Visuomenėje giliai įsišaknijęs mitas, kad viskas, kas gaunama iš gamtos, yra absoliučiai saugu ir neturi šalutinio poveikio. Visgi Lietuvos ir užsienio šalių visuomenės sveikatos specialistai, toksikologai, vaistininkai įspėja, kad savarankiškas vaistinių augalų rinkimas ir chaotiškas jų vartojimas namų sąlygomis gali tapti ne sveikatos šaltiniu, o ūminio apsinuodijimo priežastimi.

 

Pavojingi antrininkaiMedicinal,Infusion,Bottle,,Mortar,And,Bunches,Of,Fresh,Medicinal,Herbs

 

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atlikto tyrimo duomenimis, apie 80 % besivystančių šalių gyventojų pirminiam gydymui vartoja tradicinius augalinius preparatus. Pastaraisiais dešimtmečiais šis populiarumas sparčiai išaugo ir išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Šis masinis susidomėjimas atskleidžia tamsiąją natūraliosios medicinos pusę – mirtinas augalų supainiojimo klaidas, lėtinį toksiškumą organams ir pavojingą sąveiką su receptiniais vaistais. Didžiausias pavojus, tykantis savarankiškai žoleles renkančių entuziastų, yra vizualinis vaistinių ir mirtinai nuodingų augalų panašumas. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos reguliariai atnaujina nuodingų augalų sąrašus ir įspėja, kad daugelis toksinių augalų rūšių auga tiesiog pamiškėse. Žmogus, neturintis botaninio pasirengimo, lengvai pasiduoda vizualinei iliuzijai. Vienas klasikinių pavyzdžių Lietuvoje – skėtinių šeimos augalų rinkimas. Paprastieji kmynai, laukinės morkos ar laukinės petražolės itin panašūs į dėmėtąją maudą (Conium maculatum) ar nuodingąją nuokaną (Cicuta virosa).

 

Dėmėtosiose maudose esantis alkaloidas koniinas ir nuodingųjų nuokanų cikutotoksinas pasižymi žaibišku poveikiu centrinei nervų sistemai. Toksikologų duomenimis, pakanka suvalgyti vos kelis gramus šių augalų dalių, supainiotų su laukinėmis petražolėmis, kad išsivystytų paralyžius ar net ištiktų mirtis. Kita dažna klaida – rudenį miškuose ieškoma vaistinės taukės (liaudyje dar vadinamos kaulažole, lot. Symphytum) šaknų, kurios vertinamos dėl teigiamo poveikio sąnariams. Deja, neretai vietoj jų iškasamos nuodingosios kurpaitės (Aconitum) šaknys. Ramunėlių žiedai dažnai painiojami su dirviniu bobramuniu (Anthemis arvensis) arba bekvapiu šunramuniu (Tripleurospermum inodorum), kurie gali sukelti stiprių alerginių reakcijų, odos dermatitą ir virškinimo trakto sutrikimus. Kaip rodo ilgametė Farmakologinio budrumo ir apsinuodijimų informacijos skyriaus praktika, suaugę asmenys dažniausiai nukenčia būtent vasarą ir ankstyvą rudenį, kai patys ruošia tariamai gydomąsias arbatas.

 

Milžiniška žala kepenims

 

Net jei vaistažolės surenkamos tinkamai, jų cheminę sudėtį sudaro sudėtingas įvairių aktyvių ingredientų mišinys. Mokslininkų teigimu, laukiniai augalai kaupia natūralias gynybines medžiagas – alkaloidus, glikozidus ir saponinus. Žmogaus organizmui šie junginiai didesnėmis dozėmis gali būti net labai pavojingi. Ypatingą susirūpinimą tarptautinėje medicinos bendruomenėje kelia pirolizidino alkaloidai (PA). Medicinos žurnale „Chestnut Herbs“ 2025 m. paskelbtame straipsnyje pabrėžiama, kad pirolizidino alkaloidai yra stipriai hepatotoksiški – jie negrįžtamai pažeidžia kepenų ląsteles ir sukelia sunkias kepenų ligas. Šių pavojingų junginių randama tokiuose populiariuose augaluose kaip taukė (Symphytum), ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara) ar vaistinė agurklė (Borago). Pavojingiausia tai, kad kepenų pažeidimo simptomai išryškėja ne iš karto, o reguliariai vartojant arbatas kelias savaites ar mėnesius, kai organas jau būna negrįžtamai paveiktas. Kitas ryškus pavyzdys, aptariamas JAV Maisto ir vaistų administracijos (FDA) ataskaitose, yra svaigiojo pipiro (lot. Piper methysticum, angl. kava-kava) šaknies preparatų vartojimas nerimui malšinti. Nustatyta, kad net trumpalaikis šio augalo naudojimas gali sukelti staigų kepenų nepakankamumą. Nors Lietuvoje šis augalas neaptinkamas, jo gali būti užsienio el. parduotuvėse įsigytų maisto papildų sudėtyje.

 

Skaudi pasekmė – inkstų nepakankamumas

 

Inkstai – dar vienas organas, kuriam natūralioji medicina gali suduoti stiprų smūgį. Žurnale „MDPI“ publikuotoje mokslinėje apžvalgoje analizuojamas nefrotoksiškumas, sukeltas Europoje naudojamų augalų. Tyrimas rodo, kad tokie augalai kaip baltasis kietis (Artemisia alba), alavijas (Aloe) ar net paprastasis saldymedis (Glycyrrhiza glabra) dėl ilgalaikio vartojimo gali tiesiogiai pažeisti inkstų audinius. Saldymedyje esanti medžiaga glicirizinas trikdo kortizolio apykaitą, todėl organizme sulaikomas vanduo, didėja kraujospūdis ir išplaunamas kalis. Tai sukelia papildomą krūvį inkstų sistemai. Ši rizika drastiškai išauga asmenims, kurie jau turi lėtinių inkstų veiklos sutrikimų, tačiau apie tai nežino arba ignoruoja organizmo siunčiamus signalus. Taip pat mokslinėje literatūroje aprašyta aristolochinė rūgštis, randama kartuolėse (Aristolochia). Šie augalai sukelia negrįžtamą inkstų fibrozę, siejami su šlapimo takų vėžiu, todėl daugelyje šalių visiškai uždrausti.

 

Vaistažolių ir vaistų sąveika

 

Dar viena didžiulė problema – vaistažolių ir tradicinių receptinių vaistų sąveika. Šiuolaikiniai žmonės dažnai gydosi kompleksiškai: vartoja gydytojo paskirtus cheminius preparatus ir kartu geria pačių surinktas žolelių arbatas. Medicininiame leidinyje „Journal of Pharmacy“ šįmet paskelbti tyrimai įrodo, kad vaistažolės gali drastiškai pakeisti sintetinių vaistų koncentraciją kraujyje: sumažinti panaikinant gydomąjį poveikį arba pavojingai padidinti, sukuriant perdozavimo riziką. Štai plačiai paplitusi paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum) greitina kitų vaistų skaidymą, todėl kartu vartojami kontraceptikai, kraujospūdį mažinantys vaistai ar antidepresantai tiesiog nustoja veikti. Priešingu poveikiu pasižymi dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba) arba ženšenis – vartojami kartu su kraują skystinančiais vaistais (aspirinu, varfarinu) gali išprovokuoti stiprų vidinį kraujavimą. Gydytojai taip pat įspėja, kad intensyvus žolelių vartojimas iškreipia laboratorinių kraujo ir šlapimo tyrimų rezultatus, o tai lemia klaidingas diagnozes, mat tyrimų tikslumas sudaro net 70–80 % visos diagnozės sėkmės. Be to, raminamąjį poveikį turinčios žolės – vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis), vaistinė melisa (Melissa officinalis) – pavojingai sustiprina migdomųjų vaistų ir alkoholio poveikį, slopindamos centrinę nervų sistemą.

 

Neišvengiama aplinkos tarša

 

Šalia kelių, pramoninių zonų ar intensyviai purškiamų ūkininkų laukų augančios žolelės veikia kaip kempinės – jos sugeria sunkiuosius metalus (šviną, kadmį) ir cheminių pesticidų likučius. Netgi giliai miške surinktoje žaliavoje išlieka rizika susidurti su mikrobiologine tarša, jei netoliese lankosi laukinių gyvūnų, pernešančių parazitų kiaušinėlius. Jei surinkta žaliava netinkamai išdžiovinama arba laikoma drėgnoje patalpoje, joje apsigyvena mikroskopinių pelėsinių grybų. Jie išskiria stiprius kancerogenus – mikotoksinus, kurie ilgainiui gali sukelti vėžinius susirgimus ir sunkius imuninės sistemos sutrikimus. Renkant vaistažoles būtinas sterilumas, gilus biologinis supratimas ir racionalus požiūris. Tad prieš pradedant užsiimti savarankiška fitoterapija būtina pasitarti su gydytoju arba kvalifikuotu vaistininku.

 

Naudingi patarimai

 
  • Niekada neskinkite augalo, dėl kurio botaninės rūšies nesate tikri visu 100 %.
  • Vaistažoles rinkite bent 200 metrų atstumu nuo greitkelių, geležinkelių ir pramoninių zonų.
  • Žaliavą džiovinkite gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje, kur nepatenka tiesioginių saulės spindulių ir drėgmės.
  • Gydomųjų arbatų negerkite kasdien ilgiau nei 2–3 savaites be pertraukos.
  • Visada praneškite medicinos personalui apie vartojamus augalinius preparatus prieš atliekant kraujo tyrimus ar skiriant naujus vaistus.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė