Daug įdomesnės idėjos, kurios iš pradžių atrodo šiek tiek blogos

Tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje rodomas ir režisieriaus Tomo Tamošaičio filmas „Gėdos akys“. Tai interaktyvus animacinis virtualiosios realybės projektas, pasakojantis apie mums visiems nesvetimą emociją. „Mane domina, kiek stipriai gėda gali veikti žmogų jam pačiam to net nepastebint, kaip giliai ji gali įsitvirtinti ir kiek daug mūsų pasirinkimų pradeda nuo jos priklausyti“, – sako filmo kūrėjas.

 Papasakokite daugiau apie naujausią jūsų filmą „Gėdos akys“.

„Gėdos akys“ – 40 minučių trukmės animacinis virtualiosios realybės filmas. Jo pagrindinė veikėja – keturiolikmetė Beakė, kuri guli ligoninėje. Filmas prasideda paprastai: ant stalo guli virtas kiaušinis, seselė liepia Beakei jį suvalgyti, ir staiga ši kasdieniška situacija ima irti. Į dabartį įsiveržia vaikystės prisiminimai, keičiasi erdvės, personažai, pačios Beakės tapatybė.

Žiūrovas filme nėra tik stebėtojas. Dalį laiko jis yra Beakės mintyse ir kūne, mato jos rankas kaip savo rankas. Tačiau yra scenų, kuriose žiūrovo pozicija pakeičiama – jis gali stebėti Beakę iš šalies. Man buvo svarbu nuolat keisti žiūrovo poziciją.

Kodėl pasirinkote nagrinėti būtent gėdos emociją?

Filmas kalba apie gėdą, bet tai nėra bandymas paaiškinti, kas yra gėda. Mane domina, kiek stipriai gėda gali veikti žmogų jam pačiam to net nepastebint, kaip giliai ji gali įsitvirtinti ir kiek daug mūsų pasirinkimų pradeda nuo jos priklausyti.

Kažkas kažkada ką nors apie tave pasakė. Kažkaip ne taip į tave pažiūrėjo. Galbūt tas žmogus jau seniai apie tai pamiršo, bet tu tą sakinį ar žvilgsnį vis nešiojiesi. Po kurio laiko net nebeaišku, kieno tai balsas – kito žmogaus ar tavo paties. Gyvenant su gėda pasaulis gali tapti pilnas akių. Atrodo, kad jos nuolat tave stebi. Net tada, kai šalia nieko nėra.

Kaip kilo idėja sukurti animacinį virtualiosios realybės filmą? Kaip šis formatas praplečia tiek kūrėjo, tiek žiūrovo galimybes?

Virtualioji realybė mane sudomino ne kaip technologija savaime. Mane sudomino tai, kad joje galima padaryti dalykus, kurie kine būtų sunkiai įmanomi. Filme žiūrime į veikėjus iš šalies. Virtualiojoje realybėje galima padaryti taip, kad žiūrovas atsidurtų veikėjo kūne. Jis pakelia savo rankas, bet mato pakeltas Beakės rankas, kaip savo. Pasižiūri į veidrodį ir vietoj savo atspindžio pamato Beakę. Po kelių minučių žiūrovo pozicija jau gali būti pakeista – jis yra nebe personažas, o stebėtojas iš šalies.

Man tai suteikė galimybę kalbėti apie nestabilią tapatybę ne tekstu, o per veiksmus ir tiesiogiai per žiūrovo patirtį.

Virtualioji realybė taip pat įdomiai veikia atmintį ir erdvę. Gali stovėti ligoninėje, o įjungus šviesą staiga atsidurti vaikystės prisiminime. Ne žiūrėti į tą prisiminimą ekrane, o būti jo viduje.

„Gėdos akyse“ virtualioji realybė nėra priedas prie istorijos. Pati istorija buvo kuriama išnaudojant šio formato galimybes.

Papasakokite, kaip atrodė kūrybinis procesas. Kokia komanda dirbo, kas kėlė daugiausia iššūkių?

Didžiausias iššūkis – niekas komandoje nežinojo, kaip reikia padaryti šitą filmą. Ir tai buvo gerai.

„Gėdos akys“ yra Lietuvos, Prancūzijos ir Kroatijos koprodukcija, atskiros filmo dalys buvo kuriamos Lietuvoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Japonijoje, Meksikoje.

Kuriant filmą, dažnai gali atsiremti į šimtametes kino kalbos tradicijas ir taisykles. Čia daugelį dalykų teko tikrinti praktikoje. Kartais meninė idėja techniškai būdavo neįgyvendinama. Tai projektas, kuriame man nuolat sakydavo – „tai neįmanoma“… Kartais techninė klaida pasirodydavo įdomesnė nei tai, ką buvome suplanavę.Turbūt sunkiausia – ne išspręsti problemas, o laiku suprasti, kurios iš jų iš tikrųjų yra problemos.

Kaip keičiasi scenarijaus rašymo procesas žinant, kad žiūrovas gali laisvai žvalgytis aplink?

Jis tiesiog yra kitoks. Įprastai filmo režisierius nusprendžia, kur žiūrovas žiūrės. Ir nėra jokios kitos versijos. Nori akcentuoti konkrečią emociją – rodai stambų veikėjo planą. Parodai detalę – žiūrovas mato detalę. Virtualiojoje realybėje šitos kontrolės netenki. Tu žiūrovui sukuri aplinką, situaciją, į kurią jis patenka, bet kiekvienas žmogus joje elgsis kitaip, taigi kiekvieno žiūrovo žiūros taškas nuo režisieriaus nebepriklauso. Būtent tai ir yra įdomu – absoliučios kontrolės netekimas.

Rašant scenarijų reikėjo galvoti ne tik apie tai, kas atsitinka personažams, bet ir apie tai, kas filme vyksta su žiūrovu.Kas vyksta priešais jį, kas už jo, kas atsitiks, jei jis staiga nusisuks. Svarbu net tai, kad žiūrovas kažko nepamatė. Kiek jis gali sąveikauti su aplinka ir personažais.

Nenorėjau paversti filmo žaidimu, kuriame žiūrovui reikia surasti kažkokį objektą ar atlikti teisingą veiksmą. „Gėdos akyse“ žiūrovas turi galimybę veikti aplinkoje, jei to nori, bet istorijos eiga nuo to beveik nepriklauso.

Koks jausmas buvo pamatyti galutinį rezultatą? Kokiais įvertinimais jau galite pasidžiaugti?

Kol filmą kuri, gali viską keisti: išmesti sceną, perrašyti, sugadinti ir vėl pataisyti. O baigtas filmas staiga tampa toks, kokį jį pamato kiti žmonės.

Pasaulinė „Gėdos akių“ premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, kur filmas buvo atrinktas į „Venice Immersive“ konkursinę programą – vieną svarbiausių tarptautinių programų, skirtų naujoms pasakojimo formoms virtualiojoje ir išplėstinėje realybėje. Tai, žinoma, labai svarbus įvertinimas. Bet lygiai taip pat buvo svarbu išgirsti pirmųjų žiūrovų reakcijas, kaip jie pasakoja apie mano filmą taip, lyg būtų matę kitą filmą. Tik tada ir supratau, kad filmas jau baigtas, jis man jau nebepriklauso.

Kada ir kodėl pasirinkote kino kūrimo meną, režisieriaus profesiją?

Jeigu tiksliai žinočiau, kodėl tapau režisieriumi, turbūt reikėtų keisti profesiją. Kažkuriuo metu supratau, kad režisūra – labai gera vieta nežinoti.

Kuriuo savo darbu labiausiai džiaugiatės ir kodėl?

Šiuo metu – „Gėdos akimis“. Jis iškėlė daug klausimų, kurių, prieš pradėdamas kurti filmą, neturėjau. Dabar įdomiausia ne tai, kad filmas baigtas, o tai, ką po jo norisi daryti kitaip.

Koks yra jūsų kūrybos braižas? Koks žanras artimiausias?

Sunku pačiam apibrėžti savo kūrybos braižą. Tikiuosi, kad jo neturiu. Kitaip reikėtų sugriauti prieš pradedant kitą darbą, kad galėčiau pradėti nuo nulio.

Mane domina žmonių psichologinės būsenos, situacijos, o ne vienas ar kitas žanras. Traukia dalykai, kurių negalima iki galo paaiškinti. Jeigu filme viskas paaiškinama, man jis pasidaro nebeįdomus.

Kaip žinote, kurią filmo idėją verta įgyvendinti?

Man daug įdomesnės idėjos, kurios iš pradžių atrodo šiek tiek blogos. Arba nepatogios. Tokios, kurių negali iš karto normaliai paaiškinti kitam žmogui. Gilinantis į jas atsiranda daugiau galimybių, gali atsidurti ten, kur neplanavai.Todėl pradedu nuo idėjos, kuria labiausiai abejoju. Jeigu praėjus kuriam laikui pradedu abejoti ja dar labiau – vadinasi, pasirinkau teisingai.

Kuo jus žavi animacijos žanras? Ar pats žiūrite daug tokių filmų? Gal ką rekomenduotumėte skaitytojams?

Neskirstau filmų į (ne)animacinius. Jeigu filmas animacinis, kažkodėl pati jo sukūrimo technika tampa svarbesnė nei tai, kas jame vyksta. Niekas paprastai neklausia, kuo žavi filmavimas kamera.

Bet kuriuo atveju, tiesiog yra filmai, kuriuos pažiūrėjęs apie juos galvoju kelias dienas, ir yra tie, kuriuos pamirštu dar nepasibaigus titrams. Kaip jie padaryti – nesvarbu.

Kaip, jūsų nuomone, VR animacija pakeis tradicinę kino industriją ir žiūrėjimo įpročius?

Nesu tikras, kad virtualioji realybė turi pakeisti tradicinį kiną. Tai skirtingos formos. Jos puikiausiai gali egzistuoti kartu. Kinas turi dalykų, kurių virtualioji realybė neturi, o ši leidžia daryti dalykus, kurių kinas negali. Todėl nežinau, ar virtualioji realybė pakeis kiną. Labiau tikiuosi, kad ji pati pasikeis tiek, kad vieną dieną šitas klausimas tiesiog nebekils.