Gydomojo jojimo užsiėmimus ir psichologines konsultacijas su žirgais vedanti Viktorija Palubeckienė tiki, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą savybę augti ir tobulėti, o žirgai gali padėti šiai savybei skleistis. „Žirgas gali tapti tarpininku, padedančiu užmegzti ryšį su specialistu, atsiverti ir mokytis svarbių įgūdžių“, – sako pašnekovė.

 

Kada ir kaip prasidėjo jūsų draugystė su žirgais?Cute,Little,Girl,With,Long,Hair,Riding,A,Horse,Outdoors.

 

Buvau drovus vaikas, bijodavau lankyti būrelius, o jei ką pradėdavau – greitai mesdavau. 2000 m. su šeima atostogavome prie Juodosios jūros, kur pirmą kartą prisiliečiau prie žirgo, ir… kažkas nutiko (šypsosi). Grįžusi į namus jau pati skambinau į žirgyną paklausti dėl jojimo pamokų. Tėvai buvo nustebę, kad taip įsidrąsinau. Praėjo mėnuo, pusė metų, metai, o aš vis dar lankiau. Dabar jau daugiau nei 20 metų esu su žirgais.

 

Kuo ypatingi šie gyvūnai?

 

Žirgai iš prigimties labai socialūs, bendraujantys gyvūnai, gebantys skaityti ir suprasti ne tik vienas kito, bet ir žmogaus kūno kalbą. Tai labai svarbu terapiniam procesui. Žirgo judesys artimas žmogaus judesiui, ir tas judesys jojant perduodamas raiteliui – treniruojami žmogaus raumenys, mokomasi atlikti vaikščiojimui būtinus judesius.

 

Man, kaip psichikos sveikatos specialistei, viena reikšmingiausių žirgų savybių – gebėjimas bendrauti. Dažnai vaikams ar paaugliams sunku užmegzti ryšį su kitu žmogumi, o su žirgu sekasi puikiai, tada jau ir aš galiu prisijungti, patarpininkauti, užsitarnauti pasitikėjimą ir dirbti su jaunuoliu. Užmezgus ryšį su žirgu, lengviau sekasi bendrauti su kitais žmonėmis ar atkurti ryšį su savimi.

 

Kodėl nusprendėte vesti terapijos užsiėmimus su žirgais?

 

Kai pradėjau tuo domėtis, Lietuvoje tebuvo girdėti atgarsiai iš užsienio apie tokią terapijos rūšį. Pirmąkart apie tai perskaičiau būdama penkiolikos ir tapo aišku, ką noriu veikti gyvenime. Žinoma, lengva nebuvo: baigusi medicinos studijas važiavau mokytis žirgų terapijos į užsienį. Grįžus reikėjo viską pradėjo nuo nulio. Vidury lauko, turint vieną žirgą ir vienai. Tačiau žinojau, kad tai mano sritis, kad noriu su kitais dalintis, nes man pačiai žirgai padėjo išlįsti iš kiauto, užaugti, suburti aplink save žmonių ratą. Be to, turėjau (ir tebeturiu) žirgą, kuris labai tiko šiai veiklai.

 

Ar terapijai reikalingas tik tam tikro charakterio ir specialiai apmokytas žirgas?

 

Pirmiausia žirgas turi būti neagresyvus. Paprastai žirgai gali būti agresyvūs, jei pasižymi dominuojančiu charakteriu, netinkamai ugdomi žmogaus arba patyrę neigiamų išgyvenimų ir dėl to ginasi. Žirgas yra ne plėšrūnas, todėl pirmas instinktas – pabėgti iš nemalonios situacijos, tačiau pasitaiko ir pakrikusios psichikos gyvūnų. Todėl svarbu parinkti kuo draugiškesnį, mėgstantį bendrauti, drąsų, smalsų. Tiesa, jei žirgas labai smalsus, jam gali nusibosti kasdien kartojami tie patys dalykai, todėl pats prisigalvos, ką veikti – su tokiu dirbti gali būti sudėtinga, jei norime lėto, ramaus buvimo su gyvūnu. Visgi psichologiniam konsultavimui reikia kuo skirtingesnių žirgų, kad galėtų suteikti įvairų grįžtamąjį ryšį.

 

Svarbiausia – pasikliauti specialistu, kad jis parinks tinkamą žirgą ir bus su juo susidirbęs. Savo žirgą pažįstu 23 metus, nuo tada, kai dar buvo įsčiose, tad tikrai esame puikiai susidirbusi komanda. Žinoma, būna, kartais pasibarame (šypsosi). Daug vėliau pas mane atsiradusi poniukė – irgi puiki komandos narė.

 

Dėl kokių sveikatos sutrikimų ar būklių rekomenduojama žirgų terapija?

 

Žirgų terapija apima daug metodų. Hipoterapija – gydymas žirgo judesiu. Tokia kineziterapija tinka kompleksinę arba fizinę negalią turintiems žmonėms (dėl cerebrinio paralyžiaus, traumų, raidos sutrikimų ir kt.). Gydomasis jodinėjimas – viena populiariausių žirgų terapijos rūšių, kai mokantis pasirūpinti gyvūnu įgyjama kasdienybėje reikalingų įgūdžių. Dažniausiai dirbame su įvairių raidos sutrikimų (autizmo spektro, kalbos, judesio) turinčiais vaikais. Šiuo atveju fizinis aspektas yra, bet jis nėra kertinis. Svarbiausia – ryšys ir psichologinis konsultavimas su žirgu, kuris gali prisidėti apie asmenybės tobulėjimo. Mūsų vizitai su poniuke į senelių namus – tyriausia žirgų terapijos forma, kurios tikslas tiesiog pabūti šalia žmonių, kurie patys negali atvykti pas mus, pabendrauti. Siekiame suteikti galimybę būti išklausytiems. Jei eičiau viena, atsiverti būtų sunkiau, o ponis gali būti siejančia tema, nes nemažai senelių atsimena iš vaikystės, kaip patys turėjo arba artimoje aplinkoje matė arklį. Tie, kurie nebegali kalbėti, vis tiek linksta prie mažyčio arkliuko, jaučia jo šilumą, girdi šnopavimą ar morkytės triauškimą. Vien buvimas šalia veikia teigiamai, visuomet jaučiu, kad esame laukiamos.

 

Papasakokite daugiau, kaip vyksta terapiniai užsiėmimai?

 

Visuomet turiu pasiruošusi veiklos planą, jis priklauso nuo to, ką norime lavinti. Didelę laiko dalį praleidžiame bendraudami ant žemės, o ne jodami: kartu parsivedame žirgą iš ganyklos, nušukuojame, pabalnojame arba pakinkome, jei važiuosime vežimaičiu, ir išjojame. Jojimas padeda kurti ryšį, suvokti vaikui, kad gali kitam kažką pasakyti taip, jog suprastų. Pabaigoje žirgą nuruošiame ir pavaišiname skanėstais, jei galima. Pakalbame su vaiku apie tai, kas įvyko, taip pat suteikiu atgalinį ryšį tėvams.

 

Žirgų terapija – ne vien jojimas, todėl kartais visą užsiėmimą praleidžiame prie žirgo, kartais drauge valome gardus ar skiriame dėmesio kitiems ūkio gyvūnams: avytėms, katinui, šuniui. Viskas naudinga, nes būname kartu ir tai padeda kurti ryšį.

 

Gal pasidalintumėte keliomis istorijomis, kaip padėjo terapija?

 

Pasitaikė nemažai tokių nutikimų, kur sunku pasakyti, ar tai atsitiktinumas, ar tik to trūko, kad įvyktų pokytis. Viena mama kreipėsi dėl keturmetės mergaitės, turinčios raidos sutrikimų, nes ji nebenorėjo bendradarbiauti su kitais specialistais (logopedu, ergoterapeutu), tiesiog pervargo. Po kelių užsiėmimų su žirgais mergaitė ėmė jausti, kad nori augti, domėtis, mokytis ir kuo puikiausiai pradėjo darbuotis su likusia specialistų komanda. Kartais tampame ta jungtimi, kuri padeda prisijaukinti mintį, kad galima pasitikėti žmonėmis ir su jais gali būti visai įdomu.

 

Pačioje psichologinio konsultavimo su žirgais pradžioje dirbome su dvylikamete paaugle iš socialinės rizikos šeimos, kuri kategoriškai atsisakė įprastos psichologinės pagalbos specialisto kabinete. Netrumpą laiką dirbome su žirgais ir padėjome suvokti, kad gali pasitikėti kitais. Galiausiai ji pradėjo lankytis psichologo kabinete. Nuostabus atvejis, kai Dauno sindromą turinčio berniuko vieni pirmųjų žodžių buvo „Pypke, aš tave myliu“. Džiugu, kai paspartėja kalbos raida, kai autizmo spektrą turintys vaiki ima labiau domėtis aplinka, pavyksta pagauti jų akių kontaktą. Atrodo, tai maži dalykai, bet jie labai svarbūs, nes iš to susideda visas gyvenimas.

 

Ar pastebite, kad Lietuvoje populiarėja gyvūnų terapija?

 

Tikrai populiarėja. Kai tik grįžau į Lietuvą baigusi žirgų terapijos mokymus, specialistų buvo vos keli. Dabar atsiranda vis daugiau, jau sukurta ir teisinė bazė, reglamentuojanti hipoterapiją. Manau, kad populiarėjimą lemia paklausa: žmonės ieško papildomų pagalbos būdų, o kartais tiesiog kokybiško laisvalaikio vaikui.

 

Kodėl pasirinkote psichologinės pagalbos kryptį?

 

Nebežinau, kelintos kartos gydytoja esu mūsų šeimoje (šypsosi). Medicina man visuomet atrodė kaip savaime suprantamas pasirinkimas, tačiau ją rinkausi jau žinodama, kad norėsiu dirbti su žirgais. Įdomiausia atrodė ne somatinės fizinės sveikatos sritis, bet psichikos sveikata. Pati daug metų lankau psichoterapiją, gilinuosi į save. Buvau tas vaikas, iš kurio labai tyčiojosi, kurio daug kas nesuprato, tik suaugusi pati supratau savo raidos ir funkcionavimo ypatumus, todėl natūralu, kad noriu padėti kitiems geriau suprasti save.

 

Kodėl žmogui taip svarbu būti suprastam?

 

Kol vaikas dar mažas ir nesuvokia, kas su juo vyksta, mama ar kiti artimiausi aplinkos žmonės tampa veidrodžiu, gebančiu atspindėti ir atliepti tas emocijas. Taip vystosi psichologinė raida: būdami priimti ir suprasti suvokiame, kad tai, kas vyksta su manimi, nėra blogai, kad su tuo galima būti, taip pat atsiranda gebėjimas įvardinti, kas su manimi vyksta. Tai konstruktyviausia jausmų išveikos strategija – nereikia rėkti, muštis, pyktis, galiu jausti įvairius jausmus ir apie juos pasakyti. Dabar vaikai dažnai linkę manyti, kad „nemalonu“ reiškia „blogai“, bet tai nėra tiesa. Mes visi jaučiame diskomfortą, tik tuomet šalia reikia žmogaus, ypač jei tai trauminė patirtis, gilesni skauduliai. Žmogui reikia, kad jį kažkas išgirstų, išklausytų ir sugrąžintų atsakomybę už tai, ką jis jaučia. Labai reikia palaikančios aplinkos, o kai kada ir specialisto pagalbos.

 

Autorė Laima Samulė