2026 m. vasarą, CERN laikinai sustabdžius Didžiojo hadronų greitintuvo (LHC) veiklą dėl planinių techninės priežiūros darbų, socialiniuose tinkluose netruko atgimti senos diskusijos ir naujos sąmokslo teorijos. Vieni ėmė svarstyti, ar dėl to pasikeitė laiko tėkmė, kiti šį įvykį siejo su vadinamuoju Mandelos efektu ar net tariamais realybės pokyčiais. Kodėl didžiausias pasaulyje dalelių fizikos eksperimentas nuolat apipinamas mitais ir ką apie šiuos teiginius iš tikrųjų sako mokslas?

 

Kas yra CERN ir kodėl jo veikla stabdoma?Meyrin,,Geneva,,Switzerland,,Europe,-,08.11.2011,:,C.e.r.n,,Cern,,Conseil

 

CERN (Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija) – didžiausias pasaulyje dalelių fizikos tyrimų centras, įsikūręs prie Šveicarijos ir Prancūzijos sienos. Čia mokslininkai siekia atsakyti į vienus svarbiausių klausimų apie visatos sandarą: iš ko sudaryta materija, kaip dalelės įgyja masę ir kokie fundamentalūs gamtos dėsniai veikė pirmosiomis akimirkomis po Didžiojo sprogimo.

 

Svarbiausias CERN įrenginys – beveik 27 km ilgio po žeme įrengtas Didysis hadronų greitintuvas (LHC). Jame protonai ir kitos dalelės pagreitinami iki beveik šviesos greičio ir susiduria itin didelės energijos sąlygomis. Analizuodami šių susidūrimų rezultatus, mokslininkai gali tyrinėti itin retus fizikinius reiškinius, kurių neįmanoma stebėti įprastomis sąlygomis.

 

Nors LHC dažnai vaizduojamas kaip nuolat veikiantis įrenginys, iš tikrųjų jis veikia ciklais. Po kelerių metų eksperimentų vyksta planiniai sustabdymai, vadinami ilgaisiais techninės priežiūros etapais. Jų metu tūkstančiai inžinierių, technikų ir mokslininkų tikrina bei remontuoja sudėtingą įrangą, keičia susidėvėjusias dalis, diegia naujus detektorius ir modernizuoja sistemas, kad greitintuvas ateityje veiktų dar tiksliau bei pasiektų didesnes dalelių susidūrimų energijas.

 

Tokie sustabdymai nėra neįprastas ar netikėtas įvykis. Priešingai – jie yra iš anksto suplanuota LHC eksploatacijos dalis, būtina tiek saugiam įrenginio veikimui, tiek naujiems moksliniams atradimams. Be reguliarios priežiūros ir modernizavimo nebūtų įmanoma užtikrinti nei eksperimentų patikimumo, nei tolesnės pažangos dalelių fizikos srityje.

 

Mitų kilmė

 

Nors CERN yra viena svarbiausių pasaulio mokslo institucijų, nuo pat Didžiojo hadronų greitintuvo paleidimo 2008 m. ją lydi įvairios sąmokslo teorijos. Prie to prisidėjo ir pats tyrimų pobūdis: kalbos apie milžiniškas energijas, elementariųjų dalelių susidūrimus ar bandymus atkurti sąlygas, vyravusias netrukus po Didžiojo sprogimo, daugeliui žmonių skamba paslaptingai ir sunkiai suprantamai. Kai moksliniai terminai tampa sunkiai paaiškinami, atsiranda palanki terpė spėlionėms ir vaizduotės vaisiams.

 

Viena pirmųjų plačiai paplitusių teorijų skelbė, kad LHC eksperimentai gali sukurti juodąją bedugnę, kuri praris Žemę. Vėliau internete atsirado pasakojimų apie portalus į kitas dimensijas, paralelines visatas, laiko linijų pokyčius ar net realybės keitimą. Kaskart, kai CERN paskelbia apie naują eksperimentų etapą ar planinį greitintuvo sustabdymą, šios istorijos vėl atgyja ir įgauna naujų interpretacijų.

 

Mokslininkai pabrėžia, kad tokie teiginiai neturi jokio eksperimentinio pagrindo. Pavyzdžiui, hipotezės apie miniatiūrines juodąsias bedugnes buvo nagrinėjamos dar prieš paleidžiant LHC, tačiau atlikti teoriniai skaičiavimai parodė, kad net jei tokie objektai susidarytų, jie akimirksniu išnyktų dėl kvantinių procesų ir negalėtų kelti jokio pavojaus. Be to, Žemės atmosferą milijardus metų nuolat bombarduoja kosminiai spinduliai, kurių energija dažnai viršija tą, kuri pasiekiama LHC, tačiau tai nėra sukėlę jokių katastrofiškų padarinių.

 

Prie mitų plitimo reikšmingai prisideda ir socialiniai tinklai. Jų algoritmai pirmenybę teikia emocijas keliančiam, diskusijas skatinančiam turiniui, todėl sensacingi vaizdo įrašai ar įrašai apie tariamas pasaulio paslaptis dažnai pasiekia milijonus vartotojų. Platformose „YouTube“, „TikTok“ ir kitose neretai spėjimai ar asmeninės interpretacijos pristatomi kaip faktai, nors jie nėra pagrįsti moksliniais įrodymais. Kuo labiau neįprastas teiginys, tuo didesnė tikimybė, kad juo bus plačiai dalijamasi, net jei jo patikimumas abejotinas.

 

Laiko tėkmės pinklės

 

Vienas dažniausių teiginių, pasirodančių socialiniuose tinkluose po žinių apie CERN veiklą, – esą žmonės pastebėjo, kad laikas ėmė tekėti kitaip. Vieniems atrodo, kad dienos prabėga neįtikėtinai greitai, kiti teigia jaučiantys sulėtėjusią laiko tėkmę. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad toks pojūtis nėra susijęs su fizikiniais pokyčiais – tai tėra gerai ištirtas psichologinis reiškinys.

 

Psichologijos tyrimai rodo, kad žmogus neturi vidinio laikrodžio, kuris tiksliai matuotų laiko tėkmę. Laiko suvokimą formuoja smegenų veikla, dėmesys, emocinė būsena ir aplinkos dirgikliai. Kai patiriame daug naujų įspūdžių ar laukiame svarbaus įvykio, laikas gali atrodyti slenkantis lėčiau. O kai dienos panašios viena į kitą, gyvename įprastu ritmu ir atliekame automatinius veiksmus, savaitės ar net mėnesiai gali prabėgti beveik nepastebimai.

 

Ne mažiau svarbus amžiaus veiksnys. Daugelis žmonių pastebi, kad bėgant metams laikas tarsi greitėja. Vienas aiškinimų – vaikystėje beveik kiekviena patirtis būna nauja, todėl smegenys sukuria daugiau ryškių prisiminimų. Suaugus kasdienybėje atsiranda daugiau rutinos, naujų įspūdžių mažėja, todėl, atsigręžus atgal, tam tikras laikotarpis atrodo buvęs trumpesnis. Dėl tos pačios priežasties daugeliui atrodo, kad vaikystės vasaros trukdavo gerokai ilgiau nei dabar.

 

Laiko pojūtį keičia ir šiuolaikinis gyvenimo būdas. Nuolatinis informacijos srautas, dažnas naršymas telefone, socialiniai tinklai, nuotolinis darbas, stresas ir miego trūkumas apkrauna smegenis bei išblaško dėmesį. Tyrimai rodo, kad tokiomis sąlygomis žmonės tarsi praranda laiko nuovoką – valandos prie ekrano gali prabėgti nepastebimai, o įtemptos savaitės susilieja į vieną. Todėl įspūdis, kad laikas paspartėjo, dažniausiai atspindi ne pasikeitusius fizikos dėsnius, o tai, kaip mūsų smegenys apdoroja patirtį.

 

Nors fizikoje iš tiesų egzistuoja laiko dilatacijos reiškinys, numatytas Alberto Einšteino reliatyvumo teorijoje, jis pasireiškia tik objektams, judantiems milžinišku greičiu, arba esant itin stipriam gravitaciniam laukui. Kasdieniame žmogaus gyvenime šie efektai yra tokie menki, kad negali paaiškinti subjektyvaus jausmo, jog dienos ar metai bėga greičiau. Todėl nėra jokių mokslinių įrodymų, kad žmonių patiriamą laiko pokytį galėtų lemti CERN eksperimentai ar Didžiojo hadronų greitintuvo veikla.

 

Mandelos efektas

 

Dar vienas reiškinys, kurį dalis žmonių sieja su CERN veikla, yra vadinamasis Mandelos efektas. Taip apibūdinama situacija, kai daugybė žmonių vienodai prisimena įvykį, citatą ar vaizdą, kuris iš tikrųjų niekada neegzistavo arba buvo kitoks. Nors internete tai kartais aiškinama paralelinių visatų susikirtimu ar pakitusia realybe, mokslas siūlo paprastesnį paaiškinimą – žmogaus atmintis nėra tiksli įrašų saugykla.

 

Sąvoką „Mandelos efektas“ 2009 m. pasiūlė paranormalių reiškinių tyrinėtoja Fiona Broome. Ji pastebėjo, kad nemažai žmonių buvo įsitikinę, jog Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Nelsonas Mandela mirė kalėjime dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje, nors iš tikrųjų jis buvo paleistas į laisvę 1990 m., o mirė tik 2013-aisiais. Šis pavyzdys paskatino diskusijas apie tai, kodėl daugybė žmonių gali turėti tą patį klaidingą prisiminimą.

 

Psichologai šį reiškinį aiškina vadinamaisiais klaidingais prisiminimais. Atmintis nėra tarsi vaizdo kamera, tiksliai išsauganti kiekvieną detalę. Prisiminimai kiekvieną kartą juos atkuriant yra iš naujo rekonstruojami. Šio proceso metu smegenys gali papildyti trūkstamą informaciją, supainioti panašius įvykius ar nesąmoningai pakeisti detales. Jei tokia klaida paplinta tarp daugelio žmonių, susiformuoja kolektyvinis klaidingas prisiminimas.

 

Prie Mandelos efekto prisideda ir smegenų polinkis ieškoti dėsningumų bei supaprastinti informaciją. Žmonės linkę prisiminti tai, kas atrodo logiškiau ar labiau atitinka jų lūkesčius, net jei realybėje buvo kitaip. Be to, socialiniai tinklai ir interneto diskusijos sustiprina šį reiškinį – perskaičiusieji, kad kiti žmonės prisimena tą patį, dažnai dar labiau įsitikina savo prisiminimų teisingumu.

 

CERN veikla jau beveik du dešimtmečius įkvepia ne tik reikšmingus mokslo atradimus, bet ir gausybę mitų bei sąmokslo teorijų. Nors pasakojimai apie pakitusią realybę, laiko sulėtėjimą ar paralelines visatas skamba intriguojamai, iki šiol nėra jokių patikimų mokslinių įrodymų, kad Didžiojo hadronų greitintuvo eksperimentai galėtų paveikti žmonių kasdienį gyvenimą ar keisti pasaulio eigą. Tai nereiškia, kad CERN atliekami tyrimai nėra įspūdingi. Priešingai – jie leidžia geriau suprasti fundamentalius visatos dėsnius, medžiagos sandarą ir procesus, vykusius netrukus po Didžiojo sprogimo. Tačiau moksle išskirtiniams teiginiams būtini išskirtiniai įrodymai, o kol kas visi duomenys rodo, kad laiko pojūtį, Mandelos efektą ir kitus panašius reiškinius geriau paaiškina psichologija bei neuromokslai nei paslaptinga CERN įtaka.

 

Autorė Jūratė Survilė