Kodėl šiandien, kai turime daugiau galimybių nei bet kuri ankstesnė karta, vis dažniau jaučiamės pasimetę? Psichologai ir sociologai kalba apie augančią prasmės krizę, kuri neaplenkia nei jaunų, nei vyresnių žmonių. Tačiau mokslas rodo ir gerą žinią: gyvenimo prasmė dažniausiai slypi ne didžiuosiuose pasiekimuose ar lemtinguose atradimuose, o kur kas arčiau – mūsų santykiuose, kasdieniuose pasirinkimuose ir gebėjime jaustis reikalingiems.

 

Didžioji šiuolaikinio žmogaus krizėWoman,At,Railway,In,The,Salty,Lake

 

Gyvename laikais, kai dauguma žmonių turi daugiau komforto, pasirinkimų ir galimybių nei bet kuri ankstesnė karta. Tačiau kartu vis dažniau kalbama apie kitą reiškinį – vidinę tuštumą. Psichologai pastebi, kad nemažai žmonių jaučiasi tarsi praradę kryptį: kasdieniai darbai atliekami automatiškai, tikslai pasiekiami, tačiau pasitenkinimo ir prasmės jausmas taip ir neateina.

 

Pastaraisiais metais atliktos apklausos Europoje ir JAV rodo, kad reikšminga dalis gyventojų bent retkarčiais susimąsto, ar jų gyvenimas turi pakankamai prasmės? Šis klausimas ypač aktualus jaunesnėms kartoms, kurios susiduria su milžiniška pasirinkimų gausa, nuolatiniu informacijos srautu ir dideliais lūkesčiais sau.

 

Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą nerimą keliantį reiškinį – vienišumo augimą. Kai kuriose šalyse jis jau įvardijamas kaip visuomenės sveikatos problema. Paradoksalu, tačiau technologijos, leidžiančios bendrauti bet kuriuo metu, ne visada padeda jaustis artimesniems vieni kitiems. Žmonės gali turėti šimtus virtualių pažinčių, tačiau stokoti tikrų, pasitikėjimu grįstų ryšių.

 

Vis daugiau tyrimų rodo, kad gyvenimo prasmės jausmas yra ne tik filosofinis ar dvasinis klausimas. Jis glaudžiai susijęs su žmogaus fizine ir psichologine savijauta. Tie, kurie savo gyvenimą vertina kaip prasmingą, dažniau pasižymi geresne emocine sveikata, yra atsparesni stresui ir lengviau susidoroja su sunkumais. Įdomu tai, kad prasmės jausmas veikia net organizmo biologinius procesus. Tyrimai rodo, kad žmonės, matantys aiškią savo gyvenimo kryptį, rečiau patiria depresijos simptomus, geriau miega, pasižymi stipresniu imunitetu ir vidutiniškai gyvena ilgiau. Kitaip tariant, prasmė nėra vien abstrakti sąvoka – ji gali būti vienas svarbiausių geros savijautos ir ilgaamžiškumo veiksnių. Būtent todėl šiandien vis dažniau kalbama ne apie materialinių išteklių, o apie prasmės badą. Kai patenkinti pagrindiniai poreikiai, žmogui tampa svarbu ne tik kaip gyventi, bet ir dėl ko gyventi. Ir būtent čia prasideda viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio paieškų.

 

Kodėl anksčiau tai nebuvo problema?

 

Nors gali atrodyti, kad gyvenimo prasmės paieškos yra šiuolaikinis reiškinys, žmonės apie savo vietą pasaulyje mąstė visais laikais. Vis dėlto daugelis sociologų ir psichologų sutinka, kad ankstesnėms kartoms atsakymų į šiuos klausimus reikėdavo ieškoti mažiau.

 

Dar visai neseniai žmogaus gyvenimą formavo gana aiškūs prasmės prioritetai. Gimimo vieta dažnai tapdavo vieta, kurioje prabėgdavo visas gyvenimas. Profesija neretai būdavo paveldima arba pasirenkama visam laikui. Šeima, religija, vietos bendruomenė ir tradicijos suteikdavo ne tik saugumo jausmą, bet ir aiškų atsakymą, kas esate bei kokia jūsų vieta visuomenėje.

 

Šiandien situacija visai kitokia. Per gyvenimą žmonės keičia ne vieną darbą, persikelia gyventi į kitus miestus ar šalis, dažniau gyvena atokiau nuo artimųjų. Daugelis tradicinių bendruomenių susilpnėjo, o individuali laisvė tapo viena svarbiausių šiuolaikinės visuomenės vertybių. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip pažanga. Ir iš tiesų – niekada neturėjome tiek galimybių rinktis savo gyvenimo kelio. Tačiau būtent čia slypi paradoksas. Kuo daugiau pasirinkimų turime, tuo sunkiau nuspręsti, kuris jų yra prasmingas.

 

Šį reiškinį psichologai vadina pasirinkimo paradoksu. Jo esmė paprasta: pasirinkimų gausa nebūtinai suteikia daugiau laimės. Priešingai – ji gali kelti nerimą, nepasitenkinimą ir nuolatinį abejojimą. Jei anksčiau žmogus rinkdavosi iš kelių galimų gyvenimo scenarijų, šiandien jų yra šimtai. Galima keisti profesiją, gyvenamąją vietą, santykius, gyvenimo būdą, net tapatybę. Tačiau kartu atsiranda ir nuolatinis klausimas: „O jeigu pasirinkau ne tai?“

 

Psichologai pastebi, kad šiuolaikinis žmogus dažnai jaučiasi atsakingas ne tik už savo sprendimus, bet ir už savo laimę, sėkmę bei gyvenimo prasmę. Jei anksčiau daugelį atsakymų pateikdavo bendruomenė ar tradicijos, dabar juos tenka susikurti patiems. Tai suteikia laisvę, bet kartu užkrauna nemenką naštą. Neatsitiktinai sociologai kalba apie savotišką orientyrų stoką. Kai nelieka aiškių iš anksto nubrėžtų gyvenimo kelių, žmogui tenka pačiam nuspręsti, kas jam svarbu. Būtent ši užduotis daugeliui tampa viena sudėtingiausių XXI a. gyvenimo pamokų.

 

Socialiniai tinklai – vagys

 

Dar niekada žmonės neturėjo tiek galimybių stebėti kitų gyvenimus. Vos per kelias minutes socialiniuose tinkluose galima pamatyti dešimtis atostogų nuotraukų, karjeros pasiekimų, laimingų šeimų akimirkų, sportinių laimėjimų ar įkvepiančių istorijų. Tačiau psichologai perspėja: mūsų smegenys nesukurtos nuolatiniam lyginimuisi su šimtais ar net tūkstančiais žmonių. Žmogus nuo seno vertino save kitų kontekste, tačiau anksčiau lyginimosi ratas buvo gana siauras – šeima, kaimynai, bendradarbiai. Šiandien jis tapo praktiškai beribis. Socialiniuose tinkluose dažniausiai matome ne kasdienybę, o kruopščiai atrinktas jos ištraukas: gražiausias akimirkas, didžiausius pasiekimus ir sėkmes. Retas viešina vienatvės vakarus, profesines nesėkmes, finansinius sunkumus ar santykių krizes. Dėl to smegenys gali pradėti kurti klaidingą įspūdį, kad visi aplinkiniai gyvena laimingesnį, įdomesnį ir prasmingesnį gyvenimą. Mokslininkai šį reiškinį sieja su mažėjančiu pasitenkinimu savo gyvenimu, didesniu nerimu ir dažnesnėmis abejonėmis savimi. Kuo daugiau laiko žmogus praleidžia stebėdamas kitų gyvenimus, tuo mažiau dėmesio gali likti savajam.

 

Prie šio proceso prisideda ir tai, kaip veikia mūsų smegenų atlygio sistema. Kiekvienas naujas pranešimas, patiktukas ar įdomus vaizdas suteikia nedidelį dopamino pliūpsnį – cheminę reakciją, susijusią su motyvacija ir malonumo laukimu. Problema ta, kad smegenys prie tokių stimulų gana greitai pripranta. Todėl ilgainiui žmogui reikia vis daugiau naujų įspūdžių, daugiau informacijos ir daugiau virtualių paskatinimų, kad pajustų tą patį trumpalaikį pasitenkinimą. Malonių dirgiklių daugėja, tačiau vidinis pasitenkinimas nebūtinai auga. Priešingai – kai kurie tyrimai rodo, kad nuolatinis skaitmeninis stimuliavimas gali stiprinti nuobodulio ir tuštumos jausmą.

 

Čia slypi svarbus skirtumas, kurį pabrėžia psichologai – malonumas ir prasmė nėra tas pats. Malonumas dažniausiai susijęs su trumpalaikėmis emocijomis: skaniu maistu, smagia pramoga ar nauju pirkiniu. Prasmė yra gilesnė būsena, kylanti iš santykių, atsakomybės, asmeninio augimo ir jausmo, kad mūsų veiksmai turi vertę. Todėl žmogus gali patirti daug malonių akimirkų ir vis tiek jaustis tuščias. Ir atvirkščiai – kartais prasmingiausi gyvenimo momentai būna susiję ne su komfortu ar linksmybėmis, o su rūpinimusi kitais, sunkiu darbu, iššūkių įveikimu ar ilgalaikių tikslų siekimu.

 

Koncentracijos stovykloje gimusios įžvalgos

 

Jei reikėtų išskirti vieną žmogų, kurio mintys apie gyvenimo prasmę pakeitė milijonų žmonių požiūrį į gyvenimą, juo neabejotinai būtų Viktoras Franklis. Austrų psichiatras, neurologas ir psichoterapeutas prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo deportuotas į nacių koncentracijos stovyklą. Per kelerius metus jis neteko tėvų, brolio ir nėščios žmonos. Kasdien matydamas badą, ligas, smurtą ir mirtį, V. Franklis susidūrė su kraštutinėmis žmogaus egzistencijos ribomis. Būtent ten gimė jo svarbiausia įžvalga. Stebėdamas kalinius pastebėjo, kad fizinės sąlygos ne visada nulemdavo, kas palūš pirmas. Kai kurie žmonės išlaikydavo vidinę stiprybę net pačiomis nežmoniškiausiomis aplinkybėmis. Juos palaikydavo ne geresnis maistas ar didesnės galimybės išgyventi, o įsitikinimas, kad jų gyvenimas vis dar turi prasmę. Vieni svajojo dar kartą pamatyti artimuosius. Kiti jautė pareigą užbaigti pradėtą darbą. Dar kiti tikėjo, kad jų laukia užduotis, kurios niekas kitas negalės atlikti.

 

Iš šių stebėjimų V. Franklis padarė išvadą, kuri vėliau tapo jo teorijos pagrindu: žmogų labiausiai palaužia ne kančia pati savaime, o kančios be prasmės jausmas. Tai buvo revoliucinė mintis. Iki tol dauguma psichologijos krypčių žmogaus elgesį aiškino malonumo siekiu arba valdžios bei pripažinimo troškimu. V. Franklis manė kitaip. Jo įsitikinimu, svarbiausia žmogaus motyvacija yra prasmės paieška. Šią idėją jis išplėtojo sukurdamas logoterapiją – psichoterapijos kryptį, kurios pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio logos, reiškiančio prasmę. Logoterapijos esmė – padėti žmogui atrasti tai, dėl ko verta gyventi net tada, kai aplinkybių pakeisti neįmanoma. V. Franklis teigė, kad gyvenimo prasmė nėra universali formulė, tinkanti visiems. Kiekvienas žmogus ją kuria savaip – per meilę, darbą, kūrybą, atsakomybę ar net būdą, kuriuo pasitinka neišvengiamus sunkumus.

 

Praėjus dešimtmečiams po karo, V. Franklio idėjos neprarado aktualumo. Priešingai – kai vis daugiau žmonių susiduria su vienišumu, nerimu ir egzistenciniais klausimais, jo mintys skamba ypač šiuolaikiškai. Logoterapijos principai naudojami dirbant su žmonėmis, išgyvenančiais depresiją, netektis, sunkias ligas ar gyvenimo krizes. Svarbiausia V. Franklio žinia buvo paprasta, tačiau nepaprastai gili: gyvenimo prasmė nėra kažkas, ką vieną dieną netikėtai randame lyg paslėptą lobį. Ji gimsta iš mūsų pasirinkimų, santykių, atsakomybės ir požiūrio į tai, kas mums nutinka. Kitaip tariant, prasmė nėra dovana, kurią gauname. Ji yra kūrinys, kurį kuriame visą gyvenimą.

 

A,Woman,In,Pursuit,Of,AdventureKur iš tiesų slypi prasmė?

   

Jei paprašytume žmonių įvardyti, kas suteikia gyvenimui prasmę, atsakymai būtų skirtingi. Vieni kalbėtų apie šeimą, kiti – apie darbą, kūrybą ar tikėjimą. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais atlikti psichologijos ir sociologijos tyrimai atskleidė įdomų dėsningumą: nepaisant kultūrinių ar asmeninių skirtumų, prasmingą gyvenimą dažniausiai kuria tie patys kertiniai elementai.

 

Ryšys su kitais žmonėmis. Vienas įspūdingiausių mokslinių projektų, nagrinėjusių žmogaus gerovę, yra Harvardo suaugusiųjų raidos tyrimas. Jis tęsiasi jau daugiau nei aštuonis dešimtmečius ir laikomas vienu ilgiausių tokio pobūdžio tyrimų pasaulyje. Pagrindinė jo išvada pasirodė stebėtinai paprasta: svarbiausias laimingo ir kokybiško gyvenimo veiksnys yra geri santykiai su kitais žmonėmis. Ne profesiniai pasiekimai, ne pajamos ir ne socialinis statusas, o artimi ryšiai su šeima, draugais ir bendruomene stipriausiai siejosi su geresne fizine bei emocine sveikata. Žmonės, kurie jautėsi mylimi, reikalingi ir turėjo kuo pasitikėti, dažniau išsaugodavo geresnę savijautą net vyresniame amžiuje.

 

Naudingumo jausmas. Psichologai pabrėžia dar vieną svarbų poreikį – norą būti reikalingiems. Žmogui svarbu jausti, kad jo buvimas turi reikšmę, kad jis prisideda prie kitų gerovės, kuria vertę ar bent kažkam palengvina gyvenimą. Šis poreikis nepriklauso nuo amžiaus, profesijos ar socialinės padėties. Įdomu tai, kad prasmės jausmą dažnai suteikia visai ne dideli darbai. Kartais jis gimsta rūpinantis vaikais ar anūkais, padedant kaimynui, globojant augintinį, savanoriaujant ar tiesiog sąžiningai atliekant savo kasdienes pareigas.

 

Augimas ir judėjimas pirmyn. Dažnai manome, kad laimė ir prasmė ateis tada, kai pasieksime ilgai siektą tikslą. Psichologiniai tyrimai rodo, kad reikšmingiausią pasitenkinimą dažnai suteikia ne finišo linija, o pats kelias. Mokymasis, naujų įgūdžių įgijimas, asmeninis tobulėjimas ir iššūkių įveikimas suteikia gyvenimui kryptį. Žmogus natūraliai siekia augti, todėl ilgalaikė stagnacija neretai tampa nepasitenkinimo šaltiniu. Neatsitiktinai daugelis prisimena ne tikslo pasiekimo akimirką, o laikotarpį, kai jo siekė. Būtent tada jie jautėsi gyvi, įsitraukę ir matė aiškią savo pastangų prasmę.

 

Priklausymas kažkam didesniam. Žmonės dažniausiai jaučiasi prasmingai gyvenantys tada, kai save suvokia kaip dalį kažko didesnio nei jie patys. Vieniems tai yra šeima ir artimųjų gerovė. Kitiems – bendruomenė, tikėjimas, kūryba, savanorystė ar profesinis pašaukimas. Kai kuriems ypatingą ryšio ir prasmės jausmą suteikia gamta, kultūra ar rūpinimasis ateities kartomis. Psichologai šį reiškinį vadina transcendencija – gebėjimu peržengti siaurą susitelkimą į save ir matyti platesnį gyvenimo paveikslą. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie jaučia ryšį su didesniu tikslu ar vertybėmis, lengviau pakelia sunkumus ir yra atsparesni stresui.

 

Psichologai pabrėžia, kad gyvenimo prasmė nebūtinai turi būti didinga, jog būtų tikra. Priešingai – dažnai ji slypi kasdieniuose dalykuose, kuriuos esame linkę laikyti savaime suprantamais. Šią mintį puikiai iliustruoja Japonijoje išpopuliarėjusi ikigai samprata. Žodis ikigai dažniausiai verčiamas kaip priežastis atsikelti ryte arba tai, dėl ko verta gyventi.Galbūt viena didžiausių šiuolaikinio žmogaus klaidų yra įsitikinimas, kad prasmė turi būti atrasta kartą ir visiems laikams. Iš tiesų ji dažniau primena mozaiką, sudėliotą iš daugybės mažų detalių. Kai kurios jų keičiasi bėgant metams, kitos išlieka visą gyvenimą, tačiau visos kartu kuria atsakymą į klausimą, dėl ko verta gyventi.

 

Autorė Jūratė Survilė