Kūnas kaip giminės archyvas

Kūnas niekada nemeluoja, jis visada reaguoja į mūsų pasirinkimus. Net tuos, kurie nėra mūsų išgyventi, o gimsta ankstyvoje vaikystėje iš lojalumo savo šeimai ir realizuojasi per mąstymą, elgesį. Psichosomatika kviečia atpažinti, kur baigiasi paveldėta istorija ir prasideda galimybė rinktis save. Apie tai, kokias ligas „paveldime“ ir kaip galime padėti sau gyti, kalbamės su psichosomatikos praktike, rašytoja ir lektore Lina Krukauskiene.

 

Lina, esate psichosomatikos praktikė, konsultuojate žmones. Ar dažnai savo praktikoje pastebite, kad moterų ligos atkartoja ne tik biologinį, bet ir emocinį giminės scenarijų?

 

Iš tiesų ši tema apima ne tik šiuolaikinės psichosomatikos, bet ir tam tikrus hierarchijos dėsnius. Ir taip, pakankamai dažnai, nes tai absoliučiai tendencinga. Kai vaikas auga (nesvarbu, berniukas ar mergaitė), jis sugeria artimiausių žmonių (ypač tėvų) mąstysenos, elgsenos, reakcijų modelius. Su jais susigyvena ir dažnai juos atkartoja savo gyvenime. O kai emocinė reakcija kartojasi – fiziologinė reakcija taip pat atitinkamai atsispindi kūne įvairiais simptomais ir diagnozėmis.

 

Kodėl, jūsų manymu, apie paveldėtas ligas dažniausiai kalbama tik genetikos, bet ne psichosomatikos lygmenyje?

 

Psichosomatika kol kas labai „šviežia“ kryptis tradicinės medicinos kontekste. Žmonės (medikai taip pat) dar tik atranda gilias sąsajas tarp psichikos ir somatikos („soma“ – kūnas). Kai studijavau mediciną, visada kirbėjo klausimas, kodėl vieni suserga vienomis ligomis, o kiti ne, kodėl vieniems veikia ligos gydymo algoritmai, o kitiems – ne, arba kodėl nėra norimos sveikimo dinamikos. Todėl manau, kad psichosomatika yra tarsi akloji zona medicinoje. Tiesa, psichosomatikos žinios negydo (tai klaidinanti sąvoka), ji tik įvardija konkrečios ligos emocines užuomazgas ir padeda suprasti žmogui, kodėl jis susirgo.

 

Galima sakyti, kad moters kūnas – tai savotiškas archyvas, kuriame saugomos ne tik jos, bet ir motinos bei močiutės patirtys?

 

Tikrai galima. Ne tik mamos, močiutės, bet ir visos moteriškosios giminės linijos atmintis glūdi pasąmonės lygmenyje, o jis vienaip ir kitaip atsispindi kūne per vienus ir tuos pačius mąstymo, reagavimo ir elgsenos modelius.

 

Kaip paaiškintumėte reiškinį, kai moteris „paveldi“ ligą, kurios realiai dar neturi?

 

Kaip minėjau, mergaitė paprastai „paveldi“ panašų mąstymą ir reagavimą į tam tikras gyvenimo situacijas. Tokiu atveju ir kūnas reaguos atitinkamai. Mes „paveldime“ modelius, o su jais ir fiziologinę simptomatiką. Tik noriu paminėti, kad tikrai ne visada ir visur bus psichosomatikos elementas, visada viskas individualu ir yra išimčių. Bet jei imama pavyzdžiu „moteriškas“ ligas, tai taip. Pavyzdžiui, močiutė gyveno sunkiai ir visą gyvenimą buvo nelaimingai ištekėjusi. Jos dukra tai matė, tame gyveno ir su savimi išsinešė patirtį, jog moters gyvenimas yra sunkus, kad būti moterimi yra kančia, nesaugu, negera, ir atkartojo mamos likimą. Dukros dukra (anūkė) irgi tame suvokime augo, nenorom perėmė visą tai ir į savo gyvenimą, nes kito pavyzdžio nematė. Tokiu atveju, visos turėjo problemų su menstruacijomis, pastojimu, gimdymu (nes visos šios sritys susijusios su moteriškumu, saugumu būti moterimi, mama).

 

Kuo skiriasi genetinis paveldėjimas nuo pasąmoningo lojalumo šeimos sistemai?

   

Genetinis paveldėjimas yra biologinis (fiziologinis) pagrindas. Lojalumas – tai emocinis ryšys: nesąmoningas noras neišsiskirti iš savų rato, nes evoliuciškai likti „gaujoje / bendruomenėje“ buvo tolygu išgyventi. Moteris gali kartoti ligą ar simptomą tam, kad liktų tarsi priklausanti, neatitrūktų nuo savų šaknų, kur sąlyginai yra saugiau nei vienai. Praktikoje dažnai girdžiu net tokių pasisakymų, jog „Negaliu būti laimingesnė, geriau gyventi, netgi džiaugtis oriai uždirbanti, nes mano mama bus nelaiminga. Kaip aš būsiu, o ji ne?“ Bet tai keičiasi, kai atsiranda leidimas sau gyventi kitaip, aiškiai atskiriant ir įvardijant, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas ir jo kokybė – tai jo asmeninis pasirinkimas, o ir brandi motina tik džiaugtųsi dukros pasiekimais ir geresne gyvenimo kokybe.

 

Ar toks lojalumas motinos ar močiutės likimui gali būti stipresnis už sąmoningą norą gyventi kitaip?

 

Dažniausiai taip, bet tai priklauso ir nuo moters sąmoningumo, nueito kelio dirbant su savo užklausomis, mokantis save mylėti, rūpintis savimi, savo poreikiais. Džiugu, kad dabartinė jaunų moterų karta visai kitokia, retai pamatysi esančias aukos pozicijoje ar „geros mergaitės“ vaidmenyse.

 

Tiesa, kad būtent moterų ligos – krūties, gimdos, kiaušidžių, skydliaukės – siejamos su santykių, rūpesčio, aukojimosi temomis? Kodėl?

 

Taip, toks ryšys psichosomatikoje matomas labai dažnai, bet svarbu suprasti jį ne simboliškai, o fiziologiškai ir psichologiškai. Šios kūno sistemos jautriai reaguoja į ilgalaikį emocinį stresą (pavyzdžiui, hormonų disbalansas yra apie harmonijos trūkumą artimiausioje aplinkoje), ypač susijusį su santykiais, atsakomybe už kitus (vaikus, namus, moters vaidmenį) ir nuolatiniu savo gyvenimo atidėjimu, savo elementarių poreikių pamynimu, nemeile sau, realizacijos trūkumu. Kai moteris ilgą laiką gyvena „dėl kitų“, o ne „su savimi“, jos nervų sistema būna nuolat įsitempusi. Tai veikia hormonų reguliaciją, imunitetą, medžiagų apykaitą. Krūtys (gebėjimas išmaitinti), gimda (moters saugumas, jėga išnešioti ir paleisti į pasaulį ne tik vaiką, bet ir kūrybinius projektus) ir kiaušidės (prisirišimo, praradimo vaikų tema) tiesiogiai susijusios su santykiais (mama, partneris, vaikai, kažkuo, kas jai yra kaip vaikai), o skydliaukė – su tempu, pareigos jausmu ir vidiniu spaudimu „spėti“, dažnai ir išgyventu neteisybės jausmu.

 

O šios kūno sritys sureaguoja tada, kai moteris pamina save kažkuriameiš šių vaidmenų: dukros, žmonos, mamos. Visos jos apie santykius su kitais per santykį į save.

 

Ką psichosomatika atskleidžia apie „geros moters“ archetipą, kuris kartojasi iš kartos į kartą?

 

Psichosomatika aiškiai parodo, kad „geros moters“ archetipas dažnai reiškia ne vidinę ramybę, o nuolatinį prisitaikymą per aukos poziciją. Tai moteris, kuri išmoksta būti patogi, stipri, ištverminga ir tyli, kad tik išlaikytų ryšį ir stabilumą. Ji dažnai anksti atsisako savo poreikių, emocijų ir net kūno signalus ignoruoja, nes dar paeina, dar kvėpuoja. Ilgainiui kūnas perima tai, ko nebeleidžiama išreikšti žodžiais: per nuovargį, hormonų sutrikimus, lėtinius simptomus.Šis archetipas perduodamas ne sąmoningai, o per pavyzdį: mergaitė mato, kaip meilė siejama su pareiga ir savęs pamiršimu, noru pasipuikuoti prieš gimines, užkraunant ant vaiko pečių nepakeliamus lūkesčius ar reikalavimus, manipuliuojant pačiu švenčiausiu jausmu – meile (tarsi ją reikėtų užsitarnauti atitinkant kažkieno susikurtą paveiksliuką). Psichosomatika kviečia šio modelio ne smerkti, o atpažinti ir keisti, t. y. grąžinant moteriai teisę jausti tai, ką jaučia, rinktis ir gyventi ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs, parodant savo elgesiu su pačia savimi, kaip ją reikia mylėti, kas jai (ne)patinka. Kaip mėgstu sakyti, gyventi taip, kad net sau pavydu būtų.

 

Galima sakyti, kad kai kurios ligos atsiranda ne iš silpnumo, o iš per didelio stiprumo – per didelio nešimo, tylėjimo, kentėjimo?

 

Taip, dažnai taip ir yra. Praktikoje matau, kad daugelis moterų suserga ne todėl, kad būtų silpnos, o todėl, kad per ilgai buvo stiprios. Jos ilgai neša atsakomybę, tyli ten, kur reikia garsiai išsirėkti, ir daug metų kenčia manydamos, kad „taip reikia, mano močiutė, mano mama taip gyveno ir tai yra norma“. Tačiau kūnas tokio krūvio ilgainiui neatlaiko, nes nervų sistema nuolat būna įsitempusi ir neturi laiko atsigauti. Liga tokiu atveju tėra priverstinis stabdis atsikvošėti ir apsidairius aplinkui sąmoningai atmerktomis akimis rinktis savo kelią ir savo kryptį, nekartojant kažkieno kažkada priimto pasirinkimo. Liga yra kūno būdas pasakyti: „Stop! Daugiau taip nebegaliu ir nenoriu.“ Vienos moterys į tai atkreipia dėmesį, ima kažką keisti savo gyvenime ir ima sveikti, kitos, deja, lieka ten pat ir „sėkmingai“ tęsia tą pačią aukos liniją…

 

Ir dar, žinote, kai moters gyvenime nutinka kažkas rimto, o žmonės dažnai nė nepagalvoję linki išlikti stipriai, aš linkiu rasti žmogų, su kuriuo būtų galima saugiai pasidalinti ta sunkia našta ir pagaliau pasijusti silpnai. Juk stipriai moteriai, tam, kad tą stiprybę savyje užtvirtintų, ir suteikiami ne patys lengviausi iššūkiai, nes tokiai moteriai tokia patirtis turi prasmę. Dažnai ji per tai save realizuoja ir įprasmina savo vertę, deja…

 

Psichologijoje neretai pasikartojanti tema yra moterys, kurios labiau mamos savo vyrams nei žmonos. Ar tiesa, kad tai dažnai virsta kūno simptomais?

 

Taip, vienareikšmiškai, nes sutrikdoma hierarchinė grandinė. Kai moteris vyru rūpinasi tarsi mama, energetiškai jos kūnas, energijos lygis, sveikata, finansinis potencialas atitinka vyro mamos (gerokai vyresnės moters) energetiką. Ir tai ne mistika, o elementari būsena, kuri neatitinka vaidmens taisyklių santykiuose. Todėl natūralu, kad ilgainiui tokia moteris virsta aptarnaujančiu personalu namie, auklėja vyrą ir konfliktuoja daugiau, nes energetiškai stovi aukščiau (mamos visada aukštesnis hierarchinis lygis), kai tuo tarpu partneriai (vyras ir žmona) turėtų stovėti viename lygmenyje.

 

Kai moteris perima mamos vaidmenį, ji nuolat būna hiperatsakinga, budri ir kontroliuojanti. Tokiuose santykiuose nėra poilsio, nėra lygiavertiškumo, o kūnas ilgainiui tai pajunta. Nervų sistema įsitempusi, nes moteris nebegali atsipalaiduoti ir būti silpnesnė, pavargti, deleguoti užduočių. Dažnai tai pasireiškia lėtiniu nuovargiu, hormonų disbalansu, skausmais, virškinimo ar skydliaukės ar kaulų problemomis. Kūno simptomai čia tampa signalu grįžti iš amžinos globėjos į moters ir partnerės poziciją.

 

Ar baimė būti „palikta“, „išsiskyrusia“, „nemoteriška“ vis dar stipriai veikia šiandienos moterų sveikatą?

 

Na, už tai galime padėkoti sociumo diktuojamoms madoms. Taip, ši baimė vis dar stipriai veikia, nors dažnai ji slepiasi po „stiprios ir savarankiškos moters“ įvaizdžiu. Daug moterų gyvena patirdamos nuolatinį vidinį diskomfortą, kad tik nebūtų paliktos ar atstumtos. Jos renkasi prisitaikyti, nutylėti, ištverti, nes giliai viduje veikia senas saugumo mechanizmas: „Geriau jau su kažkuo, nei vienai.“ Kūnas tai jaučia kaip nuolatinį pavojų, todėl įsijungia įvairiausi gynybiniai mechanizmai. Ilgainiui tai atsispindi per hormonų sutrikimus, reprodukcinę ir vaisingumo tematiką, nerimą, miego problemas ar imuniteto silpnėjimą. Tai senos patirties pėdsakas, kuris vis dar gyvas daugelio mūsų kartos moterų sąmonėje.

 

Daug moterų gyvena nuolat jausdamos, kad nespėja ir nėra pakankamos. Kokios ligos gali tai signalizuoti? Kokios fizinės ligos gresia tokiais atvejais?

 

Deja, tai dažna besikreipiančių konsultacijai moterų būsena. Kai moteris nuolat gyvena jausdama, kad turi suspėti, įrodyti ir būti pakankama, kad ją mylėtų, neatstumtų ir vertintų, jos nervų sistema praktiškai niekada neatsipalaiduoja. Kūnas ilgą laiką gyvena skubėjimo režimu, net kai realaus pavojaus būti nuvertintai ir atstumtai nėra. Dažniausiai tai atsispindi per lėtinį nuovargį, atramos judėjimo sistemą, migrenas, miego sutrikimus, hormonų disbalansą, skydliaukės problemas. Taip pat gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, nerimo būsenos, autoimuninės reakcijos ar dažni uždegimai, perdegimas, antsvoris. Paprastai tai nėra staiga atsirandančios ligos, o ilgai kaupto pervargimo nuo „per sunkaus gyvenimo“ pasekmės. Kūnas bando išgelbėti moterį nuo visiško išsekimo.

 

Kaip šis „skubėjimo ir įrodinėjimo“ modelis perduodamas per kartas? Ar įmanoma gyti, jei moteris ir toliau gyvena pagal mamos ar močiutės vidinį laikrodį?

 

Šis modelis perduodamas matant atitinkamą gyvenimo būdą. Mergaitė nuo mažens mato, kad meilė, saugumas ir pripažinimas ateina per pastangas, atsakomybę ir nuolatinį suvokimą, kokia ji turi būti. Ji perima tempą, net nesusimąstydama, ar jis jai tinka. Vėliau kūnas gyvena ne pagal individualų ir sveiką jai, o paveldėtą vidinį šeimos fono laikrodį. Gyti visomis prasmėmis, tokiomis sąlygomis labai sunku, nes kūnas nuolat dirba ne savo režimu. Tikras gijimas prasideda tada, kai moteris leidžia sau gyventi savo ritmu, suvokiant savo tikruosius poreikius, net jei iš pradžių tai kelia kaltę ar baimę būti kitokiai.

 

Kas yra kūno atmintis ir kodėl ji dažnai „nežino“, kad laikai jau pasikeitė?

 

Kūno atmintis (dažnai pasąmoniniame lygmenyje) – tai nervų sistemos ir fiziologinių reakcijų patirtys, susiformavusios per ilgą laiką (kartais net evoliucijos prizmėje). Kūnas prisimena ne įvykius, o būsenas, ypač tai, ar buvo saugu, ar reikėjo prisitaikyti, skubėti, tylėti tam, kad išgyventų. Jei tam tikras įtampos režimas kartojosi daugelį metų ar kartų grandinėje, kūnas tokius modelius ima laikyti norma. Jis neseka socialinių pokyčių, jis reaguoja pagal tai, kas kažkada padėjo moteriai išgyventi. Todėl net pasikeitus aplinkybėms kūnas vis dar gali gyventi senoje reakcijų paradigmoje. Tam reikia naujų patirčių, kad kūnas „patikėtų“, jog dabar jau galima ir saugu reaguoti kitaip.

 

Kada, jūsų manymu, simptomas tampa paskutiniu kūno bandymu būti išgirstam?

 

Paprastai tai nutinka, kai ankstesni kūno signalai buvo ignoruoti. Iš pradžių tai būna nuovargis, dirglumas, miego ar virškinimo sutrikimai, kuriuos moteris buvo linkusi „ištverti“ ar užmaskuoti gynybine reakcija „man ir taip gerai“ ar amžina iliuzorine šypsena vietoj ašarų. Jei gyvenimo tempas ir santykiai nesikeičia, kūnas pradeda kalbėti per skausmą, funkcinius sutrikimus ar sunkią ligą, nes kai skauda fiziškai, ieškoma būdų tą skausmą numalšinti, kai įgarsinama sudėtinga diagnozė – pagaliau ieškomas atsakymas: „Kam man tai? Kodėl aš? Ir kaip galiu sau padėti?“ Tai dar vienas kūno bandymas sustabdyti moterį nuo „susinaikinimo“, kad ji pagaliau išgirstų save, atsigręžtų į save ir savo gyvenime skirtų vietą sau pačiai.

 

Vis dar pasitaiko, kad dalis moterų bijo, jog gyvendamos kitaip išduos savo motiną ar močiutę. Kaip atskirti išdavystę nuo išlaisvinimo?

 

Tai dažnai rodo emocines vaikystės traumas. Pavyzdžiui, tai atstūmimas ir labai gili vidinė lojalumo dilema, noras „gelbėti“ nelaimingą mamą nuo jos pačios susikurto gyvenimo, už kurį vaikas nėra nei atsakingas, nei prie to prisidėjęs. Išlaisvinimas gimsta iš pagarbos ir leidimo sau gyventi kitaip, nesmerkiant ir nemenkinant mamos, močiutės gyvenimo patirčių. Tereikia sau leisti gyventi kitaip, nebetęsiant netinkamo, traumuojančio, žemą savivertę askaluojančio elgesio modelio. Kai moteris renkasi save pripažindama jų kelią, kūnas dažniausiai reaguoja palengvėjimu. Net jei sprendimas kelia baimę, viduje atsiranda daugiau gyvybės. Išsilaisvinimas nereiškia nutraukti ryšius, o įgalina nutraukti kančią kaip vienintelę artumo formą, kurios, beje, jau neperduos ir savo dukroms ar anūkėms.

 

Ar gali viena moteris tapti „lūžio tašku“ visoje giminės sistemoje?

 

Taip, gali. Manoma, kad tokia moteris „gydo“ septynias savo moterų linijos kartas iki savęs ir po. Dažnai pokytis sistemoje prasideda būtent nuo vienos moters, kuri nustoja gyventi pagal senas, įprastas elgsenos normas, kurios iš tiesų net nėra norma. Ji nebūtinai garsiai maištauja ar nutraukia ryšius, bet keičia pasirinkimus, tempą, santykį su savimi ir kitais. Tai keičia ne tik jos kūną, bet ir visą emocinį foną aplink ją. Net jei apie tai nekalbama, kiti šeimos nariai jaučia, kad kažkas pakito. Tokia moteris tampa lūžio tašku per savo gyvą pavyzdį, kad galima gyventi mažiau kenčiant ir daugiau pildant savo svajones, siekiant asmeninių tikslų, nebetarnaujant ir neaptarnaujant savarankiškų ir sveikų šeimos narių, daugiau sau leidžiant, o ne ribojant. Tik reikia paminėti, jog dažnai tokia moteris iš pradžių pasijunta atstumta, nesuprasta, tarsi balta varna giminėje, nes jos energetinis lygis jau kitas. Be to, prireikia daug sąmoningumo pasirinktam keliui nemesti, o su kitų leidimu leisti juo žengti ir kitoms moterims. Netgi pasakyčiau, jog tai yra ir savotiška sielos misija.

 

Nuo ko pradėti imti sveikti moteriai, kuri atpažįsta savyje kartojamą giminės scenarijų?

 

Pirmas žingsnis – nustoti save kaltinti dėl to, kad jaučiate ir norite gyventi kitaip ar jau tai darote, o štai kitiems tapote nepatogi ir, žinoma, jie turi savo pastabų jums. Visi žmonės kalba ir kalbės, visi žmonės turi savo nuomonę, kuri gali nesutapti su jūsiške, daug kas jus gali nuvertinti tik tam, kad nusileistumėte iki jų lygio ir jiems mažiau „skaudėtų“. Tai absoliučiai normalu. Svarbu pradėti pastebėti, kur gyvenate ne savo tempu, ne savo poreikiais, o iš pareigos kažkam ar baimės bei gudrių manipuliacijų vedamos. Sveikimas prasideda ne nuo didelių sprendimų, o nuo mažų grįžimų į savo sveiką ritmą: poilsio, brėžiamų asmeninių ribų, leidimo sau jausti viską ir būti visokiai, nes tai jūs ir esate. Nebėgti nuo savęs: savo jausmų, norų, tikslų, suvokimų, būtinų sprendimų. Ir, svarbiausia, leisti kitiems jausti jūsų atžvilgiu tai, ką jaučia, net nepriimti, nemylėti, neįvertinti. Kartais tai būtina gijimo sąlyga. Kūnas dažnai reaguoja greičiau nei protas, todėl pirmiausia derėtų įsiklausyti į jį. Nesveikoje atmosferoje naivu tikėtis fizinės ar emocinės sveikatos, todėl kartais net laikinas atstumas irgi yra metaforinis vaistas, kol viskas susiguli, emocijos ir aistros nurimsta bei gimsta brandūs žingsniai norint toliau bendrauti.

 

Kokie klausimai sau gali būti gydantys dar net nepradėjus terapijos?

 

Refleksiniai klausimai dažnai yra paprasti, bet būtinai su sąžiningais atsakymais. Juk jų niekas negirdi, tiesa? Pirmiausia verta savęs paklausti:

 

• Kur nuolat save spaudžiu / „prievartauju“ / kaltinu / graužiu / nuolat lyginu, nors jau seniai pavargau tai daryti?
• Ko bijau netekti (meilės, palaikymo, lojalumo, konkrečių žmonių), jei pradėčiau gyventi kitaip?
• Ką nešu giminės ar aplinkos vardu savo nenaudai, tarsi dirbtinai atkartodama?
• Ko mano kūnas prašo jau dabar, o aš vis delsiu? Kodėl?
• Kokio sprendimo niekaip nepriimu ir jo neįgyvendinu? Kodėl?

 

Tokie klausimai grąžina moterį iš „sisteminio“ gyvenimo į gyvą ryšį su savimi, o tai dažnai ir yra pirmas realus žingsnis sveikimo link visuose lygmenyse, nes kai nebenešame „svetimos“ naštos, mūsų kūnas iškvepia, atsipalaiduoja, anksčiau „užimtos vietos“ prisipildo energija, naujais potyriais, įžvalgomis, motyvacija gyventi taip, kai gyventi iš tiesų norime. O ar jūs tai sau leidžiate? Pamąstymui…

 

Ką šiandien reiškia būti „sveika moterimi“ – ne tik medicinine, bet ir egzistencine prasme?

 

Šiandien būti sveika moterimi nereiškia niekada nesirgti ar viską daryti tinkamai. Tai reiškia gyventi taip, kad kūnui nereikėtų nuolat stabdyti jos per ligos simptomus. Sveika moteris pastebi save anksčiau, nei visiškai išsenka. Ji leidžia sau pavargti, supykti, sustoti nejausdama dėl to jokios kaltės, o tik prigimtinę teisę būti laiminga, sveika, energinga, mylinčia ir mylima.

 

Egzistencine prasme, sveika moteris gyvena savo tempu, o ne „paveldėtu“. Ji nebebando įrodyti savo vertės per nuolatinį atsidavimą ar auką. Ji kuria santykius, kuriuose nereikia nuolat kažko gelbėti ar laikyti visko ant savo pečių. Sveikos moters gyvenime yra sveikas šeimos emocinis fonas, sveiki (pagarbūs ir brandūs) tarpusavio santykiai, sveika savivertė finansų lygmenyje, sveikas gyvenimo būdas fiziniame lygmenyje, ko visoms skaitytojoms ir linkiu!

 

Autorė Laura Auksutytė