Dėmesys yra mano meilės kalba

Po netrumpos pertraukos Katažina Zvonkuvienė sugrįžta į televizijos ekranus – dainuos legendiniame LNK projekte „Žvaigždžių duetai“. Dainininkė šiame projekte jau yra dalyvavusi, tačiau tai buvo prieš dešimt metų. „Tada buvau susitelkusi į rezultatą ir nelabai spėjau pasimėgauti procesu, todėl dabar ateinu šiek tiek su kitokiu požiūriu“, – sako talentinga atlikėja.

Katažina Zvonkuvienė , nuotrauka Redos Mickevičiūtės.

Kokių naujų vėjų į gyvenimą atneša prasidėjęs ruduo?

Gyvenimas šį rudenį tiesiog virte verda ir tuo labai džiaugiuosi. Jau buvau pasiilgusi televizijos šurmulio, tad projektas „Žvaigždžių duetai“ vienareikšmiškai yra vienas didžiausių pastarojo meto įvykių. Taip pat lapkričio 21 d. „Compensa“ koncertų salėje surengsiu ilgai planuotą ir lauktą solinį koncertą su gyvo garso grupe. Dar viena nauja veikla – bendradarbiavimas su Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“, reikalaujantis daug emocijų, tačiau kartu suteikiantis labai daug šviesos. Ir, žinoma, pats svarbiausias projektas – mano vaikai, kurie jau sugrįžo į mokyklą. Tad toks spalvingas mano gyvenimas – kaip rudeniniai lapai (šypsosi).

Ar patinka, kad ruduo lemia daugiau struktūros dienotvarkėje?

Mums su vyru tai labai sudėtinga, net esame spontaniški žmonės ir dar pelėdos – be galo sunku sugrįžti į rytinį ritmą. Juk ir visas pramogų pasaulis yra spontaniškas, nėra taip, kad visą mėnesį tuo pat metu išeitum į darbą ir nustatytą valandą grįžtum į namus. Viskas chaotiška, atsižvelgiant į darbus ir projektus. Kai vyksta filmavimai, ryte išeini ir grįžti vėlai vakare, ištisomis dienomis taip ir dinginėji iš namų. Žinoma, tai nepriduoda nei fizinės, nei emocinės sveikatos, bet mane mano veiklos veža. Didelė gyvenimo dovana yra nenuobodus gyvenimas. Be to, visuomet gali kažko atsisakyti, jei matai, kad nebepajėgi, kad reikia atsitraukti. Jau kurį laiką stengiuosi save pasaugoti ir neišsibarstyti.

Papasakokite daugiau apie „Žvaigždžių duetus“. Ar viskas kitaip negu prieš dešimt metų?

Tikrai viskas pasikeitė: ir pasaulis, ir Lietuva, ir mes. Tapome labiau europietiški – daugiau atsipalaidavę, atviresni. Be abejo, pasikeitė ir techninės galimybės, produkcijos kokybė. Pasikeičiau ir aš per tiek metų. Po pirmųjų „Žvaigždžių duetų“ sužinojau, kad laukiuosi, tai reiškia, kad praėjo dešimt metų. Sugrįžtu į projektą būdama mama, turinti daugiau gyvenimiškos patirties, užaugusi ir kaip asmenybė, ir kaip atlikėja. Kai dalyvavau pirmą kartą, vadovavausi požiūriu, kad reikia kuo daugiau dirbti, kuo labiau susitelkti į gerą pasirodymą. Pamiršau pasimėgauti procesu, repeticijomis, susitikimais. Šiandien tikiu, kad tokie projektai nėra tik apie dainavimą, tik apie atlikimą, tai – apie susitinkančius žmones. Apie tave, tavo partnerį, tavo komandą, kitus dalyvius, visą kūrybinę komandą. Mes kartais tiesiog susitinkame ir 20 minučių šnekamės, tada suprantame: „Palauk, juk vis mažiau laiko lieka repeticijai, gal padainuojam?“ (Šypsosi.)

Ar dainavimas su kitos srities atstovu suteikia naujų įgūdžių, pamokų?

Mano partneris – radijo stoties „M-1“ laidų ir renginių vedėjas Ričardas Mikavičius – yra dar viena gyvenimo dovana man. Ričardas yra nuostabus žmogus, kuris įnešė į mano gyvenimą daug šviesos ir lengvumo. Prisipažinsiu, prieš sutikdama dalyvauti šiek tiek abejojau, ar tikrai viską suspėsiu, ar neišprotėsiu. Bet, matyt, sėkmė mane lydi ir į mano gyvenimą vis ateina nuostabių žmonių, kurie mane palaiko ir padeda tam tikra prasme iš naujo atsiskleisti.

Kokios patirtys labiausiai subrandino jus kaip asmenybę?

Turbūt labiausiai užaugino motinystė. Mūsų sūnus, kuris tapo tiek mano, kaip motinos, tiek visos mūsų šeimos iššūkiu, privertė labai pasistengti ir ieškoti atsakymų į klausimus, kas gi aš esu, kaip jaučiuosi, kur mes einame ir kaip man su visu tuo tvarkytis. Tam tikros situacijos buvo itin sunkios, supratau, kad jei nieko nesiimsiu, ilgainiui visiškai užsidarysiu nuo pasaulio ir nieko nebenorėsiu. Ėmiausi veiksmų – lankiau psichoterapiją, ieškojau įvairios pagalbos, bendravau, galiausiai pradėjau viešai atvirauti. Sulaukiau daug palaikymo ir… užuojautos, o tai mane iki šiol stebina. Kai susitvarkiau su savo požiūriu, dabar savo gyvenime nekeisčiau nieko. Manau, daugelis žmonių, kurie kažką yra praėję, patyrę ir dėl to užaugę, pasakytų tą patį: „Būtume kitokie, jeigu ne šie iššūkiai.“

Abu vaikai mane augina, ne tik Donatas. Man reikėjo laviruoti tarp Kornelijos begalinio noro gauti mamos meilės ir dėmesio bei Donato atsiribojimo. Sūnus visai nerodė, kad jam reikia mamos. Tai tikrai buvo iššūkis.

Ar vis dar sužinote kažką naujo apie save, pati save nustebinate tam tikrose situacijoje?

Oi, tikrai taip. Visi, kas gerai mane pažįsta, žino, kad esu visiškai nekantri, kad man visko reikia čia ir dabar, bet vis iš naujo sužinau, kiek daug tos kantrybės turiu. Vis dažniau gebu ir įsiklausyti bei suprasti, kodėl jaučiuosi vienaip ar kitaip. Kartais prastos savijautos priežastys gali būti visai banalios, kaip prastai išmiegota naktis. Pradėjau visose situacijoje „ieškoti galų“, tai padeda neatsidurti aukos vietoje, neįsileisti į galvą minčių „už ką man taip?“, „visiems sekasi, tik ne man“ ir pan. Dar vadovaujuosi savo vyro žodžiais „pasidaro tik darymo būdu“ ir stengiuosi nesijaudinti dėl to, kad suklydau, kad nepavyko. Taip pat ramiau reaguoju į įvairias situacijas – nuo sudužusio indo iki vaiko reakcijos parduotuvėje. Visi tave mato, kai kurie turi ir pastabų, bet aš nusišypsau, paaiškinu dėl ko taip yra, o ne puolu pati dramatizuoti, pykti, gėdintis. Tada ir žmonės reaguoja atitinkamai. Tada pagalvoju: „O gal aš keičiu pasaulį?!“ Pasidaro taip faina, galbūt aš į Žemę atėjau su tam tikra misija, kurią galiu įgyvendinti tik skleisdama gerumą?

Kokia yra jūsų meilės kalba?

Man svarbu parodyti dėmesį. Visada stengiuosi artimiausiems žmonėms rasti laiko gražiai žinutei, skambučiui, susitikimui. Taip pat dievinu staigmenas! Dabar jas darau rečiau dėl laiko stokos, bet anksčiau dažnai Deivydą nustebindavau. Pavyzdžiui, vis nuperku bilietus į kokią kelionę ir tik oro uoste jis sužino, kur mes skrendame. Dėmesys yra mano meilės kalba.

Ar lengva į gyvenimą įsileisti naujų žmonių?

Dabar į naujus žmonės tikrai žiūriu atsargiau. Manau, tai ateina su gyvenimiška patirtimi – pradedi labiau atsirinkti draugus, kompanijas. Tačiau artimi draugai lydi mane jau daugybę metų ir tas ratas nesikeičia, tik vis pasipildo naujais, dažniausiai – laikinais. Natūraliai ilgiau pabendravus, geriau pažinus žmogų, supranti, su kuriais pakeliui, o su kuriais nelabai, ir pradedi retinti susitikimus, atitolsti. Taip pat su metais natūraliai priimu faktą, kad egzistuoja draugystės ir bičiulystės, kurios yra laikinos. Susidraugauji kokiame nors projekte, o jam pasibaigus pamažu nutolsti. Bet tai nereiškia, kad tas laikas kartu buvo praleistas veltui. Manau, kad kiekvienas žmogus gyvenime atsiranda neatsitiktinai ir palieka tam tikrą pėdsaką.

Kaip manote, kodėl apskritai tampame vis labiau individualistai, vis siauriname savo socialinį ratą?

Manau, kad didelę reikšmę turi žmonių užimtumas. Visi įsisukę į įvairias veiklas, nori kuo daugiau padaryti, kuo daugiau pasiekti. Tam didelę įtaką daro ir socialiniai tinklai. Jei kalbėčiau apie savo artimą ratą, tai visi yra paskendę tėvystėje. Jeigu iš tikrųjų nori lavinti vaiką, ugdyti jo asmenybę, automatiškai skiri jam daugiau laiko, todėl jo mažai lieka draugams, bičiuliams, nes dar yra darbai ir kitos atsakomybės. Be abejo, yra žmonių, kurie palieka vaikus seneliams ar dar kažkam ir retai juos mato, bet man tai būtų sudėtinga. Visuomet, kai reikia rinktis tarp kažko ir šeimos, renkuosi šeimą. Visada pirmoje vietoje yra mano šeima, mano vaikai, mano tvirtovė. Galbūt dėl to būsiu mažiau geidžiama atlikėja arba mažiau žinoma, bet būsiu laiminga moteris ir mama.

Net labiausiai atsidavusiai mamai reikia laiko tik sau. Kaip atrodo jūsų laikas?

Iš tiesų man svarbu bent kažkiek pabūti vienai, tačiau kartais taip įsisuku kasdienybėje, kad tokią valandėlę sunku surasti. Laiko sau dažnai suteikia koncertai kituose miestuose: pasiimu nakvynę viešbutyje ir pabūnu po koncerto viena, tyloje. Iš tiesų sunku sutramdyti mano tokią neramią sielą ir tiesiog išeiti pasivaikščioti, pasiklausyti gamtos garsų, stebėti aplinką. Iškart mintyse iškyla bent 73 punktai, ką norėčiau ir galėčiau padaryti, užuot sėdėjusi ir žiūrėjusi į vieną tašką. Tad tenka įdėti nemažai pastangų, kad ramiai pabūčiau tyloje, meditacijoje, maldoje tik su savimi. Tačiau tai tikrai padeda nurimti, nuraminti chaosą ir aplinkos triukšmą galvoje. O kai viskas nutyla, tada galiu savęs paklausi: „Katažina, kaip tu jautiesi, ko dabar norėtum?“ Galbūt skamba kvailai, bet iš tiesų dažniausiai pamirštame pasirūpinti savimi. Jau kurį laiką stengiuosi, kad tai įvyktų kuo rečiau.

Autorė Laima Samulė