Užgavėnės – pagoniška žiemos palydų šventė, nuo kurios pradedama laukti pavasario. Senais laikais vadinta Ragučio švente. Senovės lietuviai Užgavėnes švęsdavo 8 dienas nuo sekmadienio. Tik atėjus krikščionybei buvo nuspręsta paskutinę dieną prieš Gavėnią minėti antradienį, 46-ąją dieną prieš Velykas. Pagal Užgavėnių dieną spėdavo pavasario ir visų metų orą. Jeigu saulėta – reikės anksti sėti. Jei lyja ar sninga – bus geras javų derlius. Jeigu sausa – reikia būti itin atsargiems.

 

užgavėnės

Tikriausiai retas žino, kad Užgavėnės buvo svarbi šventė jaunavedžiams, įsimylėjėliams, taip pat tiems, kurie ieško poros. Tikėta, kad per Užgavėnes arba paskutinę mėsėdžio dieną jaunavedžiai turėdavo svečiuotis, kad išliktų sveiki, stiprūs ir susilauktų daug vaikų. Netekėjusios merginos šią dieną turėdavo šiek tiek paverpti, nes, manoma, kad tada piršliai toliau atvyksta. Norėdamos sužinoti iš kurios pusės jie atvyks, merginos po vakarienės klausydavosi kurioje pusėje šunys loja. Jei rytų pusėje – tai atvažiuos tuoj po šv. Velykų, o jei kitose pusėse – pirštis atvyks našlys.

 

Jaunavedžiai per Užgavėnes būdavo pagerbiami, o štai šeimos nesukūrę asmenys – piktai išjuokiami. Sakyta, kad jų nevaisingumas gali persiduoti motinai žemei, todėl ir ji taps nevaisinga (neaugs gyvuliai, nederės kviečiai ir panašiai).

 

Netekėjusios merginos ir vaikinai šią dieną taip burdavosi: nulauždavo keletą jaunų vyšnių šakelių, jas sužymėdavo ir pamerkdavo į vandenį kambaryje. Jeigu šakelė iki šv. Velykų sužydės, tai tas vaikinas arba mergina artimiausiu metu ves arba ištekės. Jeigu šv. Velykų rytą išsiskleis tik vyšnių lapeliai, tai poros šiais metais jie dar neras. Jei vyšnių šakelė sukraus pumpurus, bet šv. Velykų rytą jie nukris, tai bloga lemiantis ženklas.

 

Šią linksmą, žaismingą persirengėlių dieną tiek jaunas, tiek senas sėsdavo į roges ir su dainomis, atliekamos akomponuojant akordeonui, važinėdavo po aplinkinius kaimus ir vienkiemius. Šią dieną šeimininkės prikepdavo kalnus riebių blynų, kuriuos valgydavo patys ir vaišindavo gimines bei draugus. Senovėje, ko gero, ne viena graži draugystė užsimegzdavo per Užgavėnes. Jaunimas stebėdavo priešingos lyties asmenis: ar jie yra energingi, linksmi, drovūs, koks jų apetitas ir kaip dažnai nurausta skruostai.

 

Tradiciniai Užgavėnių valgiai – riebūs, mėsiški, miltiniai. Šią dieną šeimininkės gamindavo šiupinį iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, kiaulės galvos, kojų ir uodegos, mėsos ir bulvių troškinį kiunkę, miltinius ir bulvinius blynus, spurgas, šaltieną. Viską užsigerdavo miežiniu alumi arba gira. Mėsos būdavo ruošiama daug, tačiau iki kitos dienos (Pelenų), ji turėdavo būti suvalgoma, nes prasidėdavo Gavėnios pasninkas, trukdavęs iki šv. Velykų. Žmonės tikėjo: jeigu kojas vakare išsitepsite Užgavėnių valgių taukais, tai per ateinančius metus neįgels jokia gyvatė.

 

Įdomu, kodėl atsirado tradicija per Užgavėnes važinėti po kaimus? Pasirodo, kad ne tik dėlto, kad žmonės norėdavo aplankyti gimines ir draugus, pasivaišinti ir pasilinksminti. Šiais laikais daugelis jau pamiršto, kad važinėjimas rogutėmis, rogėmis, pakinkytomis arkliais, geldomis ar kitomis „transporto“ priemonėmis turėjo magišką reikšmę. Tikėta, jei per Užgavėnes daug nuvažiuosi, šiais metais bus geras linų, javų derlius, bitės neš daug medaus. Kartais rogėse Užgavėnių persirengėliai važiuodavo atsistoję – kad linai augtų statūs, aukšti ir tvirti. Beje, išvirsti iš rogių – geras ženklas. Tikėta, kad voliodamiesi po žemę, sniegą, žmonės budina pavasarį, todėl netrukus vėl pradės viskas žaliuoti, žydėti. Dėl tos pačios priežasties per Užgavėnes laistomasi vandeniu, kuris tirpdo sniegą ir atšildo įšalusią žemę.

 

Tradicinė Užgavėnių šventė būdavo neįsivaizduojama be arklių lenktynių, skirtų mirusiųjų vėlėms pagerbti, ir sūpynių. Kuo aukščiau įsisupdavo, tuo aukštesni javai, linai ir stipresni gyvuliai augs.

 

Norėdami išgąsdinti ir iš kiemo išvaryti žiemą, žmonės ne tik persirengdavo šiurpiomis gyvūnų, mitinių personažų kaukėmis, bet ir vežiodavosi iš senų skudurų, šiaudų, pakulų padarytą Morę (kai kuriose Lietuvos dalyse vadinamą Kotrę), kurią kartais dar apkabinėdavo riestainiais. Kai visos sodybos būdavo jau aplankytos, vakarop aikštėje sukurdavo didelį laužą ir, laikydamiesi ritualų, sudegindavo Morę. Pasak legendos, kartu su sudegusios Morės dūmais, dings ir žiema, ateis pavasaris, sudygs nauja augalija. Be Morės rogėse persirengėliai taip pat vežiodavosi Lašininį ir Kanapinį, kurie simbolizuodavo žiemos ir pavasario dvasias. Kiekvienais metais jie turėdavo susikauti, bet laimėdavo visada liesas ir tvirtas kanapinis. Po to būdavo paskelbiama apie pavasario atėjimą. Tikėta, kad nuoširdus ir garsus juokas bei linksmybės gali išvaryti žiemą ir prišaukti pavasarį.

 

Trūksta idėjų, kaip iškepti skanius blynus? Pasinaudokite mūsų siūlomais receptais nuorodose:
 
Blynai Užgavėnėms ir kasdienai
Ponai blynai
Sveikuolių blynai
Riešutiniai varškės blynai
Vaniliniai traškūs blynai su uogomis
Cukinijų blyneliai
Prancuziski-lietiniai-su-braskemis/
Lietiniai su špinatų ir lašišos įdaru
Blynelių receptai