Kas skatina skurde gyvenančius Mozambiko našlaičius nevogti, būti gerais žmonėmis ir rūpintis broliukais bei sesutėmis?

Į jubiliejinę, 5-ąją UNICEF misiją, organizuojamą kartu su TV3 televizija, tolimoje Afrikos valstybėje – Mozambike – išvykę dainininkas Merūnas Vitulskis ir UNICEF Geros valios ambasadorė, aktorė Virginija Kochanskytė lanko skurdžiai gyvenančius Mozambiko vaikus bei šeimas. Misijos dalyviai siunčia dienoraščius su mintimis iš trečiosios dienos, praleistos Mozambiko Tete provincijoje. Keliavusiųjų įspūdžius netrukus bus galima išvysti paramos renginyje UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“, kuris bus rodomas tiesiogiai per TV3.

Merūno trečiasis dienoraštis: sukrečianti vietinės šeimos istorija

7 val. ryto pabudau nuo riaumojančio kondicionieriaus. Iš karto mintis šovė – kaip susisiekti su šeima, nes su telefonu visai nepavyksta „susitarti“ dėl ryšio problemų. Pakilęs iš lovos ir nužvelgęs kambarį, per langą pamatau pilnus mango vaisių medžius, kurie nuteikia „fainai“, atrodo, visai dienai. Nusprendžiu nusiprausti. Priėjęs vonios kambarį, žvelgiu į pilną kibirą vandens, kuris pastatytas vonioje su dušu, ir skubu praustis, suprantu, kad vonioje kranas neveikia, vanduo kibire skirtas tualetui, aplink kurį telkšo bala. Pamąsčiau: liko B variantas – kriauklė…

Atsukęs vandenį ir nuščiuvęs, kad jis bėga, drąsiai kišu rankas po vandeniu ir pajuntu keistą dilgčiojimą, nepasakyčiau, kad malonų. Patraukus rankas, dilgčiojimas delnuose sustoja. Kelis kartus pakartojus judesį iš vandens į vandenį suprantu: mane krečia vandeniu tekanti elektra. Nejučiom, kaip mazochistas, šyptelnu ir tęsiu rankų plovimo procedūrą kuo skubiau.

Žodžiu, pagaliau susiruošęs bėgu į „RECEPTION“ (registratūrą), kur manęs niekas nelaukia. Išeinu į lauką ir greta esančioje kavinėje „pagaunu“ internetą. Čia pat prisijungia misijos bendražygiai ir po kelių išsiųstų ilgesio tekstų namo, sužinau, kad mano globojamas berniukas pirmą kartą persišaldė. Be abejo, nerimaujant atėjo laikas judėti pas pirmą šeimą.

Pagal dienos planą, turime važiuoti į Mozambiko vakarus, link Zimbabvės. Šis kraštas – vienas skurdžiausių.

Be abejo, kelionės metu matomi vaizdai išprovokavo daug aikčiojimų, žmonių pastangos įvairiausiais metodais užsidirbti, stebino. Kažkas pardavinėjo pomidorus, kas pačių gamintą medžio anglį, kas prekiavo rankomis smulkinta akmenų skalda. Šalia darbo vietų stebiu, kaip keli mažesni už mano 11 mėnesių sūnelį vaikai, keliais šliaužioja per anglį ir retkarčiais nieko netrukdomi kiša jį į mažytę burnytę… O ką jau kalbėt apie vienu metu žindančias motinas ir tuo pačiu metu pardavinėjančias kažkokius chemikalus nuo kenkėjų…

Žodžiu, pirmi įspūdžiai leido įvertinti kasdienes šalies realijas, skurdą, edukacijos stoką, bet sveikai įvertinęs, darkart paklausiau savęs: „Ką aš čia veikiu? Nes problemos panašios, kaip mūsų šaly…“

Pakeliui mūsų vertėjas, kuris moka 16 genčių kalbų, paaiškina. Matot, mažyčius vaikus, kurie kas savaitę stipriai suserga dėl bakterijų, parazitų, dėl nešvaraus vandens, jų mamos – vienišos našlaitės – pagal vietines tradicijas, savo pirmagimius pagimdo labai jaunos ir nemoka jais rūpintis. Jos nemoka elementarių taisyklių: virinti vandenį prieš ruošiant vaikui maistą, laikytis mums elementarios higienos, kuri dėl tos pačios vandens stokos, skurdžių sąlygų, o ir skiepų trūkumo lemia tai, kad apsaugoti vaiką nuo mirties yra praktiškai neįmanoma.

Gentyse gyvenęs vertėjas liūdnu balsu pasakojo, kad 75% iki 5 metukų praktiškai neišgyvena…

Tęsiant kalbą su mašinoje esančiu vertėju, Mozambiko UNICEF ambasadoriumi ir Virginija sugrįžtu į realybę, suprasdamas, kad tai ir yra realybė, nebe „National Geographic“ dokumentinis filmas. Stebiu, kaip mūsų mašina nusuka nuo kelio ir per raudono molio, maišyto su smėliu, keliuką, rieda į stepės gilumą. Privažiavus atvirą laukymę apsuptą sausų stagarų, kurie turėtų vadintis krūmais, žiūriu į tolumoje augančius pavienius baobabus. Iššokęs iš mašinos, seku paskui vedlį link tolumoje ryškėjančio šiaudinio stogo ir, sakyčiau, ne namuko, o 8 kvadratinių metrų pašiūrės, supluktos iš molio.

Mus pasitinka į, drabužiais to nepavadintum, apsivilkę vaikai, didelėm akutėm, žvelgiančiom į būrį žmonių. Priešaky nuolankiai prieangy sena moteris pasitinka mus – žmones neaišku ko linkinčius – gero ar blogo.  Šypsena atsakome senolei į akių klausimą „Kas jūs?“. Vertėja papasakoja mūsų tikslus ir misiją parodyti Lietuvai, siluetu panašią į Afriką, jų istoriją. Operatoriams atsargiai išsidėliojus kameras, prasideda įprastos dienos čiabuviams filmavimas.

Vietinės organizacijos, įkurtos UNICEF, šią šeimą ne šiaip sau mums nurodė. Šeima sudaryta iš močiutės ir penkių jos anūkų, vaikai neteko tėvo, kuris mirė nuo AIDS, ir mamos, mirusios per gimdymą. Tiesa, stebuklo pagalba vaikas išgyveno, o močiutė (kas labiausiai pakirto mano paties bet kokį aukos supratimą) krūtimi išmaitino anūką ir jis nemirė iš bado… Suprasti močiutės padėtį lengviau padės anūkų amžius. Pirmo – tesiekia vienerius metukus, antras – trejų metukų, trečias – penkerių, ketvirtas – 11, o vyriausios anūkės amžius – 15 metų.

Močiutę kalbinant paklausiau, ką reiškia auginti stepėse tiek mažų vaikų… Moteris atsakė: „Labiausiai bijau vieną dieną neatsibusti, ir anūkus palikti vienus…“ Manau, per UNICEF misijos koncertą šią istoriją dar pamatysit ir iš savo bokšto.

Praleidus dieną su našlaičiais ir jų močiute, tokiomis nuotaikomis, vėlai grįžtant namo, sėdėjau mašinoj – tyloj, su mintimis apie savo šeimą. Močiutę, tetą, sesę, žmoną ir esamą bei būsimą sūnų.

Neapleido mintis, kad mes šiandien su misijos dalyviais tiems žmonėms esam ne kas kitas, tik kaip niekas, atėjęs į jų gyvenimą. Ir su Lietuvos žmonių pagalba tikiuosi tapsime viltimi, vaikų svajonės išsipildymu – gauti skiepus, sveikatos garantijas, išsilavinimą, ir tikėjimą geresne ateitimi…

Virginijos Kochanskytės trečiasis dienoraštis: Mozambiko vaikų gyvenimo realybė

Šioje šalyje žmonės gyvena vidutiniškai apie keturiasdešimt metų. Vien dėl to vertėjo čia atvažiuoti, kad sužinotum, jog laimė gimti Lietuvoje dovanojo tau dar ir galimybę gyventi dvigubai ilgiau. Ir kaip tu  ilgiau šitokiose aplinkybėse pratempsi, jei viena iš didžiausių bėdų yra vandens trūkumas. Be jo baisi nešvara, o kur nešvara, ten ir ligos. Vaikai negauna būtiniausių vitaminų. O kur dar skiepų nebuvimas ir sunkus fizinis darbas nuo mažumės. Visa tai taip  pakerta imuninę sistemą, kad apie ilgaamžiškumą nė nesvajok. Mirtingumas tarp vaikų labai didelis.

Naktį ėjom miegoti, giedant pirmiesiems gaidžiams, kėlėmės giedant tretiesiems. Blaškėmės po viešbutį ir apie jį, ieškodami internetinio ryšio, kad išsiųstume nufilmuotą medžiagą, dienoraščius, nuotraukas į Lietuvą. Vietiniai tik skėsčiojo rankomis, atsiprašinėjo, bet nieko padėti negalėjo. Ką gi, mes juk Mozambike, vienoje iš skurdžiausių pasaulio šalių, o ne Londone…

Šiaip ne taip ,,pridavę“ vakar dienos darbus, pajudėjome kalnų link. Ankstyvo ryto vėsoje mozambikiečiai triūsia savo laukuose. Vienur kitur ganosi ožkų pulkeliai. Tik dabar supratau, kodėl ožkos moka įlipti į medį – alkanas gyvenimas privertė, – juk tose molio dulkėsi nė žolytės, tad ir keberiojasi paskabyti lapelių į medžio viršūnę…  Pakelėse jau pastatyti pardavimui maišai su medžio anglimis, svogūnų grįžtės, žemės riešutai.

Atvažiavę į kaimą, kur šiandien bus filmuojama antroji Merūno ,,istorija“, radome jį lyg ,,išmirusį“. Tik prie vienos kitos lūšnelės motinos su žindomais vaikais, pulkelis mažamečių vaikų. Beveik kiekviena mergaitė ant nugaros skaroje nešiojasi po kūdikėlį. Pačios neseniai dar kūdikiai buvo, o vos ūgtelėjusios jau ,,auklytėmis“ darbuojasi.  Slankioja perkarę, alkani šunys,  viena kita vištelė kažką bando iškapstyti molyje. Visi, kas gali dirbti, dirba laukuose. Dirba, bet žemė nedosni, tad užtenka tik išgyvenimui. Apie geresnį gyvenimą – mūsų supratimu – vargu, ar kas čia išdrįsta pasvajoti… Ką jie valgo? Galėtume sakyti labai sveikai – kukurūzų košę. Bet be jokių priedų. Dar ant laužo pasikepa žemės riešutų. O jeigu darže turi užsiauginę salotų, tai jau ir visai gerai. Tokiame karštyje mūsų gydytojai primygtinai reikalauja, kad išgertume bent po du litrus vandens. O čia, kur nuo troškulio galima mirti, jo gaunama tik po gurkšnelį…

Štai ir Merūno ,,istorijos“  herojų lūšnelė, o ir patys herojai – broliukas ir sesutė – tvarkingai susėdę ant suolelio mūsų lūkuriuoja.  Tiesa, herojai ne visi, mat, viena mergaitė į mokyklą eina iš ryto, o kita po pietų, nes kas nors juk turi būti namie.

Antrosios Merūno ,,istorijos“ herojus sukrėtė visus iki ašarų. Rima, šį rugsėjį savo sūnų išleidusi į pirmą klasę, pasakė, kad jai tai stipriausias vyras pasaulyje, ir, kad norėtų, jog jos sūnus vadovautųsi tokiomis vertybėmis savo gyvenime, kaip šis vaikinukas. Kas gi aštuonerių metų berniukui (tiek mūsų herojui buvo, kai mirė jo mama), kuris slaugė mirties patale besigaluojančią mamą ir pats palaidojo dar ir savo tėvą, sąmoningai prisiėmė tėvo vaidmenį dviem mažametėms sesutėms (vienerių ir aštuonerių metų) įkalė, kad svarbiausia yra dirbti, jog galėtų rūpintis sesutėmis, dar būti geru žmogumi ir nevogti? Tokį žodinį testamentą mirties patale susakė sūnui mama. Ir jis visus devynerius metus po mamos mirties šventai tai vykdo. Paklaustas, ar jis pats norėtų sukurti šeimą ir susilaukti vaikų, atsakė, kad jis nekurs šeimos tol, kol sesučių neužaugins ir neišleis savarankiškai gyventi. Net kvapą užgniaužė, išgirdus tokį vyrišką atsakymą. Pasmalsavome, iš kur semiasi stiprybės, kai būna nepakeliamai sunku. Vaikinuko akyse sužvilgo ašaros, bet jis susivaldė ir pasakė, kad, kai būna sunku, jis pasiima mamos nuotrauką, ,,pasikalba“ su mama ir po to pasidaro viskas įmanoma.

Šioje šalyje nėra vaikų globos namų. Žmonės neverčiami rūpinasi vieni kitais. Ar tai ne į naudą asmenybės brandinimui..? Ar tai ne į naudą valstybei..? Atsisakymas – bendruomeniškumo, tradicinės šeimos sampratos žmoguje augina egoizmo slibiną.

Grįžtant po susitikimo su našlaičiais, Merūnas, patyręs Mozambiko vaikų gyvenimo realybę, pasakė,  kad kai jo vaikai paaugs, jis su jais būtinai čia atvažiuos – vaikai turi sužinoti, kas yra  tikras gyvenimas. Ir tiki, kad tokia patirtis bus geriausia gyvenimo mokykla, kad tai vaikus užgrūdins ir sustiprins.

Mozambikas – viena vargingiausių pasaulio valstybių, pagal pragyvenimo lygį užimanti 178 vietą iš 187 šalių. Skaičiuojama, kad ten daugiau nei pusė žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Mozambike yra ir vienas didžiausių pasaulyje vaikų iki penkių metų mirtingumo lygis.

Kiekvienais metais dėl maliarijos, prastos mitybos, kvėpavimo takų infekcijų, ŽIV/AIDS, prastų gimdymo sąlygų, viduriavimo 26 000 gimusių vaikų neišgyvena iki pirmo mėnesio, 55 000 vaikų nesulaukia savo pirmojo gimtadienio ir 85 000 – savo penktojo gimtadienio. Šalies rykštė – daugiau nei 2 milijonai našlaičių.

Paaukoti Mozambiko vaikams galima jau dabar. UNICEF primena, kad skambindami trumpuoju numeriu 1891 (1,45 €), išgelbėsite vieno vaiko gyvybę, skambindami 1892 (2,90 €) – dviejų vaikų gyvybes. Daugiau paaukoti galima užsukus į internetinę svetainę www.unicef.lt

Apie UNICEF

UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie projektą „Už kiekvieną vaiką“

UNICEF projektą „Už kiekvieną vaiką“ globoja J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Misija Mozambike – tai penktasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams.

Per ketverius metus UNICEF organizuojamose misijose: Kambodžoje, Siera Leonėje Tanzanijoje ir Haityje, dalyvavo tokie žinomi žmonės:  dainininkas Marijus Mikutavičius,  aktorė Jurgita Jurkutė – Širvaitė, TV3 žinių vedėja Renata Šakalytė – Jakovleva, olimpiniai vice čempionai kanojininkas Jevgenijus Šuklinas ir boksininkas Evaldas Petrauskas, žurnalistė, TV laidų vedėja Beata Nicholson, aktoriai Virginija Kochanskytė ir Giedrius Savickas, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė.

UNICEF taip pat vykdė misijas Kambodžoje, Siera Leonėje, Tanzanijoje ir Haityje.