Ar įmanoma sukurti dangų, kuriuo patikėtų milijonai? „Blue Beam“ šalininkai tvirtina, kad taip – pasitelkus pažangiausias technologijas būtų galima imituoti apsireiškimus, NSO ar net dieviškus ženklus. Nors oficialių įrodymų nėra, ši teorija vėl grįžta į viešumą ir verčia klausti: ar tai tik fantazija, ar idėja, kurią technologijos pamažu vejasi?

 

Teorijos esmėConspiracy,Ideas,Concept.,Man,Sits,With,Laptop,In,Lotus,Position

 

„Blue Beam“ – viena labiausiai išplėtotų šiuolaikinių sąmokslo teorijų, teigianti, kad galėtų egzistuoti slaptas, globalaus masto projektas, skirtas paveikti žmonijos suvokimą, tikėjimą ir elgesį pasitelkiant pažangiąsias technologijas. Šios teorijos ašis – idėja, kad realybę galima ne tik interpretuoti, bet ir sąmoningai sukurti taip, kad ji būtų priimama kaip tikra. Pagal šį scenarijų, viena pagrindinių priemonių būtų itin pažangios holografinės ar lazerinės projekcijos, galinčios danguje sukurti milžiniško masto vaizdinius. Teorijos šalininkai spėja, kad tokios projekcijos galėtų imituoti įvairius reiškinius – nuo neatpažintų skraidančių objektų iki religinių figūrų ar dieviškų apsireiškimų. Svarbus akcentas – šie vaizdiniai esą būtų pritaikyti skirtingoms kultūroms, kad kiekviena visuomenė pamatytų tai, kuo linkusi tikėti. Ne mažiau dėmesio skiriama ir garsui. Teorijoje kalbama apie galimybę perduoti signalus, kurie būtų suvokiami kaip balsai ar žinutės, sklindančios ne iš išorės, o tarsi iš paties žmogaus sąmonės. Tokiu būdu vizualinis efektas būtų sustiprintas psichologiniu poveikiu, sukuriant itin įtikinamą patirtį.

 

Visa tai, anot šalininkų, galėtų būti naudojama ne tik šokiruoti ar klaidinti, bet ir kryptingai formuoti visuomenės nuotaikas, įsitikinimus ar net tikėjimo sistemas. „Blue Beam“ dažnai siejamas su idėja apie globalius pokyčius, pavyzdžiui, naujos pasaulinės tvarkos įtvirtinimą, kuri būtų lengviau priimama, jei žmonės patikėtų aukštesnės galios siunčiamais ženklais.Vis dėlto svarbiausias dalykas, kurį būtina pabrėžti, – „Blue Beam“ nėra patvirtintas projektas. Nėra patikimų dokumentų, įrodymų ar oficialių šaltinių, kurie liudytų jo egzistavimą. Tai teorija, susiformavusi iš technologinių galimybių interpretacijų, kultūrinių baimių ir nepasitikėjimo institucijomis, todėl ją vertinant būtina išlaikyti kritinį požiūrį.

 

Nuo ko viskas prasidėjo?

 

„Blue Beam“ teorijos ištakos siekia laikotarpį, kai pasaulis dar tik pradėjo suvokti skaitmeninių technologijų potencialą, o internetas nebuvo tapęs kasdieniu informacijos šaltiniu. Būtent XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje kanadiečių žurnalistas ir sąmokslo teorijų autorius Serge’as Monastas pristatė idėją, kuri ilgainiui tapo viena aptariamiausių tokio pobūdžio teorijų. S. Monastas savo tekstuose ir viešose paskaitose piešė detalų scenarijų, kuriame esą numatytas globalus projektas, galintis pakeisti žmonių tikėjimo sistemas ir pasaulio suvokimą. Jis tvirtino, kad šis planas grįstas pažangiausiomis tuo metu dar tik besivystančiomis technologijomis – nuo palydovinių sistemų iki sudėtingų projekcinių metodų. Svarbus jo naratyvo elementas buvo NASA, kurią jis įvardijo kaip vieną pagrindinių galimų šio projekto vykdytojų. S. Monastas teigė, kad būtent ši institucija galėtų turėti techninius pajėgumus įgyvendinti masines projekcijas danguje ar manipuliuoti informacijos sklaida globaliu mastu.

 

1990-aisiais jis išleido publikacijas ir skaitė paskaitas, kuriose ne tik pristatė pačią „Blue Beam“ idėją, bet ir susiejo ją su platesnėmis temomis – religijos transformacija, globalios valdžios stiprėjimu, informacijos kontrole. Jo tekstai pasižymėjo tuo, kad buvo pateikiami kaip nuoseklus, beveik dokumentinis planas, o ne pavienės spekuliacijos. Tai suteikė teorijai struktūros ir įtikinamumo pojūtį, kuris ir tapo vienu jos populiarumo veiksnių. Visgi ne mažiau reikšminga šios istorijos dalis – pats S. Monasto likimas. 1996 m. jis mirė nuo širdies smūgio, tačiau dalis jo sekėjų šią mirtį interpretavo kaip įtartiną. Atsirado spėlionių, kad jis galėjo būti nutildytas dėl per daug atvirai skleidžiamos informacijos. Nors tokios versijos neturi patikimų įrodymų ir oficialiai nėra patvirtintos, jos tapo savotišku katalizatoriumi – teorija įgijo papildomo dramatizmo ir paslapties.

 

Paradoksalu, bet būtent šis faktų, interpretacijų ir neatsakytų klausimų derinys padėjo „Blue Beam“ išlikti gyvai iki šių dienų. S. Monasto suformuota struktūra tebėra cituojama ir šiandien, o jo pasakojimas, atsiradęs dar prieš socialinių tinklų erą, sėkmingai prisitaikė prie naujų informacijos sklaidos kanalų ir toliau evoliucionuoja kartu su technologijomis.

 

Kaip turėtų veikti?

 

„Blue Beam“ teorijos šalininkai dažniausiai kalba apie nuoseklų, kelių etapų scenarijų, kuris esą būtų skirtas ne vien sukurti įspūdingą reginį, bet ir iš esmės pakeisti žmonių suvokimą bei tikėjimą. Ši schema pateikiama kaip strategiškai suplanuotas procesas, kuriame technologijos derinamos su psichologiniu poveikiu.

 

Pirmas etapas – religinių įsitikinimų sugriovimas. Teigiama, kad iš pradžių būtų siekiama sukelti abejonę tradicinėmis tikėjimo sistemomis. Tai galėtų būti daroma per atradimus ar reiškinius, kurie esą paneigtų nusistovėjusias istorines ar religines tiesas. Tokiu būdu, pagal teoriją, būtų sudaromos prielaidos žmonėms lengviau priimti naują, dirbtinai formuojamą naratyvą.

 

Antras etapas – milžiniškos hologramos danguje. Viena aptariamiausių ir vizualiai įspūdingiausių idėjų – globalaus masto projekcijos, kurios galėtų būti matomos skirtingose pasaulio vietose. Šalininkai spėja, kad šios hologramos galėtų vaizduoti religines figūras, kosminius objektus ar aukštesnes būtybes ir netgi prisitaikyti prie skirtingų kultūrų. Esminė mintis – sukurti patirtį, kuri atrodytų neabejotinai tikra ir sunkiai paaiškinama.

 

Trečias etapas – balsas galvoje. Teorijoje dažnai minimos technologijos, kurios esą leistų perduoti garsą tiesiogiai žmogaus suvokimui, apeinant įprastą klausą. Šis reiškinys populiariai vadinamas „voice to skull“ – idėja, kad žmogus galėtų girdėti žinutes tarsi iš vidaus. Tokiu būdu vizualiniai efektai būtų sustiprinti asmenišku, labai įtikinamu potyriu, kuris galėtų būti interpretuojamas kaip dieviškas ar antgamtinis.

 

Ketvirtas etapas – naujos pasaulinės tvarkos įtvirtinimas. Pagal šį scenarijų, po stipraus emocinio ir psichologinio poveikio žmonės būtų labiau linkę priimti naują autoritetą ar globalius pokyčius. Teorijos šalininkų teigimu, būtent tokiu būdu galėtų būti įtvirtinta nauja pasaulinė sistema, pagrįsta jau suformuotu tikėjimu ar baime.

 

Technologinė realybė

 

Kalbant apie „Blue Beam“, svarbiausias klausimas yra ne kiek įspūdingai tai skamba, o kiek tai realiai įmanoma? Ir čia prasideda skirtis tarp teorijos ir šiandienės technologijų būklės. Hologramų idėja dažnai pateikiama kaip pagrindinis šio scenarijaus ramstis, tačiau realybėje tai, ką vadiname hologramomis, dažniausiai yra optinės iliuzijos arba projekcinės technologijos. Pramogų industrijoje jos naudojamos jau ne vienus metus, pavyzdžiui, koncertuose „atgaivinami“ mirę atlikėjai kuriant įtikinamą jų pasirodymo įspūdį. Visgi tokie sprendimai grįsti kruopščiai kontroliuojama aplinka: tamsa, specialiais ekranais, tiksliais žiūrėjimo kampais. Tai nėra laisvai ore kabantys vaizdai, matomi iš bet kurios vietos. Panašiai veikia ir reklamos ar lazerių šou – jie gali sukurti įspūdingus reginius danguje ar virš miestų, tačiau jų mastas ir kokybė stipriai priklauso nuo oro sąlygų, apšvietimo, žiūrovo pozicijos. Net pažangiausios projekcijos negali sukurti detalios, trimatės iliuzijos, kuri vienodai atrodytų milijonams žmonių skirtingose vietose.

 

Kitas dažnai minimas aspektas – palydovinės technologijos. Nors šiuolaikiniai palydovai gali stebėti Žemę itin tiksliai, perduoti signalus ar net koordinuoti globalias sistemas, jų galimybės projektuoti vaizdus danguje yra ribotos. Norint sukurti milžiniško masto, aiškiai matomą projekciją atmosferoje, reikėtų ne tik milžiniškos energijos, bet ir technologijų, kurių šiuo metu paprasčiausiai nėra. Be to, tokį reiškinį būtų sunku nuslėpti – jį fiksuotų ne tik žmonės, bet ir nepriklausomos stebėjimo sistemos visame pasaulyje. Ekspertai dažnai pabrėžia, kad globali, sinchronizuota projekcija danguje, kuri būtų įtikinama, detali ir vienodai matoma skirtinguose žemynuose, šiuo metu itin sudėtinga, praktiškai neįgyvendinama. Tam reikėtų technologinio proveržio keliose srityse vienu metu: optikoje, energijos tiekime, atmosferos valdyme ir net žmogaus suvokimo modeliavime. Tai nereiškia, kad visi „Blue Beam“ elementai yra visiškai neįmanomi. Daliniai aspektai – vaizdo projekcijos, garso eksperimentai, psichologinio poveikio metodai – egzistuoja ir yra naudojami įvairiose srityse, nuo pramogų iki mokslo. Tačiau jų išplėtimas iki globalios, koordinuotos ir nepastebimos manipuliacijos scenarijaus šiuo metu labiau priklauso spekuliacijų nei realybės sričiai.

 

Būtent ši riba tarp to, kas jau įmanoma, ir to, kas dar tik įsivaizduojama, ir daro „Blue Beam“ teoriją tokia patrauklia – ji grįsta realiomis technologijomis, bet išplečia jas iki masto, kuris kol kas lieka už mūsų galimybių ribų.

 

Įdomu

 
  • Dauguma vadinamųjų holograminių pasirodymų (ypač koncertuose) iš tiesų grįstos XIX a. iliuzija, vadinama „Pepper’s Ghost“ efektu – tai atspindžių sistema, o ne tikras trimatis vaizdas ore.
  • Yra technologijų, kurios leidžia girdėti be ausinių. Kryptinio garso sistemos gali siųsti garsą labai siaura kryptimi – žmogus gali girdėti balsą, stovėdamas konkrečioje vietoje, o šalia esantis – ne. Tai dažnai minima kaip „Blue Beam“ įkvėpimo šaltinis.
  • Moksliniuose tyrimuose aprašytas reiškinys, kai tam tikros mikrobangos gali sukelti garsų pojūtį žmogaus galvoje, tačiau tai – eksperimentinis efektas, toli gražu netinkamas sudėtingoms žinutėms perduoti.
  • Atmosferos reiškiniai dažnai palaikomi dirbtiniais.  Tokie fenomenai kaip šviesos stulpai, ugnies kamuoliai ar neįprastos pašvaistės spalvos ne kartą buvo interpretuojami kaip projekcijos, nors turi natūralų paaiškinimą.
  • Dirbtinis intelektas keičia žaidimo taisykles.  Šiandien galima sukurti itin realistiškus vaizdo įrašus (deepfake), kurie atrodo autentiški net įgudusiai akiai. Tai viena priežasčių, kodėl tokios teorijos kaip „Blue Beam“ vėl įgauna pagreitį.
 

Autorė Jūratė Survilė