Nuo pat kartografijos atsiradimo pasaulio žemėlapiuose vaidenosi fantominės žemės. Tiesa, tai buvo ne žmogiški vaiduokliai, o (ne)egzistuojančios salos ir teritorijos, gimę iš žmogaus vaizduotės. Ją aštrino mitai, klaidingi skaičiavimai ir optinės iliuzijos, kuriomis remdamiesi kartografai šimtmečiais žymėjo neegzistuojančius plotus. Vieni jų greitai pateko į istorijos šiukšlyną, kiti – nepaisant abejonių – ištisus šimtmečius išliko pasaulio žemėlapiuose, klaidindami jūrininkus, tyrinėtojus ir valdovus.

 

Žemėlapių kūrimo bumasOld,Map,,Scroll,,Fantasy,Games,,Drawing

 

XVI a. europiečiai ėmė intensyviai tyrinėti jūras ir braižyti žemėlapius. Šis kartografijos bumas skatino vis daugiau ekspedicijų, o jų ataskaitos gausiai papildė pasaulio atlasus. 1570 m. Abrahamas Ortelijus išleido pirmąjį modernų atlasą „Theatrum Orbis Terrarum“, kuriame buvo net 70 detalių žemėlapių, atskleidusių daugybę iki tol menkai pažįstamų ar visiškai neištirtų salų. Kaip vėliau paaiškėjo, nemaža jų dalis egzistavo tik šioje knygoje.

 

Istorikų teigimu, kartografija greitai tapo itin konkurencingu verslu. Kartografai desperatiškai rinko bet kokią informaciją iš sugrįžtančių tyrinėtojų, siekdami užpildyti tuščias žemėlapių vietas. Ilgainiui jūrų žemėlapiai vis mažiau atspindėjo realybę, nes buvo pagrįsti nepatvirtintais stebėjimais, gandais ir klaidingais skaičiavimais.

 

Staiga žemėlapiuose atsiradusios vaiduokliškos salos tapo norma. Paneigti tai, kas jau buvo nupiešta, galėjo tik dar viena specialiai organizuota ekspedicija, kurios tikslas – patikrinti, ar paslaptingoji sala iš tiesų neegzistuoja. Tačiau tai nebuvo paprasta užduotis: net ir tariamai netikros salos klaidino stebėtojų protus. Ekspedicijų dalyviai dažnai susidurdavo su optinėmis iliuzijomis, kurias sukeldavo šviesos lūžiai, įskaitant sudėtingą miražą, vadinamą fata morgana. Tokie reiškiniai neretai kėlė daugiau klausimų, nei pateikdavo atsakymų.

 

Teiginiai apie šešėlines žemes

 

Anot mokslininkų, šios (ne)tikros salos sukėlė nemažai problemų jūrininkams, besikliaudavusiems šešėliais apgaubtais sausumos masyvais. Ne paslaptis, kad to meto ekspedicijos buvo itin brangios, todėl kiekviena klaida žemėlapyje reiškė ne tik finansinę nesėkmę, bet ir realų pavojų gyvybei.

 

XX a. pradžioje vokiečių tyrinėtojas baronas Eduardas Vasiljevičius Tollas vadovavo ekspedicijai į Sanikovo žemę, apie kurią pirmą kartą pranešė Rusijos laivas 1810 m., maždaug 690 km į šiaurę nuo žemyninės Sibiro dalies. Kai E. V. Tollo laivas įstrigo leduose Naujojo Sibiro salose, jis kartu su keliais kolegomis rogėmis ir valtimis pasiekė Benneto salą, kurią šiandien turistai gali išvysti Arkties vandenyno kruizuose. Tačiau tyrinėtojai dingo be pėdsakų, kaip ir pati Sanikovo žemė, kuri, mokslininkų manymu, greičiausiai tebuvo miražas, sukeltas sudėtingo optinio reiškinio – fata morgana.

 

Kai kurios (ne)egzistuojančios salos netgi tapo diplomatinės įtampos priežastimi. Garsiausias pavyzdys – Bermechos sala, esanti į vakarus nuo Meksikos Jukatano pusiasalio. Ji tapo viena pagrindinių 2000-ųjų teritorinio ginčo tarp JAV ir Meksikos dėl naftos žvalgybos priežasčių. Vis dėlto 1997 ir 2009 m. atliktos ekspedicijos parodė, kad sala neegzistuoja. Nepaisant to, Bermechos sala daugiau nei 400 metų buvo žymima žemėlapiuose, kol galiausiai jos egzistavimas buvo oficialiai paneigtas.

 

Manoma, kad kai kurios salos žemėlapiuose „gyveno“ atvirkštiniu keliu – iš realybės virto mitu. Vienas tokių pavyzdžių yra Buvė sala, kurią šiandien gali aplankyti turistai, plaukiantys Antarktidos kruizais. Ši ledinė negyvenama sala, esanti daugiau nei 2400 km į pietvakarius nuo Afrikos, ilgą laiką buvo laikoma mitu po to, kai 1739 m. ją pirmą kartą pastebėjo prancūzų navigatorius. Beveik 80 metų Buvė sala niekam daugiau nepasirodė, o vėlesni jos „stebėjimai“ buvo fiksuojami skirtingose vietose ir žymimi įvairiais pavadinimais.

 

Dar painesnė istorija siejama su sala, kurią kasdien netyčia aplenkia keltai, plaukiantys tarp Honkongo ir Makao. Manoma, kad būtent joje buvo įkurta pirmoji europiečių gyvenvietė Kinijoje. Šią salą, žinomą Tamão vardu, įkūrė portugalų tyrinėtojas Jorge Álvaresas. Šiandien apie jį galima sužinoti Makao muziejuje, tačiau pati Tamão sala šiuolaikiniuose žemėlapiuose nebežymima, nes tiksli jos vieta nėra žinoma. Istorikai pripažįsta, kad ji galėjo būti bet kuri iš kelių Pietų Kinijos jūros salų.

 

Kur kas mažiau abejonių kelia tokios salos-vaiduokliai kaip Frislandas ir Šv. Brendano sala. Pirmąją, tariamai buvusią į pietus nuo Islandijos, XVI a. „sukūrė“ venecijietis Nicolò Zeno, remdamasis vien prisiminimais apie kadaise skaitytus savo protėvių laiškus. Pats N. Zeno niekada nesilankė Frislande, o jokių patikimų įrodymų apie jos egzistavimą nebuvo. Nepaisant to, ši (ne)tikra sala žemėlapiuose išliko daugiau nei šimtmetį.

 

Dar atkaklesnis buvo tikėjimas Šv. Brendano sala, kurią, kaip teigiama, VI a. atrado airių vienuolis Brendanas Jūrininkas. Šiandien lankytojai gali išvysti jam skirtą statulą Airijos pajūrio kaimelyje Fenite, Kerio grafystėje – ji vaizduoja šventąjį, žvelgiantį į Atlanto vandenyną. Pasakojama, kad būtent iš čia jis teigė atradęs salą prie šiaurės vakarų Afrikos pakrantės. Šie pasakojimai išliko šimtmečius, o Šv. Brendano sala buvo daugelio bevaisių ekspedicijų taikinys ir žemėlapiuose figūravo iki pat XVII a.

 

XIX a. prasidėjo masinis fantominių salų naikinimas. Intensyvėjant jūrų laivybai ir tobulėjant navigacijos technologijoms, pasaulio žemėlapiai tapo vis tikslesni. Vien 1875 m. iš Britanijos karališkojo laivyno Šiaurės Ramiojo vandenyno žemėlapio buvo ištrintos net 123 neegzistuojančios salos.

 

Ar salos-vaiduokliai išnyksta?

 

Šiandien salos-vaiduokliai dažniausiai tėra istorinis atminimas. Turint omeny milžinišką kiekį nuotoliniu būdu užfiksuotų visos planetos vaizdų, galime gana tiksliai žinoti, kurios salos pasaulyje egzistuoja. Todėl mažai tikėtina, kad mūsų žemėlapiuose vis dar išliks senųjų fantominių salų. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad dėl Žemės geofizinio dinamiškumo – vulkaninės veiklos, erozijos ir ledynų tirpimo – naujų salų vis dar atsiranda, o senosios kartais išnyksta.

 

Pavyzdžiui, dėl vulkaninės veiklos 2013 m., maždaug 800 km į pietus nuo Tokijo, iš Ramiojo vandenyno iškilo viena naujausių pasaulio salų. Ši sausumos masė palaipsniui augo, kol susijungė su mažesne Nišinošimos sala. Susiformavusi naujoji sala dabar yra daugiau nei keliolika kartų didesnė už pirminę.

 

Tačiau ne visos sausumos masės keičiasi taip nuosekliai. Kai kurios jų atsiranda, išnyksta ir vėl pasirodo. Priklausomai nuo tyrinėtojų atvykimo laiko, laivai gali rasti arba atvirą vandenyną, arba didžiulę koralų platformą, iškilusią virš jūros lygio tarsi sala. Būtent taip elgiasi įspūdingas Vakarų Australijos turistinis objektas – Montgomerio rifas. Šis izoliuotas gamtos stebuklas, esantis maždaug 1900 km į šiaurę nuo valstijos sostinės Perto, dėl vienų didžiausių pasaulyje potvynių ir atoslūgių reguliariai virsta sala.

 

Štai kitoje Australijos pusėje slypi bene naujausia sala-vaiduoklis. Maždaug 24 km ilgio ir 5 km pločio Smėlio sala iki 2012 m. buvo žymima „Google“ žemėlapiuose Koralų jūroje, į vakarus nuo Naujosios Kaledonijos. Vis dėlto Australijos mokslininkams apsilankius šioje vietoje paaiškėjo, kad ten tėra atviras vandenynas. Manoma, kad Smėlio sala buvo paskutinė oficialiai paneigta sala-vaiduoklis.

 
Mitai apie fantominės salas

 

HY-BRAZIL. Legenda pasakoja apie salelę, vadinamą Hy-Brazil, kuri esą pasirodydavo prie vakarinės Airijos pakrantės. Teigta, kad ji būdavo matoma tik kartą per septynerius metus, o vėliau vėl pradingdavusi rūke. Hy-Brazil, dar vadinama Užburtoji, arba Palaimintųjų sala, greičiausiai kilo iš airių folkloro. Pirmą kartą ji užfiksuota XIV a. italų sudarytame žemėlapyje, tačiau vėliau vis labiau imta sieti būtent su Airija.

 

Jūreiviai, tvirtinę ją matę, pasakojo bandę prie salos priartėti, tačiau vos tik įplaukdavo į rūką, kranto taip ir nepasiekdavo. Viename pasakojime teigta, kad vienai įgulai vis dėlto pavyko atsidurti saloje. Ten jie rado pilį, pasibeldė į duris, bet niekas neatidarė. Kitą dieną pasirodė labai senas, rimtas ponas su tarnais: jis surengė jiems puotą ir pasakė, kad sala vadinasi O’Brazile. Anot jo, jis ir keli kilmingi asmenys, pasitelkus piktavališką, velnišką gudrybę, buvo uždaryti pilyje, į kurią jūreiviai beldėsi prieš tai. Galiausiai ponas padėjo jiems išplaukti iš Hy-Brazil uosto ir sugrįžti atgal.

 

Vis dėlto Hy-Brazil dienos žemėlapiuose buvo suskaičiuotos. Britų kartografas Thomas Jefferysas 1753 m. ją pavadino „įsivaizduojama Brazilijos sala“. Nepaisant to, dar apie 120 metų Hy-Brazil buvo žymima žemėlapiuose, kol galiausiai visiškai išnyko.

 

DEMONŲ SALA. Demonų sala pirmą kartą žemėlapiuose pasirodė XVI a. prie Niufaundlendo krantų. Pasak pasakojimų, salą nuolat gaubė rūkas, o bandant prie jos priartėti prasidėdavę keisti reiškiniai. Kaip 1575 m. knygoje „Universal Cosmography“rašė André Thevetas, kiekvieną laivą, mėginusį pasiekti salą, užklupdavo smarki audra, o ore aplink stiebus jūreiviai girdėdavę žmonių balsus – tarsi didžiulį triukšmą, tačiau be atpažįstamų žodžių, primenantį šurmuliuojančią turgaus aikštę.

 

Legenda stiprėjo ir žemėlapių iliustracijose. Viename 1556 m. Giacomo Gastaldi sudarytame žemėlapyje sala pavaizduota pilna gyvybės: su medžiais, paukščiais ir mažais raguotais, sparnuotais demonais, kurie, kaip tikėta, puldinėdavę pro šalį plaukiančius laivus.

 

Pasakojimą dar labiau išgarsino istorija apie kilmingą moterį Marguerite de La Rocque. 1542 m. ji kartu su mylimuoju ir tarnu esą buvo išmesta iš laivo, kai paaiškėjo jų romanas, ir palikta būtent šioje saloje. Jie pasistatė trobelę, tačiau Marguerite vėliau pasakojo, kad naktimis girdėdavusi nežemiškus riksmus. Galiausiai visi, išskyrus ją, mirė, o pati Marguerite, metus gyvenusi viena, kol buvo išgelbėta pro šalį plaukusio žvejų laivo.

 

Jūreiviai nuoširdžiai tikėjo, kad saloje vaidenasi, todėl jos bijojo ir vengė. Visgi Demonų sala žemėlapiuose išsilaikė maždaug šimtmetį, kol galiausiai buvo pripažinta neegzistuojančia. Manoma, kad balsai, kuriuos girdėjo jūreiviai, galėjo būti didelių jūros paukščių kolonijų skleidžiamas triukšmas, o žvėrys – anksčiau nematyti gyvūnai, pavyzdžiui, vėpliai.

 

BARMĖJA. XX a. pabaigoje Meksikos vyriausybė surengė ekspediciją į mažą negyvenamą salą Meksikos įlankoje – Bermėją. Ši sala regiono žemėlapiuose buvo žymima nuo XVI a., todėl atrodė kaip seniai patvirtintas geografinis objektas. Tuo metu Meksika derėjosi su JAV dėl jūrinių sienų, o Bermėja galėjo tapti svarbiu atskaitos tašku, lemiančiu ne tik teritorinius vandenis, bet ir teises į galimus naftos telkinius.

 

Tačiau ekspedicija baigėsi netikėtai. Laivams pasiekus vietą, kurioje pagal žemėlapius turėjo būti sala, jie rado tik atvirą jūrą. Nuo tada ėmė sklisti įvairios versijos: vieni teigė, kad salą galėjo užlieti kylantis jūros lygis, kiti – kad ją „nušlavė“ geologiniai procesai, tokie kaip nuošliaužos ar dugno pokyčiai. Atsirado ir sąmokslo teorijų, esą sala galėjo būti sąmoningai sunaikinta dėl geopolitinių interesų.

 

Vis dėlto XXI a. pradžioje atlikta analizė parodė, kad toje vietoje salos nebuvo jau daugiau nei 5000 metų. Tai leidžia manyti, jog XVI a. kartografai tiesiog pažymėjo salą, kurios niekada nebuvo.

 

Autorė Monika Budnikienė