienos politinės galios valdžioje, prekybininkams, pasiuntiniams ir keliautojams tapo gerokai lengviau judėti per milžiniškas teritorijas.

Šiais keliais buvo gabenamas ne tik šilkas, porcelianas, prieskoniai, brangakmeniai ar arkliai. Kartu plito technologijos, medicinos žinios, religinės idėjos, amatininkų patirtis ir pasakojimai apie tolimus kraštus. Vienu žymiausių šio pasaulio liudininkų europiečiams tapo Venecijos pirklys Markas Polas, XIII a. pasiekęs Kublajaus chano dvarą ir vėliau savo keliones po Aziją aprašęs garsiojoje knygoje.

 

Autorė Monika Budnikienė