Visais laikais valdžios fantazija buvo beribė – apmokestindavo kepures, židinį, barzdą, net druską. Žmonės į mokesčius atsakydavo taip pat kūrybiškai – užmūrydavo langus, užkimšdavo kaminus, ieškodavo būdų, kaip nemokėti už šviesą ir švarą.

 

ŠlapimoColorful,Composition,With,Paper,Tax,Form,And,Money,On,White

   

Senovės Romoje atliekos dažnai virsdavo žaliava. Pastovėjęs žmogaus šlapimas išskiria amoniako junginių ir veikia kaip šarminis valiklis. Būtent todėl šlapimą naudojo drabužiams valyti ir balinti: audinius merkdavo į kubilus, o tada mindžiodavo, kad skystis įsigertų ir išjudintų nešvarumus. Kadangi šlapimo paklausa buvo didelė, juo pradėta prekiauti. Miestuose šlapimą rinkdavo iš viešųjų tualetų, o paskui parduodavo amatininkams, kuriems reikėjo šarminių medžiagų, pvz., odos apdirbėjams. Netrukus ši praktika apmokestinta. I a. po Kr. atsirado šlapimo mokestis, sietas su Nerono laikais, tik paskui panaikintas. Apie 70 m. po Kr. jį vėl atnaujino imperatorius Vespasianas, kai po 69 m. suirutės reikėjo skubiai pildyti iždą. Iš čia kilęs posakis „pecunia non olet“ (pinigai nekvepia), reiškiantis, kad valstybės pajamos vertinamos pagal naudą, ne kilmę.

 

Bailumo

 

Anglijos feodalinėje sistemoje riteriai ir žemvaldžiai mainais už valdovo suteiktą žemę įsipareigodavo atlikti karinę tarnybą. Iš pradžių tai reiškė dalyvavimą karo žygiuose su nustatytu ginkluotų palydovų skaičiumi. Tačiau laikui bėgant valdovų poreikiai keitėsi: vis dažniau jiems reikėdavo ne tiek feodalo karinės tarnybos, kiek pinigų samdiniams ir profesionaliai kariuomenei išlaikyti. Taip įsitvirtino bailumo mokestis – išsipirkimas nuo karinės prievolės. Iš pradžių jis taikytas kaip išimtis, leidusi riteriui neiti į karinę tarnybą, tačiau palaipsniui virto vis labiau standartizuota finansine prievole. Karalius galėjo reikalauti šio mokesčio iš riterio valdos turėtojų net ir tais atvejais, kai faktinė karinė tarnyba neplanuota. Mokestis galiausiai išnyko XIII a. pab.–XIV a. pr., o paskutiniai jo atvejai siejami su karaliaus Eduardo I valdymu.

 

Židinių

   

Po monarchijos atkūrimo Anglijoje parlamentas 1662 m. įvedė židinių mokestį, skirtą karaliaus Karolio II dvarui ir karališkajam ūkiui finansuoti. Mokestis skaičiuotas pagal židinių skaičių kiekviename name – manyta, kad tai bus paprastesnis būdas nei gyventojų ar pajamų apskaita, nes židiniai laikyti apytiksliu namų ūkio dydžio ir turto rodikliu. Tačiau praktikoje šis mokestis greitai tapo vienu nepopuliariausių XVII a. Anglijoje. Mat pareigūnai turėjo teisę užeiti į privačius namus ir patikrinti, kiek juose veikiančių židinių. Tai buvo suvokiama kaip tiesioginis privatumo pažeidimas ir valstybės kišimasis į namų erdvę. Mokestis sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą, ypač tarp neturtingesnių gyventojų. Jie bandydavo apeiti rinkliavą: kai kurie užmūrydavo dalį židinių, kiti laikinai užgesindavo ar slėpdavo, todėl kildavo ginčų su pareigūnais ir nuolatinių konfliktų. 1689 m., kai sustiprintas parlamento vaidmuo ir pabrėžtos piliečių teisės, židinių mokestis panaikintas. Jo atsisakymas suvoktas ne tik kaip finansinis sprendimas, bet ir kaip svarbus politinis gestas, patvirtinantis principą „mano namai – mano tvirtovė“.

 

Langų

 

XVIII a. Didžiojoje Britanijoje įsigalėjo vadinamasis langų mokestis, taikytas namams, turintiems daugiau nei 10 langų. Mokestis siekė 10 šilingų už namus, todėl tapo reikšminga finansine našta daugeliui gyventojų. Šis mokestis turėjo neigiamą poveikį visuomenės sveikatai. Siekdami sumažinti mokesčio dydį, kai kurie namų savininkai užmūrydavo langus. Patalpos tapdavo tamsios, drėgnos ir prastai vėdinamos, tai skatino ligų plitimą ir blogino gyvenimo sąlygas. Mokestis buvo nepopuliarus – gyventojai jį ironizuodami vadino „saulės šviesos ir gryno oro mokesčiu“. Po ilgų visuomeninių kampanijų, siekusių pabrėžti jo žalingą poveikį ir socialinę neteisybę, 1851 m. langų mokestis panaikintas.

 

Barzdos

 

1698 m. Rusijos caras Petras I po kelionių Vakarų Europoje, siekdamas priverstinai šviesti visuomenę, įvedė barzdos mokestį. Barzda anuomet buvo ne vien stiliaus detalė: daugeliui simbolizavo vyriškumą ir tikėjimą, todėl idėja skustis kėlė pasipriešinimą. Valdžia ėmėsi spaudimo priemonių – leido pareigūnams, atsakingiems už tvarką, viešai nuskusti tuos, kurie atsisakydavo paklusti. Galiausiai Petras I pasirinko kompromisą – tiems, kurie barzdą norėjo pasilikti, leido tai daryti tik susimokėjus. Aiškesnė centralizuota tvarka įsitvirtino 1705 m., kai barzdotiems vyrams išduodavo specialius barzdos žetonus kaip įrodymą, kad mokestis sumokėtas. Suma priklausė nuo socialinio statuso: didžiausios metinės rinkliavos teko turtingiems pirkliams, mažesnės – kitiems miestiečiams, o valstiečiams taikytas simbolinis mokestis kiekvieną kartą įvažiuojant į miestą. Finansiškai tai nebuvo sėkmingas pajamų šaltinis: 1705–1708 m. iš barzdos mokesčio vidutiniškai surinkta apie 3,5 tūkst. rublių per metus. Galiausiai ši reforma, kaip ir daugelis Petro I simbolinių dvaro naujinimo priemonių, prarado aktualumą: 1772 m. barzdos mokestį oficialiai panaikino imperatorė Jekaterina II.

 

Kepurių

 

XVIII a. pabaigoje Didžioji Britanija siekė padidinti valstybės pajamas apmokestindama kasdienius daiktus, kurie, valdžios požiūriu, atspindėjo gyventojų turtą. Viena tokių priemonių – kepurių mokestis, įvestas 1784 m. tuometinio ministro pirmininko Williamo Pitto jaunesniojo iniciatyva. Mokestis taikytas vyriškoms kepurėms: turtingesni vyrai, galėdami įsigyti daugiau brangesnių kepurių, turėjo galimybę už jas susimokėti, todėl mokestis ne tik generavo pajamas, bet ir atspindėjo socialinę atskirtį. Kepurių prekeiviai privalėjo įsigyti licenciją, o kiekvienoje kepurėje turėjo būti specialus mokestinis antspaudas, įklijuotas į pamušalą ir patvirtinantis, kad mokestis sumokėtas. Jo dydis priklausė nuo kepurės kainos. Už antspaudų klastojimą taikytos griežtos bausmės. Kepurių mokestis veikė keliasdešimt metų, kol 1811 m. panaikintas, nes jo administravimas buvo sudėtingas, o visuomenės pasipiktinimas ir kontrabandinių kepurių problema tik didėjo.

 

Muilo

   

Muilas ilgą laiką apmokestintas akcizu – mokestis taikytas ne tiek produktui, kiek gamybos procesui. Muilo dirbtuvės buvo nuolat prižiūrimos akcizo pareigūnų, reikėjo tvarkyti detalią apskaitą, laikytis griežtų taisyklių. Tai didino gamybos kaštus, brangino galutinį produktą ir ypač apsunkino smulkiųjų gamintojų veiklą. Didžiojoje Britanijoje muilo apmokestinimas formavosi dar XVIII a. pr., kai įtvirtintos naujos rinkliavos ir sustiprinta akcizų sistema, siekiant papildyti valstybės biudžetą dėl imperinės plėtros. XIX a. viduryje požiūris pradėjo keistis. Pramonės revoliucija, augantis miestų gyventojų skaičius ir vis geriau suvokiamas higienos vaidmuo visuomenės sveikatai paskatino kritikuoti muilo apmokestinimą. 1853 m. priimtas įstatymas, kuriuo muilo akcizas Didžiojoje Britanijoje galutinai panaikintas. Tai leido atpiginti muilą, paskatino masinę gamybą ir prisidėjo prie higienos svarbos platesniuose visuomenės sluoksniuose.

 

Žvakių

 

Iki elektros išradimo žvakės buvo vienas svarbiausių kasdienės buities elementų. Jos užtikrino apšvietimą namuose, dirbtuvėse ir viešosiose erdvėse, todėl buvo būtinos visiems visuomenės sluoksniams. Dėl šios priežasties valdžia žvakes irgi įtraukė į akcizais apmokestintų prekių sąrašą, laikydama patogiu ir stabilias pajamas garantuojančiu mokesčių šaltiniu. Tačiau toks apmokestinimas ilgainiui sulaukė kritikos. Akcizas didino žvakių kainą ir neproporcingai stipriai paveikė neturtingesnius gyventojus, kuriems apšvietimas buvo būtinybė, o ne prabanga. Prasidėjus pramonės revoliucija ir augant diskusijoms apie mokesčių teisingumą ši problema tapo politinių debatų objektu. 1831 m. Britanijos parlamente oficialiai svarstytas ir galiausiai patvirtintas sprendimas panaikinti žvakių muitus Anglijoje ir Airijoje. Parlamentinėse diskusijose žvakių akcizas aiškiai įvardytas kaip perteklinė našta, ypač slegianti paprastus gyventojus.

 

Druskos

 

Druska nuo seno buvo strategiškai svarbi prekė: būtina maistui konservuoti, mitybai ir prekybai, todėl jos apmokestinimas valdžiai atrodė finansiškai patrauklus. Tačiau kartu tai politiškai pavojinga sritis, nes mokestis paliesdavo visus gyventojus ir greitai tapdavo socialinės įtampos šaltiniu. Prancūzijoje druskos mokestis, vadinamasis gabelle, buvo vienas nekenčiamiausių. Jis būdavo nevienodas skirtinguose regionuose: kai kur druska labai brangi, kitur – palyginti pigi, o gyventojus versdavo pirkti nustatytą kiekį iš valstybės. Ši sistema simbolizavo teisinę ir socialinę nelygybę. Britų valdytoje Indijoje druska irgi tapo kolonijinės valdžios kontrolės ir ekonominio išnaudojimo simboliu. Britai įvedė druskos monopolį ir mokestį, draudė vietos gyventojams patiems rinkti ar gaminti druską, nors tai gyvybiškai svarbi kasdienė prekė. Dėl šios neteisybės dvasinis lyderis Mahatma Gandis 1930 m. kovo 12 d.–balandžio 6 d. net surengė vadinamąjį Druskos žygį. Šis taikus pilietinio nepaklusnumo veiksmas, kurio metu M. Gandis simboliškai pasigamino druskos, pažeisdamas kolonijinius įstatymus, tapo vienu ryškiausių Indijos nepriklausomybės judėjimo momentų, turėjo didžiulį politinį ir tarptautinį atgarsį.

 

Autorė Monika Budnikienė