Celiuliozinė juostelė laikoma pirmuoju pusiau sintetiniu plastiku, nuo kurio prasidėjo šiuolaikinė PVC gaminių pramonė. Išradimas atliko lemiamą vaidmenį kuriant prietaisus, kurie užfiksuotų ir atkurtų judantį vaizdą. Kinas neegzistuotų toks, kokį žinome šiandien.

 

Filmų priešistorėFilm,Reels,And,Clapperboard,-,Cinema,And,Filmmaker,Concept.

 

Nuo senų senovės žmonės siekė perteikti judančius objektus. Uolose išlikę piešiniai, vaizduojantys laukinius gyvūnus su šešiomis kojomis – lyg bėgančius. Atsiradus raštui ir knygoms, judėjimą perteikdavo greitai besikeičiantys paveiksliukai. 1877 m. modernesnį metodą sukūrė Eadweardas Muybridge’as. Jis viena greta kitos išdėliojo 12, vėliau net 25 fotokameras su sparčiai veikiančiu paleidimo mechanizmu. Specialiai valdomas arklys, judėdamas ristele, kliudydavo kontaktus ir aktyvuodavo kameras. 1882 m. Etienne’as Julesas Marey’us sukūrė fotošautuvą – pirmąją kamerą, kuria buvo galima padaryti nuotraukų seriją. Paspaudus gaiduką, per sekundę besisukančiame diske atsirasdavo 12 mažų nuotraukų.

 

Pirmasis filmas, kuriame buvo rodomi keturi žmonės sode, truko tik 2 sekundes. 1888 m. spalį šią sceną sukūrė prancūzų išradėjas Louisas Aimė Augustinas Le Prince’as. Dar 1886 m. sukonstravo neįprastą kino kamerą. Prietaisas turėjo 16 lęšių, kurie atsidengdavo greita seka vienas po kito ir taip per sekundę perkeldavo vaizdą ant popierinės juostos. Neilgai trukus prancūzų išradėjas sukonstravo vieno lęšio kamerą, kuria ir buvo susuktas filmukas sode. L. A. A. Le Prince’as naudojo popierinę juostą, ant kurios užteptas šviesai jautrus želatinos sluoksnis. Vėliau atskirus vaizdus pagal eilę turėjo perkelti ant stiklo. Po kiek laiko prancūzas pradėjo eksperimentuoti su celiuliozine juostele. Nežinia, kaip šiandien atrodytų kino industrija, jei ne 1890 m. rugsėjo 16-oji, kai vyras išvyko į Paryžių ir dingo. Šiandien filmų istorija neatsiejama nuo brolių Liumjerų. Tai, ką jie pademonstravo 1895-ųjų gruodį, tapo amžiaus proveržiu.

 

Sintetinė alternatyva

 

Istorija kartais pasisuka netikėta linkme. Vienas revoliucinių posūkių įvyko XIX a. viduryje, kai gamtines žaliavas pakeitė geresnės, tvirtesnės, pigesnės ir ilgaamžės dirbtinės medžiagos.

 

XIX a. viduryje tarp aukštuomenės klasės atstovų buvo populiarus biliardas. Žaidėjai išleisdavo milžiniškas pinigų sumas rekvizitams, pramonininkai lobo ne dienomis, o valandomis. Anuomet biliardo kamuoliukus gamino iš dramblio kaulo. 1867 m. amerikiečių leidinyje „The New York Times“ pasirodė publikacija, perspėjanti, kad dramblių ilčių paklausa kelia grėsmę šiems gyvūnams ir jie gali visiškai išnykti. Ieškodamas alternatyvios medžiagos Michaelas Phelanas – bene garsiausias žaidėjas ir verslo savininkas – surengė nepaprastą konkursą. Pažadėjo 10 tūkst. dolerių vertės aukso visiems, kas suras tinkamą dramblio kaulo pakaitalą. Šis atlygis tiesiogiai susijęs su plastiko ir kino atsiradimu.

 

Anglų išradėjas Johnas Wesley Hyattas su broliu pasiūlė sprendimą – sukūrė pirmąją celiulioido formą, gautą iš medvilnės celiuliozės ir kamparo. Ši medžiaga gali būti kaitinama ir pakartotinai liejama, todėl vadinama vienu aktyviausių termoplastikų. J. W. Hyatto išradimas kardinaliai pakeitė technologijų pasaulį. Vienoje brošiūroje skelbta, jog nafta suteikė cheminių riebalų ir išgelbėjo banginius, o celiulioidas išsaugojo gyvybę drambliams, vėžliams ir koralams. Pasidžiaugta, kad vystant pramonę nebereikės naikinti gamtos resursų, kurių atsargos senka. Istorikas Jeffrey’us Meikle’as 1996 m. knygoje „Amerikietiškas plastikas“ įvardino, kad celiulioidas pakeitė riboto prieinamumo ir brangias žaliavas bei padidino visuomenės lygybę. Daugybė kasdienių ir buitinių daiktų tapo prieinami viduriniajai klasei. J. W. Hyattui kilo mintis iš naujos medžiagos gaminti šukas, peilių rankenas, kūdikių barškučius, teniso kamuoliukus ir pan.

 

Pirmosios fotografijos

 

Celiulioidas trumpą laiką tarnavo gaminant biliardo kamuoliukus. Pramonininkai greitai suprato naujos medžiagos galimybes. 1880 m. verslininkas George’as Eastmanas, gaminęs fotoaparatus, kreipėsi į J. W. Hyattą su konkrečiu pasiūlymu. Jis norėjo iškeisti gremėzdiškas fotografinio stiklo plokštes į lengvesnę medžiagą. Celiulioidas idealiai tiko šiam tikslui. Taip sukurta pirmoji fotografijos juostelė ir kompaktinis fotoaparatas, leidžiantis vienu metu užfiksuoti daugybę kadrų. Pirmasis „Kodak“ aparatas išleistas 1888 m. Jis išpopuliarino fotografiją ir pakeitė žmonių kasdienio gyvenimo vaizdavimo būdą.

 

Vos po kelerių metų, didžiąja dalimi dėka Hanibalo Willistono Goodwino, celiuliozinė juostelė atvėrė duris kino plėtrai. Prancūzijoje su šia lanksčia medžiaga dirbo broliai Liumjerai – garsaus Liono fotografo sūnūs. XIX a. pabaigoje jų šeima turėjo vieną svarbiausių fotografijos įrangos gamyklų Europoje.

 

Kinematografijos lopšys

 

Ogiustas ir Lui Liumjeraiperžengė fotografijos ribas. Įkvėpti pažangių optinių ir mechaninių technologijų galimybių jie sukūrė prietaisą, kurį pavadino „Cinématographe“. Jame panaudota perforuota 35 mm celiuliozinė juosta. Pasukus rankeną, prietaisas užfiksuodavo greitą vaizdų seką, kurią vėliau buvo galima projektuoti ekrane. Nors pirmoji nufilmuota scena truko tik kelias sekundes, to pakako, kad būtų perteiktas visiškai naujas pojūtis, liudijantis judančią realybę. Prasidėjo kino istorija. Brolių Liumjerų gamykla tapo pirmąja kino studija. Čia jie filmavo kultinį filmą „Darbininkai, paliekantys Liumjerų fabriką Lione“. Premjera įvyko 1895 m. gruodžio 28 d. Paryžiaus salone „Salon Indien du Grand Café“. Filme rodomas žmonių srautas, išeinantis pro gamyklos vartus, o ekrane matomi judantys vaizdai prilygo stebuklui. Vėliau kino istorikai šį darbą pavadino pirmuoju reklaminiu klipu.

 

Iš tiesų broliai Liumjerai laimėjo laiko lenktynes ir surado būdą, kaip sujungti kinetoskopą ir „laterna magica“ lęšius, norint projektuoti vaizdus ant sienos. Po pirmojo viešo mokamo kino seanso sukurti ir pademonstruoti kiti filmai, tokie kaip „Traukinio atvykimas“, „Apsitaškęs laistytojas“. Pagamintos mobiliosios ir nešiojamosios kameros, kuriose juostelė sukama rankiniu būdu. Pagaliau žmonės galėjo filmuoti, kopijuoti ir projektuoti judantį vaizdą. Išradimas paplito po visą pasaulį. Praėjo vos dešimtmetis ir susikūrė galinga kino pramonė.

 

Pradžia ir pabaiga

 

Nepaisant svarbaus vaidmens kino istorijoje, celiulioidas taip pat kėlė didelę riziką. Nitroceliuliozės juostelė buvo itin degi ir suirdavo arba užsidegdavo gana žemoje temperatūroje. Bėgant laikui ji garavo ir išskyrė nuodingų lakių medžiagų.

 

Juostelės nestabilumas lemdavo daug gaisrų kino salėse ir saugyklose, o tai reiškia, kad daug ankstyvojo kino paveldo buvo prarasta amžiams. Kino istorikai skaičiuoja, kad iki šių dienų išliko mažiau nei pusė filmų, įrašytų iki 1950 m., ir daug mažesnė dalis ankstesnių nebyliųjų filmų. Kai kurie incidentai buvo ypač dramatiški. 1897 m. Paryžiuje kino seanso metu užsidegus celiulioido juostelei ir kilus dideliam gaisrui žuvo daugiau kaip 100 žmonių.

 

Netrukus kino pramonė rado sprendimą. XX a. pradžioje kompanija „Kodak“ sukūrė alternatyvią medžiagą, kurios pagrindą sudarė celiuliozės acetatas. Ji buvo daug saugesnė už nitroceliuliozę. Šis pokytis žymėjo celiulioido eros pabaigą. Šiuolaikinės juostos dažniausiai gaminamos iš poliesterio (PET), kuris yra tvirtas ir ilgaamžis.

 

Nepaisant toksiškumo ir degumo, celiulioidas paliko didžiulį palikimą. Pirmoji plastikinė medžiaga atvėrė galimybių kurti ir tobulinti žaliavą, be kurios sunku įsivaizduoti XXI a. visuomenės gyvenimą. Plastiko randama visur. Jis tapo žmonijos išsigelbėjimu ir planetos nelaime. Tačiau jeigu reikėtų skirti „Oskaro“ apdovanojimą už amžiaus indelį kino pramonei, jis pelnytai atitektų pirmajai celiuliozės juostelei. Be jos kinas niekada nebūtų tapęs didžiąja idėjų, svajonių ir istorijų industrija, kurią žinome šiandien.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė