Gydytoja: kai ranka prie maisto tiesiasi ne dėl alkio, problema slypi ne vien valioje

Gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė

Maistas žmogui gali būti ne tik energijos šaltinis, bet ir būdas trumpam nusiraminti – ypač tada, kai valgoma ne dėl alkio, o dėl streso, nerimo, nuovargio, kaltės ar noro save apdovanoti. Gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė sako, kad pasikartojantis emocinis valgymas neturėtų būti vertinamas kaip paprastas valios trūkumas – tai sudėtingas reiškinys, kuriame susipina psichologiniai, biologiniai ir fizinės sveikatos veiksniai.

„Valgome tam, kad organizmas galėtų tinkamai funkcionuoti ir gautų jam reikalingų medžiagų. Tačiau jei valgyti pradedame tam, kad nuslopintume neigiamas emocijas, jau galime kalbėti apie emocinį valgymą. Žmonės dažnai patys atpažįsta tokius momentus: po sunkios dienos norisi ko nors skanaus, kad būtų lengviau nusiraminti“, – sako R. Mazaliauskienė.

Pavienis valgymas dėl emocijų dar nereiškia sutrikimo ar ligos, tačiau problema prasideda tada, kai toks elgesys kartojasi ir tampa įprastu atsaku į stresą, nuovargį, vienišumą, nerimą ar kaltę.

„Svarbu suprasti, kad valgome ne vien dėl alkio. Maistas mums svarbus ne tik kaip energijos šaltinis – jis taip pat siejamas su malonumu ir geromis emocijomis“, – aiškina gydytoja.

Pasak jos, valgymo elgesiui įtakos turi ir žmogaus gebėjimas kontroliuoti impulsus bei priimti sprendimus, ir genetinis polinkis. Todėl emocinis valgymas nėra vien valios klausimas, o raginimas „susiimti“ dažnai problemos neišsprendžia.

Kada emocinė problema tampa fizine

Ilgainiui emocinis valgymas gali tapti ne tik psichologine, bet ir fizinės sveikatos problema. Kai maistu reguliuojama įtampa ar nemalonios emocijos, dažnai suvartojama daugiau kalorijų, dažniau pasirenkamas daug angliavandenių turintis maistas.

„Emocinis valgymas veikia daugelį organizmo sistemų. Pradžioje organizmas kurį laiką kompensuoja patiriamą žalą, tačiau vėliau pokyčiai tampa akivaizdūs“, – teigia gydytoja.

Ilgainiui gali didėti kūno svoris, blogėti sveikatos rodikliai, kilti cukraus kiekis kraujyje ir atsirasti kitų sveikatos problemų. Vienas paprasčiausių būdų įsivertinti, ar svoris jau gali turėti įtakos sveikatai, yra kūno masės indeksas (KMI): 25–29,9 kg/m² rodo antsvorį, o 30 kg/m² ir daugiau – nutukimą. Savo KMI galima pasitikrinti ir savarankiškai naudojantis skaičiuokle tinklalapyje manosvoris.lt.

Nutukimas šiandien medicinoje vertinamas ne kaip išvaizdos ar valios problema, o kaip lėtinė liga. Lietuvoje nutukimu serga maždaug kas ketvirtas suaugęs žmogus, o antsvoris ir nutukimas siejami su didesne ligų rizika. Jie gali didinti 2 tipo cukrinio diabeto, arterinės hipertenzijos, obstrukcinės miego apnėjosir kitų lėtinių ligų riziką.

Todėl tai, kas iš pradžių gali atrodyti kaip emocinis sunkumas ar „nesusitvarkymas su stresu“, ilgainiui gali tapti rimta fizinės sveikatos problema.

Uždaras ratas: stresas, valgymas ir kaltė

Kai dėl emocinio valgymo ima keistis kūnas ar blogėti sveikatos rodikliai, žmogus dažnai patiria naują stresą. Antsvoris ir nutukimas išlieka vienomis labiausiai stigmatizuojamų su fizine sveikata susijusių būklių, todėl dalis žmonių pradeda vengti socialinių situacijų, riboti veiklas, slėpti savo kūną ar dar griežčiau save kaltinti.

„Tai gali vesti į tolesnį problemos augimą, nes toliau taikomas tas pats tvarkymosi mechanizmas – emocinis valgymas. Jis vėl stiprina kaltės, gėdos jausmus, nerimą, ir taip užsisuka ydingas ratas. Nutraukti jį sunku, todėl psichologinė ar psichoterapinė pagalba čia gali būti naudinga“, – pažymi gydytoja.

Kada verta kreiptis pagalbos

Pasak gydytojos, pagalbos verta ieškoti tada, kai emocinis valgymas tampa nuolatiniu būdu tvarkytis su jausmais, o po valgymo dažnai kyla kaltė ar gėda.

„Reikėtų kalbėti ne tik apie psichologinę ar psichoterapinę, bet ir apie psichiatrinę pagalbą. Emocinis valgymas gali būti susijęs su nerimo ar depresinėmis būsenomis. Net jei jis prasidėjo kaip reakcija į stresą, ilgainiui gali tapti psichikos sutrikimo dalimi“, – aiškina R. Mazaliauskienė.

Tokiais atvejais pagalba turėtų būti kompleksinė. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti atpažinti emocinio valgymo mechanizmus, mokytis kitų savireguliacijos būdų, dirbti su gėda, kaltės jausmu ar santykiu su kūnu. Psichiatro pagalbos gali reikėti tuomet, kai kartu pasireiškia depresija, nerimo sutrikimai ar kitos būklės, kurioms gydyti gali būti reikalingi ir vaistai.

Jei emocinis valgymas jau susijęs su antsvoriu ar nutukimu, vien psichologinės pagalbos taip pat gali nepakakti. Daliai pacientų, atitinkančių aiškius medicininius kriterijus, gali būti skiriami ir GLP-1 receptorių agonistai. Jie veikia alkio ir sotumo reguliavimo mechanizmus, padeda mažinti alkio jausmą, stiprinti sotumo pojūtį ir lengviau kontroliuoti suvartojamo maisto kiekį. Šios klasės vaistai klinikinėje praktikoje naudojami jau apie du dešimtmečius, tad sukaupta reikšminga jų taikymo patirtis.

Pasak R. Mazaliauskienės, geriausių rezultatų pasiekiama tuomet, kai medikamentinis gydymas derinamas su gyvenimo būdo pokyčiais ir psichosocialine pagalba. Tačiau svarbu pabrėžti, kad tokio gydymo skyrimas remiasi aiškiais medicininiais kriterijais, vertinant tiek kūno masės indeksą, tiek su nutukimu susijusias komplikacijas.

„Šiuolaikinis požiūris į nutukimą sako, kad tai yra lėtinė liga, reikalaujanti kompleksinio gydymo. Psichologinė pagalba padeda spręsti emocinio valgymo priežastis, tačiau pats nutukimas gydomas ir kitomis priemonėmis – gyvenimo būdo pokyčiais, fiziniu aktyvumu, mitybos įpročių keitimu, o kai kuriais atvejais ir medikamentais“, – teigia R. Mazaliauskienė.