Vinstonas Čerčilis – žmogus, kurio kalbos padėjo britams nepalūžti tamsiausiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis. Tačiau už lyderio įvaizdžio slypėjo tapytojas, aistringas cigarų mėgėjas ir prieštaringai vertinamas politikas. Šiandienos diskusijos apie taiką ir politinių lyderių atsakomybę skatina iš naujo įvertinti jo palikimą.

 

Nuo aristokratiškos vaikystės iki politinės karjerosVector,Portrait,Of,Winston,Churchill,Wearing,A,Hat

 

Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis gimė 1874 m. lapkričio 30-ąją Blenheimo rūmuose Oksfordšyre, Anglijoje. Jis augo aristokratų šeimoje: tėvas lordas Randolphas Churchillis buvo įtakingas konservatorių politikas, o motina Jennie Jerome – amerikietė, kilusi iš pasiturinčios šeimos. Vis dėlto aukšta kilmė negarantuoja lengvo kelio į sėkmę. Mokslai sekėsi prastai, tačiau smalsus jaunuolis anksti susidomėjo kariuomene ir istorija. Baigęs Karališkąją karo akademiją Sandherste tarnavo britų kariuomenėje, keliavo po įvairias pasaulio šalis, dalyvavo kariniuose veiksmuose ir dirbo karo korespondentu. 1900 m. V. Čerčilis išrinktas į Didžiosios Britanijos parlamentą. Politinė karjera nebuvo tiesi: jis keitė partinę priklausomybę, užėmė svarbius postus, o kai kurie sprendimai sulaukė griežtos kritikos. Vienas didžiausių smūgių buvo nesėkminga Dardanelų operacija Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuomet jis vadovavo Britanijos kariniam jūrų laivynui, buvo vienas šios operacijos sumanytojų. Kampanija baigėsi sąjungininkų nesėkme, pareikalavo daugybės gyvybių ir smarkiai pakenkė jo reputacijai. Tačiau V. Čerčilis mokėjo grįžti į politiką. Tarpukariu jis perspėjo apie nacistinės Vokietijos keliamą pavojų ir kritikavo nuolaidžiavimo Adolfui Hitleriui politiką. 1940 m., kai Europoje jau siautėjo karas, tapo Didžiosios Britanijos ministru pirmininku. Jo laukė užduotis, kuri galėjo nulemti ne tik šalies, bet ir visos Europos ateitį.

 

Kai žodžiai tapo ginklu

 

V. Čerčilio vardas labiausiai siejamas su Antruoju pasauliniu karu. 1940 m. Didžioji Britanija liko viena pagrindinių nacistinei Vokietijai besipriešinančių Europos valstybių, o Prancūzija jau buvo pralaimėjusi. Dalis britų politikų svarstė galimybę derėtis su A. Hitleriu, tačiau V. Čerčilis pasisakė už kovos tęsimą. Jo kalbos tapo pasipriešinimo simboliu, padėjusiu visuomenei išsaugoti ryžtą net tada, kai grėsmė atrodė neįveikiama. V. Čerčilis buvo ne tik politikas, bet ir įtaigus oratorius. Jis suprato, kad karo metu žmonėms reikia ne vien karinių planų ar politinių sprendimų – jiems būtina viltis. Jo kalbose netrūko ryžto, humoro ir gebėjimo sudėtingą situaciją nusakyti įsimenančiais žodžiais. Vis dėlto jis nebuvo stebuklingas gelbėtojas – pergalę lėmė milijonų karių ir civilių pastangos, sąjungininkų bendradarbiavimas, Jungtinių Valstijų karinis ir ekonominis indėlis. 1945 m. karas Europoje baigėsi sąjungininkų pergale. Tačiau netrukus V. Čerčilis patyrė politinį smūgį: nors buvo laikomas karo didvyriu, rinkimuose britai pasirinko Klemenso Etlio vadovaujamus leiboristus. Šis rezultatas parodė, kad visuomenės lūkesčiai taikos metu skiriasi nuo tų, kurie kyla karo grėsmės akivaizdoje. Žmonėms reikėjo ne tik pergalės, bet ir socialinių reformų, geresnių gyvenimo sąlygų, saugesnės ateities. 1951 m. V. Čerčilis vėl tapo ministru pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1955 m., kai dėl amžiaus ir sveikatos problemų atsistatydino. Taigi politinė karjera neapsiribojo vien karo metais, nors būtent jie nulėmė jo vietą istorijoje.

 

Cigarai, teptukai ir plytos

 

V. Čerčilio asmenybė buvo kupina kontrastų. Viešumoje galėjo atrodyti griežtas, užsispyręs ir nepajudinamas, tačiau turėjo netikėtų pomėgių. Vienas ryškiausių – tapyba. Pradėjęs tapyti apie 1915 m., kai išgyveno politinių nesėkmių laikotarpį, jis atrado veiklą, padėjusią atsitraukti nuo įtampos. Tapyba tapo ne tik laisvalaikio pramoga, bet ir būdu pailsėti nuo lemtingų sprendimų. V. Čerčilis nutapė šimtus paveikslų, daugiausia peizažų, sodų ir saulės nutviekstų vietovių. Jis mėgo ryškias spalvas ir tapė ne vien namuose – teptuką pasiimdavo ir į keliones. 1921 m. viešėdamas Paryžiuje net tapė prisidengęs slapyvardžiu Charles Morin. Savo požiūrį į tapybą aprašė esė „Tapyba kaip laisvalaikio užsiėmimas“, kurioje aiškino, kodėl kūrybinė veikla padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą. Kitas netikėtas pomėgis buvo mūrijimas. Užmiesčio rezidencijoje Čartvelyje pats prisidėjo prie sodo sienų ir kitų mūrijimo darbų. Jam patiko fizinė veikla, leidžianti matyti apčiuopiamą rezultatą: visiška priešingybė politikai, kur net didžiulės pastangos ne visada duoda greitą naudą. Žinoma, neatsiejama įvaizdžio dalis buvo cigarai. V. Čerčilis dažnai fotografuotas su cigaru rankoje, o šis įprotis tapo beveik vizitine kortele. Jis mėgo gerą maistą, ilgus pokalbius ir darbą naktimis. Jo darbo ritmas toli gražu nebuvo pavyzdinis, tačiau pats V. Čerčilis gebėjo suderinti intensyvų politinį gyvenimą su veiklomis, kurios teikė asmeninį pasitenkinimą.

 

Šeima ir diskusijos apie Nobelio premiją

 

1908 m. V. Čerčilis vedė Clementine Hozier. Jų santuoka truko daugiau nei pusę amžiaus, pora susilaukė penkių vaikų. Clementine buvo ne tik gyvenimo partnerė, bet ir patikima patarėja, padėjusi vyrui išgyventi politinius sukrėtimus ir asmenines krizes. Nors V. Čerčilis dažnai vaizduojamas kaip savimi pasitikintis lyderis, jo gyvenime būta ir abejonių, nesėkmių, sunkių emocinių laikotarpių. 1953 m. pelnė Nobelio literatūros premiją už istorinių ir biografinių veikalų meistriškumą bei iškalbą ginant aukštas žmogiškąsias vertybes. Nobelio archyve yra 1945 m. nominacijos įrašas, kuriame nurodytos jo pastangos užbaigti Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau Taikos premijos jis taip ir negavo. Nors buvo manančių, kad šis apdovanojimas turėjo būti įteiktas. Juk V. Čerčilis tapo vienu svarbiausių pasipriešinimo nacizmui lyderių, atmetė kapituliacijos galimybę 1940 m. ir prisidėjo prie sąjungininkų pergalės. Tai buvo reikšmingas indėlis sustabdant nacistinės Vokietijos ekspansiją. Visgi jis buvo karo meto lyderis, ne vien taikos derybininkas. Jo požiūris į kolonijinę imperiją, ypač Indijos nepriklausomybę, buvo prieštaringas ir šiandien sulaukia pagrįstos kritikos. Juk laimėti karą prieš agresorių ir kurti ilgalaikę teisingą taiką – ne tas pats. Beje, V. Čerčilio ir jam neįteiktos Nobelio Taikos premijos istorija neretai primenama JAV prezidentui Donaldui Trumpui. Jis ne kartą viešai teigė nusipelnęs Taikos premijos. Tačiau nebuvo jai nominuotas. Šiuolaikinės diskusijos apie Nobelio taikos premiją nuolat sugrąžina klausimą, ar politiko pastangos užbaigti konfliktus ir jo bendras politinis palikimas turėtų būti vertinami atskirai.

 

Trumpai:

 
  • V. Čerčilis mirė 1965 m. sausio 24 d., sulaukęs 90 metų. Surengtos valstybinės laidotuvės, kuriose dalyvavo daugelio šalių atstovai.
  • 1963 m. JAV prezidentas Johnas F. Kennedy suteikė V. Čerčiliui Jungtinių Valstijų garbės pilietybę. Šis išskirtinis įvertinimas buvo susijęs su jo vaidmeniu Antrojo pasaulinio karo metais ir ypatingais Didžiosios Britanijos bei JAV santykiais.
  • Nors V. Čerčilio kalbos tapo legendinės, jam nebuvo lengva tarti kai kuriuos garsus, ypač „s“. Jaunystėje konsultavosi su kalbos specialistu ir daug dirbo, kad pagerintų tarimą. Vėliau išgarsėjo gebėjimu kalbėti įtaigiai ir įkvėpti klausytojus.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė