Belgijoje, netoli Vaterlo miestelio, 1815 metais įvyko istorinis mūšis, kuriame ne tik Napoleono Bonaparto armija, bet ir daugelis britų ir Prūsijos pajėgų karių buvo pasmerkti mirčiai – per mūšį žuvo net 60 tūkst. vyrų. Tragedijos akivaizdoje ne visi laikėsi rimties: dalis atvykėlių ir vietinių gyventojų ėmėsi makabriškų užsiėmimų, kurie iš dalies palengvino ne tik jų, bet ir kitų gyvenimą.

 

Kūnai patręšė britų žemesModel,Of,Waterloo,Battle,With,Tin,Miniature,Napoleon,Soldiers,Troops

 

Po 1815 m. birželio 18-osios Vaterlo mūšio laukas liko nusėtas tūkstančiais žuvusiųjų ir sužeistųjų. Šis susirėmimas ne tik galutinai palaužė Napoleono valdžią, bet ir paliko vieną šiurpiausių Europos istorijos paveldo pėdsakų – klausimą, kas nutiko kūnams, likusiems gulėti po mūšio, kurį britai, prūsai ir jų sąjungininkai laikė lemiamu viso žemyno ateičiai. Aukų mastas buvo milžiniškas: prancūzai neteko dešimčių tūkstančių karių, o Velingtono ir Bliucherio pajėgos taip pat sumokėjo didžiulę kainą.

 

Ilgą laiką manyta, kad dauguma žuvusiųjų buvo palaidoti masinėse kapavietėse, tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo kur kas niūresnę realybę. Istorikai ir archeologai vis dar neturi vieno atsakymo, kas tiksliai nutiko, tačiau pasakojama, jog dalis kaulų galėjo būti surinkta ir panaudota kaip trąša. Vis dėlto nėra išlikusio dokumento, kuris neabejotinai patvirtintų, kad visi palaikai buvo iškasti ir sumalti į trąšas, nors istorinių liudijimų apie tokį makabrišką kaulų panaudojimą yra.

 

Belgijos archyvuose aptikti 1834–1835 m. dokumentai apie nelegalias ekshumacijas Bren l’Alė ir Plancenoit apylinkėse. Tyrėjai šį reiškinį sieja su XIX a. 4-ajame dešimtmetyje sparčiai augusia kaulų paklausa trąšų ir cukraus pramonėje. Kitaip tariant, mūšio laukas galėjo tapti ne tik atminties vieta, bet ir žaliavų šaltiniu. Vienas ankstyviausių straipsnių, kuriuose užsimenama apie mūšio laukų kaulų importą, yra 1829 m. lapkričio 7 d. „London Spectator“ leidinyje. Jame pasakojama apie į Lossiemouthą iš Hamburgo atplaukusį laivą, pakrautą kaulais, kurie esą buvo surinkti Leipcigo lygumose ir priklausė 1813 m. mūšiuose žuvusiems kariams. Ne paslaptis, kad tokių praktikų XIX a. Europoje būta. 1819 m. „London Quarterly“ rašė, kad iš didelių Londono kapinių kasmet buvo išgabenama daug tonų kaulų, naudotų pramonėje, ir kad tarp jų pasitaikydavo net supuvusių karstų fragmentų.

 

Neįprasti turistai

 

Jeilio universiteto istorikas dr. Stuartas Semmelis publikavo straipsnį apie turistų, lankančių Vaterlo mūšio vietą, elgesį. Jame mokslininkas cituoja amžininkų pasakojimus apie turtingųjų ir garsiųjų apsilankymus – poetus ir dailininkus, naudojusius šią vietą kaip įkvėpimo šaltinį, ir turistus, kurie beveik nedvejodami leisdavosi į suvenyrų paieškas. Anglų rašytojas ir romanistas Williamas Makepeace’as Thackeray’us aprašė lankymosi Vaterlo mūšio lauke ypatumus, teigdamas, kad laivai kasdien būdavo pilni madingų vyrų ir žymių damų, vykstančių ne tiek į istorinę vietą, kiek į savotišką madingą kelionę. Net negalintiems sau leisti tokios išvykos istorija buvo „atgabenama“ į namus. Pavyzdžiui, Napoleono karieta buvo vežama į turą iš Londono į Edinburgą, o karikatūristo George’o Cruikshanko spaudiniuose matyti, kaip aplink ją būriuojasi smalsuoliai. Už vieną šilingą buvo galima patekti į mūšį vaizduojančią panoramą ir stebėti dešimčių tūkstančių karių kautynių scenas. Štai pačiame Vaterlo miestelyje nekantraujantys lankytojai skubėjo apžiūrėti dar išlikusių kruvinų mūšio pėdsakų. Viena pirmųjų lankytojų, rašytoja Charlotte Anne Eaton, pasakojo: „Kalnagūbrio viršūnėje matėme ilgą eilę didžiulių kapų, tiksliau, duobių, į kurias buvo sumesti šimtai mirusiųjų. Iš jų sklindantis kvapas, net ir po atviru dangumi, buvo siaubingas. Šviežiai supiltas molis rodė, kaip neseniai jos atsirado. Vienoje vietoje žemė buvo nuslinkusi, ir buvo matyti žmogaus veido griaučiai.“ Net ir bėgant laikui išliko subtilesni mirties ženklai – ten, kur po žeme gulėjo kūnai, pasėliai augo tankesni ir tamsesni.

 

Dauguma lankytojų namo parsiveždavo atsitiktinai rastų kulkų ar sagų, tačiau kai kurie nesibodėjo pasiimti ir makabriškesnių „suvenyrų“ – nuo kaulų fragmentų iki yrinčių kūno dalių. Ši nenumaldoma paklausa netrukus pakeitė Vaterlo apylinkių ekonomiką: vietiniai gyventojai ėmė pardavinėti kulkas, sagas, iš žuvusiųjų kišenių ištrauktus laiškus. Istorikas Jolienas Gijbelsas savo knygoje „Apčiuopiami prisiminimai: Vaterlo relikvijos XIX amžiuje“ rašo, kad pardavėjai buvo itin išradingi – britams siūlė „prancūziškas“ kaukoles, o prancūzams – „britiškas“ ar „prūsiškas“. Iki XIX a. 4-ojo dešimtmečio net sklandė gandai, kad gamyklos masiškai gamina „autentiškus“ mūšio lauko suvenyrus.

 

Šioje aplinkoje viena iš nedaugelio autentiškumą ilgiau išlaikiusių vietų buvo mūšio lauko koplyčia. Vis dėlto ir ji ilgainiui nukentėjo – lankytojai taip dažnai raižė joje savo vardus, kad pastatą teko kas penkerius metus iš naujo nubaltinti. Vaterlo guoba, po kuria Velingtono hercogas planavo strategiją, iš pradžių tapo simboline vieta, tačiau iki 1830 m. buvo nukirsta ir panaudota memorialinių tabako dėžučių bei dantų krapštukų gamybai.

 

Vaterlo dantys

 

Vaterlo mūšis, kuriame Napoleonas patyrė galutinį pralaimėjimą, tapo lūžio tašku ne tik Europos istorijoje, bet ir odontologijos srityje. Mūšio laukas buvo nusėtas tūkstančių karių kūnais, o tai sudarė sąlygas precedento neturinčiam elgesiui. Išgyvenę kariai, vietiniai gyventojai ir net iš Didžiosios Britanijos atvykę profesionalūs plėšikai apiplėšinėjo žuvusiuosius – ieškojo vertingų daiktų ir replėmis traukė dantis. Viename 1815 m. pasakojime rašoma: „Tarp visų šių grobio ieškotojų keisčiausi buvo tie, kurie laužydavo mirusiųjų žandikaulius ir išraudavo gražiausius bei balčiausius dantis, kad vėliau juos parduotų implantavimui. Už tokius dantis, kurių retai pasitaiko ir kurių vietoje dažnai tekdavo tenkintis veršelių dantimis, buvo mokama labai brangiai.“

 

Šie dantys, šnekamojoje kalboje vadinti „Vaterlo dantimis“, buvo itin paklausūs. Jie dažnai buvo parduodami rinkiniais, bandant suderinti viršutinius ir apatinius dantis, kad susidarytų įspūdis, jog jie priklauso tam pačiam žmogui. Viename amžininko liudijime minimas didžiulis Vaterlo apylinkėse surinktų dantų kiekis, leidžiantis manyti, kad daugelio turtingų europiečių, vėlesniais dešimtmečiais nešiojusių protezus, burnose galėjo būti būtent šio mūšio „relikvijos“.

 

Žmonių dantų rinkimas buvo ypač makabriškas procesas. Visgi ši praktika neapsiribojo vien Vaterlo mūšiu – ji buvo paplitusi ir kituose konfliktuose. Pavyzdžiui, panašių atvejų fiksuota ir Amerikos pilietinio karo metu, kai į Europą esą buvo siunčiamos statinės su dantimis.

 

Dantys buvo gaunami ir kitais, ne mažiau šiurpiais būdais. Lavonų vagys garsėjo tuo, kad iškasinėdavo palaikus iš kapinių: šviežius kūnus parduodavo medicinos mokykloms, o dantis – odontologams. Ši praktika taip paplito, kad 1832 m. Jungtinėje Karalystėje buvo priimtas Anatomijos įstatymas, kuriuo siekta reguliuoti žmonių palaikų naudojimą medicinos tikslams ir pažaboti piktnaudžiavimą.

 

Be kapų plėšimo, pasitaikydavo ir atvejų, kai žmonės iš nevilties parduodavo savo dantis. Skurdžiai gyvenantys asmenys, spaudžiami finansinių sunkumų, ryždavosi šiam skausmingam ir žeminančiam žingsniui. Nors tokie dantys dažnai nebūdavo idealios būklės, turtingiems klientams jie vis tiek buvo geresnė alternatyva nei jokie.

 

1781 m. Londono chirurgas odontologas Paulas Eurialus Jullionas už žmogaus danties pritaisymą imdavo du svarus ir du šilingus. Pilnas dantų komplektas galėjo kainuoti net 73 svarus sterlingų – sumą, prilygstančią maždaug ketverių metų nekvalifikuoto darbininko atlyginimui.

 

Autorė Monika Budnikienė