Gyvūnų iškamšos, parodžiusios Europai pasaulį

Šiandien taksidermijos pavyzdžiai dažniausiai eksponuojami gamtos muziejuose ar medžioklės trofėjų kolekcijose, kur specialiai paruošti gyvūnai atrodo tarsi gyvi. Nors šiuolaikinė taksidermijos forma gyvuoja tik kelis šimtmečius, jos ištakos siekia tūkstantmečius.

Pirmieji bandymai

Gyvūnų palaikus įvairiais būdais žmonės bandė išsaugoti gerokai anksčiau, nei atsirado modernioji taksidermija. Vieni seniausių žinomų pavyzdžių siejami su senovės Egiptu, kur buvo mumifikuojami ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Archeologiniai radiniai rodo, kad egiptiečiai mumifikavo kates, šunis, krokodilus, jaučius, gyvates, žuvis ir kitus gyvūnus. Vis dėlto egiptiečiai nesiekė sukurti gyvūno, kuris atrodytų tarsi gyvas ir būtų eksponuojamas kaip muziejaus objektas. Gyvūnų mumifikavimas buvo glaudžiai susijęs su religija, pomirtinio gyvenimo samprata ir ryšiu su dievybėmis. Vieni gyvūnai buvo laikomi dievų įsikūnijimais ar simboliais, kiti aukojami kaip dovanos dievams, dar kiti buvo mylimi augintiniai arba maistas pomirtiniam gyvenimui.

Senovės Egipte kūnai būdavo džiovinami, apdorojami aliejais ir dervomis, vyniojami į lininius tvarsčius. Taip buvo siekiama apsaugoti juos nuo irimo ir išsaugoti jų reikšmę ritualiniame pasaulyje. Kituose senovės šaltiniuose taip pat aptinkama pasakojimų apie gyvūnų odų išsaugojimą. Senovės Kartaginoje beždžionių odos buvo laikomos šventais artefaktais deivės Astartės šventyklose. Graikų ir romėnų pasaulyje gyvūnų odos bei kailiai dažniausiai buvo saugomi dėl praktinių ar dekoratyvinių priežasčių – naudoti drabužiams, kilimams, karo ar medžioklės atributams.

Siekis pažinti pasaulį

Modernioji taksidermija skyrėsi nuo ankstesnių gyvūnų išsaugojimo būdų – buvo siekiama ne tik išsaugoti odą, bet ir sukurti gyvo gyvūno įspūdį. Šis amatas pradėjo plisti per Renesanso ir Apšvietos epochas, kai Europoje sparčiai augo susidomėjimas gamtos mokslais. Keliautojai, pirkliai, misionieriai ir kolonijinių ekspedicijų dalyviai į Europą gabeno vis daugiau augalų, mineralų ir gyvūnų pavyzdžių. Mokslininkams bei kolekcininkams kilo praktinis klausimas – kaip juos išsaugoti, kad jie nesuirtų kelionės metu ir būtų tinkami tolesniems tyrimams?

Pirmieji bandymai konservuoti paukščius prasidėjo XVI a. Nyderlanduose. Paukščių oda būdavo nuimama, pripildoma konservuojamųjų medžiagų ir sutvirtinama vielomis, kad išlaikytų formą. Tokie metodai buvo ypač svarbūs ornitologijai, nes leido tyrinėti ir lyginti rūšis net po gyvūno žūties.

XVIII a. taksidermijos žinios ėmė plisti plačiau. Vienu svarbiausių ankstyvųjų tekstų laikomas prancūzų fiziko ir gamtininko Renė Antuano de Reomiūro darbas apie negyvų paukščių išsaugojimą transportuojant juos iš tolimųjų kraštų į Europą. Jame aprašyti būdai, kaip apsaugoti egzempliorius nuo irimo bei vabzdžių, o dalį metodų buvo galima taikyti ir kitiems gyvūnams: žinduoliams, ropliams, žuvims, vabzdžiams.

Nuo XVIII a. pabaigos taksidermijos pavyzdžių vis dažniau atsirasdavo gamtos istorijos muziejuose. Jie buvo svarbūs ne tik moksliniams tyrimams, leidusiems lyginti ir klasifikuoti gyvūnų rūšis, bet ir visuomenei šviesti. Išsaugoti gyvūnai lankytojams suteikė galimybę iš arti pamatyti rūšis, kurių jie greičiausiai niekada nebūtų sutikę natūralioje aplinkoje, o muziejams – vienoje erdvėje pristatyti pasaulio biologinę įvairovę.

Taksidermijos aukso amžius

XIX a. taksidermija išgyveno tikrą pakilimą. Viktorijos epochos Europoje ji tapo ne tik gamtos mokslų priemone, bet ir populiaria pramoga. Taksidermijos darbai puošė namų interjerus, o muziejuose ir parodose lankytojams suteikė galimybę iš arti pamatyti gyvūnus iš tolimiausių kraštų. Didėjant kolonijinių ekspedicijų, prekybos ir kelionių mastui, į muziejus bei privačias kolekcijas patekdavo vis daugiau paukščių, žinduolių ir kitų egzotinių gyvūnų. Jų išsaugojimas leido mokslininkams lyginti rūšis, o visuomenei – pažinti pasaulio gyvūnijos įvairovę.

Šį susidomėjimą dar labiau sustiprino Viktorijos laikų kultūra. Egzotiniai gyvūnai, paukščiai po stikliniais gaubtais ir medžioklės trofėjai tapo statuso simboliais. Turtingųjų namuose jie liudijo savininko išsilavinimą, keliones, ryšius ir galimybes prisiliesti prie platesnio imperinio pasaulio. Istorikas Paulas Lawrence’as Farberis, tyrinėjęs taksidermijos ir ornitologijos raidą, teigė, kad XVIII–XIX a. gyvūnų išsaugojimas buvo viena svarbiausių praktinių gamtininkų problemų. Be tinkamai paruoštų egzempliorių buvo sunku tyrinėti, lyginti ir klasifikuoti rūšis. Šios srities svarbą atskleidžia ir Čarlzo Darvino biografija. Dar jaunystėje Edinburge jis mokėsi taksidermijos iš Džono Edmonstono – iš Gajanos kilusio buvusio pavergto žmogaus, tapusio patyrusiu gamtininku ir taksidermistu. Įgyti įgūdžiai Č. Darvinui pravertė kelionės laivu „HMS Beagle“ metu, kai reikėjo išsaugoti surinktus paukščius ir kitus pavyzdžius. Vėliau būtent kruopščiai surinkti bei išsaugoti egzemplioriai padėjo plėtoti idėjas apie rūšių įvairovę ir evoliuciją.

Svarbų vaidmenį populiarinant taksidermiją atliko ir viešos parodos. 1851 m. Londone surengtoje Didžiojoje parodoje lankytojai galėjo susipažinti ne tik su pramonės, dizaino ir mokslo naujovėmis, bet ir su įspūdingais taksidermijos darbais. Nors prancūzų ir vokiečių meistrai šioje srityje buvo pažengę dar anksčiau, XIX a. antrojoje pusėje britų dirbtuvės, kolekcininkai ir muziejai reikšmingai prisidėjo prie amato tobulinimo. Didelę įtaką moderniajai taksidermijai padarė ir amerikiečių meistras Carlas Akeley. Jis siekė, kad muziejuose eksponuojami gyvūnai atrodytų kuo tikroviškiau – būtų vaizduojami natūralia poza, atspindėtų kūno anatomiją ir tarsi gyventų autentiškoje aplinkoje. 1889 m., dirbdamas Milvokio viešajame muziejuje, C. Akeley sukūrė vieną pirmųjų natūralios buveinės dioramų, kurioje ondatros buvo pavaizduotos pelkės aplinkoje. Vėliau jo vardas susietas su Amerikos gamtos istorijos muziejumi Niujorke, kur iki šiol eksponuojamos įspūdingos Afrikos žinduolių dioramos.

Autorė Monika Budnikienė