Pasaulis kupinas neįtikėtinos įvairovės – nuo megapolių spindesio iki atokių vietovių, kuriose laikas tarsi sustojęs. Čia gyvena vakariečiams sunkiai suprantamos gentys, išlaikiusios keisčiausius ir šokiruojančius papročius. Svetimšaliams tai egzotiški reliktai, o bendruomenių nariams – gyvybiškai svarbi kultūros dalis.

 

Giliai įsišakniję papročiaiEthiopia,,A,Woman,From,The,Mursi,Tribe,With,Beautiful,Head

 

Nors globalizacija, turizmas ir internetas pasiekė net atokiausius pasaulio kampelius, kai kurios gentys iki šiol laikosi šimtmečius ar net tūkstantmečius gyvuojančių papročių. Tai lemia tarpusavyje susiję veiksniai – nuo geografinės izoliacijos iki giliai įsišaknijusių tikėjimų. Daugelis genčių gyvena sunkiai pasiekiamose vietovėse – tankiuose Amazonės miškuose, nuošaliose aukštumose ar dykumose. Ši atskirtis šimtmečius ribojo ryšį su kitomis kultūromis ir apsaugojo vietos tradicijas nuo svetimos įtakos. Štai korovajų (korowai) gentis Papua Naujojoje Gvinėjoje iki XX a. pabaigos beveik neturėjo sąsajų su išoriniu pasauliu, todėl išlaikė savitus ritualus ir gyvenimo būdą. Genties tradicijos – jos tapatumo dalis. Kūno puošybos būdai, vestuvių ar laidojimo apeigos ne tik turi estetinę ar praktinę funkciją, bet ir simbolizuoja priklausymą bendruomenei. Antropologai pabrėžia, kad neįprasti ritualai – tai kalba be žodžių, bylojanti apie statusą, amžių, drąsą ar dvasingumą. Genčių papročiai tiesiogiai susiję su jų mitais ir tikėjimu. Kai kurios Afrikos bendruomenės tiki, kad randai ar tatuiruotės ne tik puošia, bet ir saugo nuo piktųjų dvasių. Nenuostabu, kad daugelyje genčių papročiai reguliuoja socialinę struktūrą, tampa būdu įrodyti brandą, ištvermę ir pasirengimą tapti suaugusiu bendruomenės nariu. Vakaruose tokie veiksmai atrodo kraštutiniai, tačiau gentyje pelno garbę ir rodo pagarbą. Paradoksalu, bet kai kuriose vietose globalizacija paskatino papročių išlaikymą, o ne jų nykimą. Turizmas ir susidomėjimas autentiškomis kultūromis suteikė finansinį pagrindą ir prestižą kai kurioms gentims demonstruoti savo tradicijas. Padaung moterys Mianmare vis dar nešioja kaklo žiedus, nors kasdienybėje tai nepatogu, tačiau šis įvaizdis pritraukia lankytojus ir leidžia gauti pajamų.

 

Savitos genčių tradicijos

   

Ilgakaklės moterys iš Mianmaro ir Tailando. Padaung gentis, gyvenanti Mianmaro kalnuotose vietovėse ir Tailando pabėgėlių stovyklose, garsėja moterimis, kurios nuo vaikystės nešioja žalvarinius kaklo žiedus. Pirmieji žiedai uždedami maždaug 5 metų, vėliau jų skaičius pamažu didinamas. Žiedai spaudžia raktikaulius, keisdami pečių padėtį, todėl kaklas atrodo ilgesnis. Ši tradicija laikoma grožio ir tapatybės simboliu, nors jos kilmė nėra aiški – spėjama, kad iš pradžių galėjo saugoti nuo tigrų įkandimų arba išskirti gentį iš kitų.

 

Lūpų diskai Etiopijoje. Etiopijos pietuose gyvenančioms mursi ir surma moterims paauglystėje prapjaunama apatinė lūpa ir įdedamas nedidelis molinis arba medinis diskas. Laikui bėgant jis keičiamas vis į didesnį, kol pasiekia net 20 cm skersmenį. Pasak antropologų, kuo didesnis lūpos diskas, tuo aukštesnė moters socialinė vertė ir šeimos prestižas. Ši tradicija taip pat laikoma pasirengimo santuokai ženklu.

 

Skruzdžių pirštinės Brazilijos Amazonijoje. Sateré-Mawé gentis, gyvenanti Amazonės miškuose, berniukų įėjimą į suaugusiųjų pasaulį pažymi ypatingu išbandymu. Jie privalo apsimauti pirštines, pripildytas gyvų kulkinių skruzdžių (Paraponera clavata), kurių įkandimas laikomas vienu skausmingiausių tarp vabzdžių. Pirštinės laikomos ant rankų apie 10 minučių. Tai laikoma ištvermės, drąsos ir pasirengimo suaugusiųjų atsakomybėms įrodymu.

 

Kruvinas pienas Kenijoje ir Tanzanijoje. Masajų gentis iš Rytų Afrikos garsėja ne tik karinga istorija, bet ir unikalia mitybos tradicija. Jie geria mišinį iš šviežio karvės kraujo ir pieno. Kraujas išgaunamas praduriant gyvulio kaklo veną ir žaizdą tuoj pat užspaudžiant, todėl karvė lieka sveika. Šis maistingas gėrimas suteikia stiprybės, ypač per svarbius ritualus ar šventes.

 

Šuolis per jaučius Etiopijoje. Hamar genties vyrų brandos ritualas – tai šuolis per keturis ar daugiau iš eilės sustatytų jaučių. Prieš tai vyksta kelių dienų šventė su muzika, šokiais ir moterų plakimu rimbais. Kraujuojantys randai laikomi lojalumo ir paramos ženklu jaunikiui. Jei jaunuolis sėkmingai peršoka, tampa suaugusiu bendruomenės nariu.

 

Protėvių budinimas Madagaskare. Famadihana, dar vadinama protėvių budinimo švente, grįsta įsitikinimu, kad mirusieji rūpinasi gyvaisiais, todėl palaikyti su jais ryšį – moralinė pareiga. Šis ritualas vyksta kas kelerius metus. Šeimos iškasa artimųjų kapus, iškelia palaikus, apvynioja nauju audiniu, kartu šoka ir švenčia. Tikima, kad taip atnaujinamas ryšys su mirusiaisiais, o jie palaimina gyvuosius. Nors kolonijiniai valdovai ir šiuolaikinė valdžia bandė uždrausti šį paprotį, jis tebėra giliai įsišaknijęs.

 

Kūno dengimas raudonu moliu Namibijoje. Himba genties moterys kasdien dengia odą ir plaukus mišiniu iš sviesto, okros (ybiškių) ir aromatinių žolių. Šis mišinys ne tik suteikia odai raudoną atspalvį, laikomą grožio simboliu, bet ir saugo nuo saulės, vabzdžių, sausros poveikio. Tai savita kultūrinė pareiga – moteris, nesilaikanti šio papročio, laikoma negerbiančia tradicijų.

 

Namai medžiuose Papua Naujojoje Gvinėjoje. Korovajų gentis gyvena nameliuose, pastatytuose 20–40 metrų aukščio medžiuose. Manoma, kad tokia gyvenvietės struktūra saugojo nuo potvynių ir priešų išpuolių. Nors šiandien dalis korovajų gyvena įprastuose namuose, daugelis vis dar stato tradicinius medinius būstus miško gilumoje.

 

Pirštų trumpinimas Papua Naujojoje Gvinėjoje. Dani gentis anksčiau turėjo liūdną gedulo tradiciją – mirus artimam giminaičiui, moterims, rečiau vyrams, nupjaudavo piršto dalį. Tai simbolizavo netekties skausmą ir ryšio su mirusiuoju praradimą. Ši praktika dabar oficialiai uždrausta, bet vyresnio amžiaus moterys vis dar turi šiuos kūno ženklus.

 

Fermentuotas ruonis Grenlandijoje. Inuitų bendruomenės, gyvenančios atšiauriame regione, unikaliai konservuoja mėsą: ruonį prikemša nedidelių jūros paukščių ir laiko užverstą akmenimis kelis mėnesius. Fermentacijos procesas lemia aštrų kvapą ir skonį, kuris, pasak inuitų, yra tikras delikatesas per žiemos šventes.

 

Vakarų pasaulio nuostaba ir genčių kasdienybė

 

Žvelgiant iš vakarietiškos perspektyvos, daugelis šių papročių atrodo tarsi iš egzotinių kelionių nuotraukų ar dokumentinių filmų – spalvingi, įspūdingi, sykiu sunkiai suprantami. Šiuolaikinė visuomenė, pripratusi prie mados, higienos ir sveikatos standartų, reaguoja dvejopai: vieni žavisi autentiškumu, kiti pasibaisėję klausia, kaip galima taip gyventi. Anot antropologų, tokia reakcija kyla iš kultūrinio atotrūkio. Tai, kas vienoje kultūroje laikoma grožio, statuso ar dvasinės stiprybės ženklu, kitoje suvokiama kaip kančia, žala ar net barbariškumas. Štai vakariečiai dažnai klausia, kodėl padaung moterys savanoriškai nešioja sunkius kaklo žiedus, galinčius sukelti sveikatos problemų. Tačiau pačios moterys tai mato kaip pasididžiavimo šaltinį ir bendruomenės ryšio simbolį. Šių genčių kasdienybė grįsta kolektyvinėmis vertybėmis. Maistas dalijamas visai bendruomenei, vaikai auginami kartu, o senolių žinios ir patarimai yra lygiaverčiai šiuolaikiniam mokslui. Net ir skausmingi brandos ritualai, tokie kaip skruzdžių pirštinės, nėra suprantami kaip bausmė – vertinami kaip būtinas gyvenimo etapas, suteikiantis jaunam žmogui garbę ir vietą tarp suaugusiųjų. Tiesa, nors šiuolaikinės technologijos kai kuriose bendruomenėse egzistuoja šalia tradicijų, pavyzdžiui, masajai gali naudotis mobiliaisiais telefonais ar motociklais, vis tiek kasmet rengia tradicines šokio ir medžioklės šventes. Tokia dviejų pasaulių pusiausvyra leidžia išlaikyti tapatybę šalia modernių patogumų.

 

Autorė Monika Budnikienė