XIX a. viduryje Londonas buvo vienas didžiausių ir sparčiausiai augančių pasaulio miestų. Tačiau didingi rūmai, nauji geležinkeliai ir judrios gatvės slėpė visai kitokį vaizdą. Milžiniškas kiekis atliekų galiausiai atsidurdavo Temzėje. 1858-ųjų vasarą dėl karščio, žemo upės vandens lygio ir susikaupusių nuotekų buvo neįmanoma kvėpuoti, kol vienas ambicingas projektas iš esmės pakeitė Londoną.

 

Miestas skendėjo atliekoseWet,Plate,Photo,Of,Gloomy,Foreboding,Victorian,London,Slum.,Old

 

Pirmojoje XIX a. pusėje Londono gyventojų skaičius sparčiai augo, tačiau miesto infrastruktūros galimybės tam nebuvo pritaikytos. Nuo 1800-ųjų iki 1850 m. Londono gyventojų skaičius padvigubėjo iki 2,5 milijono, todėl Britų imperijos sostinė tapo didžiausiu miestu pasaulyje. Dauguma namų neturėjo tualetų ir vandentiekio. Išmatos kauptos duobėse, o vadinamieji naktiniai fekalijų surinkėjaijas naktimis išsemdavo ir dalį parduodavo kaip trąšas. Tiesa, likusios patekdavo į kiemus, gatves, griovius, mažesnius upelius, o galiausiai – į Temzę. Situaciją dar labiau pablogino vandeniu nuplaunami tualetai. Upė tuo metu buvo ne tik nuotekų šalinimo vieta. Iš jos imtas vanduo miesto gyventojams, todėl Londonas iš esmės išleisdavo atliekas į tą pačią sistemą, iš kurios gaudavo geriamąjį vandenį. Šio įpročio pasekmės ypač išryškėjo per choleros epidemijas. Nuo 1831 m. Londoną ne kartą užklupo šios ligos protrūkiai, nusinešę tūkstančius gyvybių.

 

Kalta smarvė ar užterštas vanduo?

 

XIX a. viduryje dar buvo plačiai tikima vadinamąja miazmų teorija. Manyta, kad tokias ligas kaip cholera sukelia dvokiantis oras, kylantis iš pūvančių organinių medžiagų. Todėl Temzės kvapas atrodė ne tik atgrasus – daugelis londoniečių jį laikė tiesiogine grėsme sveikatai. Tik gerokai vėliau sužinota, kad cholerą iš tiesų sukelia bakterija Vibrio cholerae, o liga dažniausiai plinta per išmatomis užterštą vandenį ar maistą. Tiesa, šią teoriją bandė įrodyti Londono gydytojas Johnas Snow. Dar 1849 m. jis paskelbė darbą apie choleros plitimą, kuriame teigė, kad liga perduodama ne per orą, o per užterštą vandenį. Vėlesni jo tyrimai suteikė vis daugiau įrodymų. Per 1854 m. epidemiją J. Snow palygino namus, kuriems vandenį tiekė dvi bendrovės. „Lambeth Waterworks Company“ perkėlė vandens paėmimo vietą aukščiau upe, kur vanduo buvo švaresnis, o „Southwark and Vauxhall“ ėmė jį iš stipriai nuotekomis užterštos Temzės dalies. Per pirmąsias septynias tyrimo savaites mirtingumas nuo choleros „Southwark and Vauxhall“ klientų namuose buvo daug kartų didesnis. Tačiau tam, kad Londonas iš tiesų imtųsi milžiniško masto pertvarkos, vien mokslinių argumentų neužteko.

 

Smarvė tapo sunkiai pakeliama

 

1858-ųjų vasara buvo neįprastai karšta. Neiškrito nė lašas lietaus, kuris atvėsintų miestą ar nuplautų Temzės upę dusinusius nešvarumus. Kylant temperatūrai, pakrantėse ir vandenyje susikaupusios organinės atliekos ėmė intensyviai irti. Upės smarvė tapo sunkiai pakeliama. Pasakojama, kad kvapas buvęs toks baisus, jog žmonės vėmė vos priartėję prie Temzės. „Tas, kas sykį įkvepia šio dvoko, niekada jo nepamirš“, – rašė vietinė spauda.

 

Galiausiai problema pasiekė ir vieną politiškai svarbiausių vietų šalyje – Parlamento rūmus Vestminsteryje, stovinčius tiesiai ant Temzės kranto. Bandydami bent kiek sumažinti smarvę, darbuotojai upės pusėje esančias užuolaidas mirkė chlorkalkių tirpale, tačiau priemonė nepadėjo. Net svarstyta, ar parlamento posėdžių nereikėtų perkelti kitur. 1858 m. spauda rašė apie praktiškai nepakeliamas darbo sąlygas Vestminsteryje. Ironiška, kad skurdžiausių rajonų gyventojai šį nepakeliamą dvoką kentė ilgus metus, o vos kelios smarvės dienos tapo kasdiene įtakingiausių valstybės politikų problema. Sprendimai buvo priimti neįprastai greitai. Parlamentas suteikė galimybes finansuoti naują kanalizacijos sistemą, kuria siekta kiek įmanoma sustabdyti Londono nuotekų patekimą į Temzę pačiame mieste.

 

Už milžiniško projekto įgyvendinimą buvo atsakingas „Metropolitan Board of Works“ vyriausiasis inžinierius Josephas Bazalgette.Jis nusprendė suprojektuoti tarpusavyje sujungtų kanalizacijos kolektorių tinklą. Nuotekos iš įvairių Londono dalių turėjo būti surenkamos ir nukreipiamos į rytus – toliau nuo tankiausiai gyvenamų miesto rajonų. Projektui prireikė milžiniškų resursų. Nutiesta daugiau kaip 1609 km naujos kanalizacijos, o statybose panaudota apie 318 mln. plytų. Parlamentas darbams skyrė 2,5 mln. svarų – tuo metu milžinišką sumą. Plytų paklausa tapo tokia didelė, kad jų ėmė trūkti, o mūrininkų atlyginimai projekto metu išaugo maždaug penktadaliu.

 

Po krantinėmis paslėptas miestas

 

Statant sistemą, didelės Temzės pakrantės dalys pertvarkytos į krantines. Po jomis buvo paslėpti kanalizacijos kolektoriai, o pačios konstrukcijos kartu tapo apsauga nuo potvynių. Taip atsirado ir garsioji Viktorijos krantinė – Victoria Embankment, statyta 1864–1870 metais. Tiesa, miesto modernizacija turėjo kainą. Dalis namų, sandėlių ir prieplaukų, iki tol turėjusių tiesioginį priėjimą prie upės, jo neteko. Kai kurios pakrantės teritorijos buvo visiškai nugriautos, o kartu išnyko jose gyvenusios bendruomenės ir veikę verslai. Ypač stipriai pertvarka paveikė Lambetą pietiniame Temzės krante. Čia šalia pramonės įmonių buvo susispietę skurdūs gyvenamieji kvartalai. Dalis žmonių gyveno drėgnuose, pigiai pastatytuose namuose be vidaus vandentiekio, todėl geriamąjį vandenį tekdavo semti tiesiai iš Temzės. 1848 m. choleros protrūkis parodė, kokia pavojinga buvo tokia kasdienybė. Po kelių dešimtmečių Lower Fore Street, New Street ir dalis aplinkinių gatvių nušluotos nuo žemėlapio statant Alberto krantinę.

 

Iki šių laikų išlikusi problema

 

Naujoji sistema smarkiai pagerino padėtį Londone. Nuotekų nebeišleisdavo tiesiai į Temzę pačiame miesto centre, todėl sumažėjo geriamojo vandens užteršimo pavojus ir vandeniu plintančių ligų rizika. Vis dėlto pirmoji J. Bazalgette sistema nuotekų dar nevalė taip, kaip tai suprantame šiandien. Jos pirmiausia buvo perkeltos toliau į rytus ir išleidžiamos žemupyje. Netrukus dėl taršos ir dvoko pradėjo skųstis jau ten gyvenantys žmonės. Vėliau nuotekų tvarkymas nuolat modernizuotas, o dumblas kurį laiką specialiais laivais gabentas į jūrą. Tačiau J. Bazalgette sukurto tinklo pagrindas pasirodė nepaprastai ilgaamžis. Dalis Viktorijos laikų kanalizacijos iki šiol tebėra Londono infrastruktūroje.

 

1875 m. baigtas projektas buvo vadinamas pažangiausia pasaulyje nuotekų sistema. Jos kūrėjas planavo Londono ateitį ir siekė suprojektuoti ją taip, kad aptarnautų 50 % didesnį gyventojų skaičių – apie 4,5 mln. žmonių. Tačiau po 150 metų sostinėje jau gyvena beveik 9 mln. žmonių, o Viktorijos laikų vamzdžiai sunkiai atlaiko šiuolaikinio gyvenimo reikalavimus: juos užkemša viskas – nuo higieninių įklotų iki maisto atliekų. Be to, Londono kanalizacija keliauja ne tik buitinės nuotekos, bet ir lietaus vanduo. Smarkiai lyjant jos pajėgumų nebepakakdavo, todėl nuotekų perteklius per avarinius išleidimo taškus patekdavo į Temzę. Tad po pusantro šimtmečio Londonas ėmėsi dar vieno milžiniško projekto – Thames Tideway Tunnel. Tai 25 km ilgio tunelis po Londonu, kuris perima perteklines nuotekas, anksčiau patekdavusias į upę. Pernai vasarį visa sistema pradėjo veikti. Šiųmetį birželį projektą valdanti bendrovė paskelbė, kad naujasis tinklas jau sulaikė daugiau kaip 20 mln. tonų lietaus vandeniu atskiestų nuotekų, kurios kitu atveju būtų patekusios į Temzę.

 

Autorė Monika Budnikienė