Kuo pavaišintume ateivius?

Žinia, kad JAV Kongresas siekia paviešinti ilgai slėptus dokumentus apie NSO, ir į kino ekranus sugrįžęs Stiveno Spilbergo filmas „Tiesos diena“ vėl pakurstė diskusijas apie nežemišką gyvybę. Jei vieną dieną ateiviai iš tiesų apsilankytų Žemėje taikiais tikslais, ar mokėtume juos svetingai priimti? O svarbiausia – kuo juos pavaišintume?

Spekuliatyvi nuomonė

Remiantis oficialiais mokslo bendruomenės ir valstybinių institucijų pareiškimais, nėra patvirtintų įrodymų, kad nežemiška gyvybė lankėsi Žemėje. NASA pabrėžia, kad neatpažinti anomalūs reiškiniai savaime nėra įrodymas, jog tai ateivių erdvėlaiviai. Vis dėlto daugelis žmonių mano, kad milžiniškoje visatoje gyvybė gali egzistuoti ir kitur.

„Jeigu darytume prielaidą, kad ateivių technologijos yra pakankamai pažengusios, jog jie galėtų įveikti tarpžvaigždinius atstumus, kyla ir kitas klausimas – kuo tokios būtybės maitintųsi? Astronautų patirtis rodo, kad ilgos kosminės misijos kelia rimtų mitybos iššūkių. Nesvarumo būsenoje keičiasi apetitas, skonio pojūtis, raumenų masė, kaulų tankis, hidratacija ir energijos poreikis. Nežinome, kaip galėtų veikti ateivių organizmai, todėl galime kliautis tik tuo, ką žinome apie gyvybę Žemėje. Tačiau neatmestina, kad egzistuotų visiškai kitokios biologinės sistemos. Mes energijos gauname su maistu, o hipotetinės nežemiškos būtybės galbūt galėtų naudoti saulės ar kitokios kilmės energiją“, – teigia molekulinės biologijos ir chemijos mokslininkė Lucía Caballero.

Nežinomybė skatina vaizduotę ir gimdo įvairias hipotezes. Jei nežemiški svečiai iš tiesų apsilankytų Žemėje taikiais tikslais, ar juos pasitiktume su duona ir druska? O gal paaiškėtų, kad mūsų supratimas apie maistą jiems apskritai netinka?

NSO ir kalorijos

Žemėje gyvenančių organizmų energijos poreikiai apskaičiuojami pagal tam tikrus biologinius dėsningumus. Dideli gyvūnai, pavyzdžiui, drambliai, suvartoja daugiau maisto, tačiau jų energijos sąnaudos vienam kūno kilogramui yra mažesnės. Mažų gyvūnų, tokių kaip pelės, medžiagų apykaita yra gerokai spartesnė. Energijos poreikį taip pat lemia aplinkos sąlygos, sveikatos būklė, fizinis aktyvumas ir patiriamas stresas. Šiuos principus teoriškai galima taikyti ir hipotetinėms nežemiškoms būtybėms, nors nežinome nei jų biologijos, nei organizmo sandaros.

Molekulinės biologijos ir chemijos mokslininkė L. Caballero pateikia keletą spekuliatyvių scenarijų. Pasak jos, jei ateiviai primintų populiariojoje kultūroje vaizduojamus mažus žalius ar pilkus humanoidus – liekno sudėjimo, su didele galva ir svertų 25–40 kg – jų energijos poreikis teoriškai galėtų siekti 800–1100 kcal per parą. Manoma, kad didelę jos dalį sunaudotų intensyviai dirbančios smegenys.

Jei nežemiškos būtybės būtų stambesnės, panašios į 100–150 kg sveriančius roplius, joms galėtų reikėti apie 3000 kcal per parą. Tačiau neaišku, ar tokie organizmai būtų šiltakraujai, ar šaltakraujai, todėl tikrasis energijos poreikis galėtų smarkiai skirtis. Fantastinėje literatūroje tokios būtybės dažnai vaizduojamos kaip plėšrūnai, nors tam nėra jokio mokslinio pagrindo.

Dar viena teorinė galimybė – žmogų primenantys humanoidai, sveriantys 80–100 kg. Pagal žmogiškus biologinius modelius jų paros energijos poreikis galėtų siekti 2500–4000 kcal.

Mokslininkė mini ir ketvirtą, visiškai hipotetinį variantą – hibridinius organizmus, kuriuose biologinės struktūros derėtų su dirbtiniu intelektu ar mechaniniu kūnu. Tokiu atveju energijos šaltinis galėtų būti ne baltymai, riebalai ir angliavandeniai, o elektra, šiluma, cheminis kuras ar kita energijos forma. Tokioms būtybėms tradicinis maistas būtų tiesiog nereikalingas.

Meniu Žemėje

Net jei nežemiškų būtybių organizmus sudarytų panašūs cheminiai elementai – anglis ir vanduo – ir juose vyktų į Žemės organizmų panaši medžiagų apykaita, tai dar nereiškia, kad joms tiktų mūsų maistas. Kartu su maistinėmis medžiagomis galėtume pasiūlyti ir tai, kas kitai gyvybės formai būtų kenksminga: alergenus, toksinus, pesticidų likučius ar mikroorganizmus.

Anot L. Caballero, žemiškas maistas hipotetinėms nežemiškoms būtybėms gali būti ne tik netinkamas, bet ir pavojingas. Jautienos kepsnys būtų bevertis, jei jų organizmai naudotų kitokias aminorūgštis. Vaisiai ar uogos galėtų sukelti negalavimų, jei jie negebėtų įsisavinti gliukozės, o riebus maistas būtų nevirškinamas, jei trūktų riebalus skaidančių fermentų. Net duona netiktų, jei jų virškinimo sistema negalėtų apdoroti glitimo ar kitų grūdinių kultūrų baltymų.

Dar daugiau klausimų kelia Žemėje paplitę mikroorganizmai. Žmonės ir kiti gyvūnai per milijonus metų prisitaikė gyventi bakterijų, grybų ir kitų mikrobų apsuptyje. Jų yra ore, vandenyje, maiste, ant odos ir mūsų žarnyne. Hipotetinėms nežemiškoms būtybėms net ir įprasta Žemės bakterija galėtų tapti rimtu pavojumi, jei jų organizmai neturėtų jokios apsaugos. Ši idėja dažnai pasitelkiama ir mokslinėje fantastikoje, kur pažangios civilizacijos pralaimi ne žmonėms, o Žemės mikroorganizmams.

Astrobiologai pabrėžia, kad gyvybei, kokią ją suprantame, būtini trys pagrindiniai dalykai – energijos šaltinis, skysta terpė ir tinkami cheminiai elementai. Tačiau tai nereiškia, kad visos gyvybės formos visatoje turėtų maitintis vienodai. Net Žemėje skirtingų rūšių mityba labai skiriasi: koalos beveik išimtinai minta eukaliptų lapais, o karvės celiuliozę suvirškina tik dėl jų virškinimo trakte gyvenančių mikroorganizmų. Mityba – tai ne vien kalorijos, bet ir evoliucijos suformuota organizmo prisitaikymo sistema.

Todėl galima spėti, kad hipotetiniai ateiviai ieškotų ne žmonių maisto, o jiems reikalingų cheminių elementų ar junginių – vandens, deguonies, azoto, fosforo, vandenilio, geležies, įvairių druskų, lipidų, fermentų ar kitų biologinių medžiagų. Kartais viešojoje erdvėje pasirodo pasakojimų apie neva paslaptingai dingstančius galvijus, siejamus su ateiviais. Nors tokiems teiginiams nėra patikimų įrodymų, jie atspindi žmonių bandymus įsivaizduoti, kaip nežemiška gyvybė galėtų tyrinėti Žemės organizmus.

Vien tik spėjimai

Žmonių mityba nėra vien maisto produktų sąrašas – tai sudėtingas mokslas apie energijos mainus tarp organizmo ir aplinkos. Valgymas padeda išspręsti daugybę biologinių uždavinių: gauti energijos, atkurti audinius, pašalinti šalutinius junginius ir apsisaugoti nuo kenksmingų medžiagų. Mitybos specialistai ieško praktiškų sprendimų, kaip subalansuoti mitybą pagal individualius organizmo poreikius, sveikatos būklę ir gyvenimo būdą.

Mes nevartojame kalorijų kaip abstraktaus vieneto – renkamės maistą, kuris priimtinas mūsų kultūrai, žarnyno mikrobiotai, sveikatai, amžiui, finansinėms galimybėms ir asmeninei patirčiai. Todėl net žmonių mityba yra labai įvairi, o nežemiškų būtybių poreikius kol kas galime tik spėlioti.

„Jeigu užmegztume kontaktą su nežemiškomis biologinėmis būtybėmis, mums reikėtų ne tik diplomatų, kalbininkų ar inžinierių. Būtų svarbu išsiaiškinti, kokias molekules šios gyvybės formos toleruoja, kokios energijos joms reikia, kokios medžiagos gali būti pavojingos, kokie mikroorganizmai kelia grėsmę ir kokiais planetos ištekliais galėtume pasidalyti nepakenkdami savo ekosistemai. Kitaip tariant, mums reikėtų ateivių mitybos specialistų“, – teigia L. Caballero.

Maistas žmonėms yra ne tik energijos šaltinis, bet ir bendravimo forma. Pavaišindami svečią išreiškiame svetingumą, pagarbą ir rūpestį. Bendra vakarienė tampa būdu kurti ryšį. Ar ateiviai suprastų tokias tradicijas? Idėja susėsti prie vieno stalo su nežemiškomis būtybėmis šiandien skamba kaip fantazija, tačiau jei kada nors jos pasiektų Žemę, galbūt atvyktų ne užkariauti, o pažinti.

Autorė Jurgita Ramanauskienė