Rudens delikatesas – kaštainiai
2025-10-28 08:55Įpusėjus rudeniui centrinės Paryžiaus ir Romos gatvės paprastai prisipildo skrudinamų kaštainių aromato. Tai tradicinis gatvės užkandis, itin mėgstamas Pietų Europoje. O Lietuvoje kaštainiai vis dar laikomi egzotišku ingredientu. Tačiau geriau pažinus šį neįprastą vaisių galima paruošti subtilaus skonio konditerijos gaminių, sriubų, net sočių salotų.
Esminiai skirtumai tarp kaštonų ir kaštainių
Paprastąjį kaštoną (Aesculus hippocastanum) pažįsta bene kiekvienas, tačiau jo sėklos dažnai painiojamos su valgomojo kaštainio (Castanea sativa) vaisiais. Nors abiejų medžių pavadinimai panašūs, jie priklauso skirtingoms šeimoms: kaštonas – kaštoninių, o kaštainis – bukinių. Kaštainiai daug artimesni ąžuolams ir bukams nei kaštonams. Iš Pietryčių Europos ir Mažosios Azijos kilę valgomieji kaštainiai Lietuvoje dar retai auginami. Šio augalo sėklos (riešutai) yra valgomos, maistingos, tačiau reikia specialiai paruošti (skrudinti, virti arba kepti). Paprastųjų kaštonų sėklos nėra valgomos, jas galima panaudoti floristiniais tikslais arba tiesiog žaidimams. Kaštainiai, kaip ir ąžuolai, yra ilgaamžiai, gali gyventi ir 1000 metų, todėl pasaulyje jų kamienai būna įspūdingų apimčių – net iki 6 m skersmens.
Skiriasi kaštainių ir kaštonų tiek žiedai, žydėjimo laikas, tiek vaisiai. Kaštainių lapai pailgi, dantytais kraštais, 16–28 cm ilgio ir 5–9 cm pločio. Kaštonų lapai sudaryti iš 5–7 lapelių, kurių ilgis 13–30 cm. Paprastieji kaštonai žydi pavasarį (gegužę) baltais su raudona dėme, stambiais, kvapiais šluotelės formos žiedynais. Valgomieji kaštainiai žydi birželį–liepą 10–20 cm ilgio gelsvais žirginėliais ir smulkiais neišvaizdžiais moteriškaisiais žiedais, kurie paprastai išsidėstę ūglių viršūnėse. Rudenį subrandina spygliuotą vaisių, kurio viduje būna 3–7 rudos spalvos sėklos. Kaštonai Lietuvoje auga puikiai, o štai kaštainiams mūsų klimatas per šaltas. Tad valgomųjų kaštainių į šalį dažniausiai importuojama iš Italijos, Prancūzijos ar Ispanijos.
Universalumas ir išskirtinė tekstūra
Pietų Europos šalyse ir dalyje Azijos kaštainiai itin mėgstami. Tiesa, ilgus šimtmečius laikyti vargšų maistu. Kaštainiai buvo valgomi dar senovės Graikijoje ir Romoje. Jais pasisotinti mėgo mėsos ar duonos negalėję įpirkti varguoliai. Romėnai tikėjo, kad kaštainiai suteikia jėgų ir padeda išlaikyti šilumą, todėl ypač vertinti žiemos mėnesiais. Europoje kaštainiai tapo vienu pagrindinių maisto produktų viduramžiais, ypač kalnuotose vietovėse, kur grūdų derliaus nepakakdavo. Vėliau šie vaisiai beveik pamiršti, tačiau vėl buvo prisiminti XIX a. Tuomet kaštainių pradėjo valgyti ir aukštuomenės atstovai. Prancūzijoje ir Portugalijoje net susiformavo tradicija rudenį vaikštinėjant parkuose gardžiuotis būtent skrudintais kaštainiais. Šiuo gatvės maistu lepinami vaikai, jų įprasta nupirkti mylimajam ar mylimajai per pasimatymą. Prancūzijoje net organizuojama kaštainių šventė La Fête de la Châtaigne. Italijoje kepti kaštainiai – tradicinis skanėstas Kalėdų laikotarpiu.
Kaštainiai unikalūs tuo, kad skonis gerokai skiriasi nuo kitų riešutų. Jie pasižymi švelnia, šiek tiek saldžia tekstūra, kuri primena bulvę ar saldžią kukurūzų duoną. Keptų kaštainių traškus išorinis sluoksnis atsiskleidžia minkštu, švelniu vidumi, kuris puikiai tinka tiek kaip užkandis, tiek kaip garnyras prie mėsos patiekalų ar net desertų ingredientas. Italai verda kaštainių ir avinžirnių sriubą, kepa kaštainių pyragą su graikiniais riešutais, alyvuogių aliejumi, razinomis ir rozmarinais. Dažnai naudoja kaip bulvių pakaitalą ruošdami įvairius troškinius. Prancūzijoje ir Vengrijoje populiarūs gaminant desertus. Azijoje iš jų malami netgi miltai, iš kurių kepamos bandelės, pyragai, blynai. Visgi niekada kaštainių neragavusiems verta pradėti nuo paprasčiausio paruošimo – paskrudinti. Kaip tai padaryti?
- Pirmiausia būtina gerai nuplauti. Kai kurie virtuvės meistrai rekomenduoja pamerkti į vandenį 30 min. prieš kepimą, Mat tai padeda išlaikyti drėgmę ir suminkština tekstūrą.
- Tuomet aštriu peiliu įpjauti kiekvieno kaštainio viršų kryžiaus formos pjūviu. Tai padės tolygiai kepti ir išvengti sprogimų orkaitėje.
- Paruoštus kaštainius išdėlioti skardoje ir kepti 25–35 min. orkaitėje, įkaitintoje iki 220 °C. Iškepę atsiveria, o krašteliai lengvai apskrunda.
- Iš orkaitės išimtus uždengti rankšluosčiu ir leisti atvėsti. Tai padės lengviau nulupti luobelę.
- Kaštainiai patiekiami dar šilti, apibarstyti druska ar aplieti tirpintu sūdytu sviestu.
Nauda sveikatai
Kaštainiai gausūs krakmolo, skaidulų, B grupės vitaminų, mineralinių medžiagų (kalio, magnio, fosforo). Jie išsiskiria mažu riebalų kiekiu. Be to, juose apstu vitamino C. 30 g kaštainių – net 20 % rekomenduojamos paros normos. Dėl didelės vitamino C ir kitų antioksidantų koncentracijos šaltymečiu jų valgyti itin naudinga. Mat įtraukus kaštainius į mitybą stiprėja imunitetas. 100 g kaštainių turi apie 200 kcal. Tai sotus, bet nekaloringas užkandis. Dėl skaidulų padeda virškinimui, palaiko tinkamą cholesterolio lygį. Svarbu tai, kad kaštainiai neturi glitimo, todėl juos saugiai gali vartoti celiakija sergantys asmenys. Viena įdomiausių kaštainių savybių – jų poveikis vyrų sveikatai. Viskas priklauso nuo cinko ir kalio, kurie palaiko tinkamą hormonų funkcionavimą. Dietologai pabrėžia, kad reguliariai vartojant kaštainių gali pagerėti vyrų seksualinė funkcija. Cinkas būtinas testosterono gamybai, o jo stokojant gali sumažėti libido, kilti potencijos problemų.
- Manoma, kad vienas seniausių kaštainių auga Italijoje, rytiniame Etnos ugnikalnio šlaite, vos už 8 km nuo kraterio. Dabar medžio kamienas suskilęs į kelias dalis, tačiau vis dar turi tas pačias šaknis. Spėjama, kad jam apie 3000 metų.
- Keturios pagrindinės kaštainių rūšys: kininis, japoninis, europinis ir amerikinis. Amerikiniai kaštainiai beveik išnyko dėl grybelinės infekcijos XX a. pradžioje. Tuomet į šį regioną atvežta europinių kaštainių. Panaši istorija pasikartojo ir Kinijoje. Tad dabar dauguma kaštainių tiek JAV, tiek Kinijoje yra būtent europiniai.
- Šiais laikais daugiausia kaštainių augina Kinija – daugiau kaip 80 % viso pasaulio derliaus, maždaug 1,8 mln. tonų.
Maistinė vertė 100 g
Angliavandeniai 24 g
Baltymai 1 g
Maistinės skaidulos 3 g
Cukrūs 5 g
Natris 1 g
Kalcis 11 mg
Geležis 0,06 mg
Cinkas 0,04 mg
Varis 0,33 mg
Kalis 584 mg
Magnis 0,4 mg
Vitaminas C 4 mg
B grupės vitaminai 1,8 mg
Vitaminas K 0,3 µg
100 g 208 kcal
Trinta pievagrybių ir kaštainių sriuba
6 porcijos
100 ml 218 kcal
Ruošti 45 min.
- 450 g keptų kaštainių
- 250 g pievagrybių
- Vidutinio dydžio svogūnas
- 2 skiltelės česnako
- 3 šaukštai alyvuogių aliejaus
- Šaukštas sojų padažo
- 1,5 l daržovių sultinio
- Šviežių čiobrelių pagal skonį
- Druskos, maltų juodųjų pipirų pagal skonį
- Krapų ir keptų pievagrybių puošti
GAMINIMAS. Atidėti 4 pievagrybius. Kaštainius, pievagrybius, svogūną ir česnaką susmulkinti kubeliais. Apkepti aliejuje, kol suminkštės ir paskleis malonų kvapą. Supilti sojų padažą, kepti dar 2 min. Į puodą sudėti čiobrelių šakeles, supilti sultinį, pagardinti prieskoniais. Sriubą užvirinti. Sumažinti kaitrą iki vidutinio stiprumo, virti apie 20 min. Sausoje keptuvėje iš abiejų pusių apkepti riekelėmis raikytus atidėtus pievagrybius. Išimti čiobrelius. Išjungti viryklę ir leisti sriubai pravėsti. Trintuvu sutrinti iki kreminės konsistencijos. Išpilstyti į dubenėlius, paskaninti kapotais krapais ir keptais pievagrybiais.
Kaštainiai su briuseliniais kopūstais
4 porcijos
100 g 225 kcal
Ruošti 20 min.
- 300 g virtų kaštainių
- 300 g briuselinių kopūstų
- 100 g rūkytos šoninės
- 75 g sviesto
- Druskos pagal skonį
GAMINIMAS. Nuo kaštainių pašalinti luobelę. Briuselinius kopūstus išvirti sūdytame vandenyje. Šoninę susmulkinti plonais griežinėliais ir paskrudinti įkaitintoje sausoje keptuvėje. Sudėti sviestą ir leisti jam ištirpti. Į keptuvę sudėti kaštainius ir kepti apie 5 min. nuolat maišant. Sudėti virtus kopūstus, pagardinti druska. Gerai išmaišyti ir sumažinus kaitrą šildyti uždengus apie 4 min.
Autorė Eglė Stratkauskaitė
