Sveikata nėra greitas projektas

Visuomenės sveikatos specialistė ir dietistė Skaistė Danilevičiūtė yra ir tituluota fitneso sportininkė, kuri džiaugiasi Absoliučios Lietuvos čempionės titulu, prizais Europos ir pasaulio čempionatuose. Visgi, pašnekovės sako, kad didžiausias pasiekimas yra ne medaliai ar titulai, o tai, kokį žmogų iš jos „nulipdė“ sportas.

Skaistė Danilevičiūtė

Skaiste, kaip sportas atsirado jūsų gyvenimą?

Labai natūraliai – dar vaikystėje, augant kaime. Ten judėjimas nebuvo pasirinkimas, tai buvo kasdienybė: kartais tekdavo eiti pėsčiomis į mokyklą ar iš jos, dviračiu iki miestelio, darbas ūkyje, buvimas gamtoje. Tai formavo ne tik fizinį ištvermingumą, bet ir vidinį stiprumą. Labai svarbią dalį suvaidino ir tėvų įskiepytos vertybės. Nuo mažens buvome mokomi paprasto, natūralaus gyvenimo: daržovės, vaisiai, uogos iš savo sodo, naminis maistas, pagarba kūnui. Nebuvo kraštutinumų, bet buvo aiškus supratimas, kad sveikata yra pagrindas. Manau, didžiąją dalimi aplinka ir suformavo mano šiandieninį požiūrį – sveikata nėra projektas, tai yra gyvenimo būdas.

Mokykloje aktyviai įsitraukiau į sportą – futbolas, bėgimas, maratonai, įvairūs sporto būreliai ir varžybos. Judėjimas man visada buvo natūralus poreikis. Sulaukusi pilnametystės nusprendžiau išbandyti save fitneso varžybose. Pradžioje nieko nesitikėjau, pirmos varžybos tikrai nebuvo sėkmingos. Tačiau manau, kad vaikystėje užgrūdintas charakteris neleido pasiduoti. Išmokau, kad rezultatai ateina per laiką. Todėl šiandien kalbėdama apie čempionės titulą visada pabrėžiu – sėkmė ten sudaro tik mažą dalį. Didžioji dalis yra darbas, disciplina ir vidinė stiprybė.

Vedama tokio gyvenimo būdo pasirinkau ir studijas – baigiau dietetikos bakalaurą, asmeninės trenerės mokslus ir dar šiuo metu studijuoju visuomenės sveikatos magistrą. Taip pat turiu verslo organizavimo profesinį išsilavinimą, todėl strateginis mąstymas ir veiklų organizavimas man yra natūrali darbo dalis – gebu ne tik matyti bendrą kryptį, bet ir sklandžiai ją įgyvendinti praktiškai.

Kokią vietą sportas tebeužima jūsų kasdienybė?

Nors varžybinis etapas baigėsi, sportas iš mano gyvenimo niekur nedingo. Judu kasdien – kiekvieną rytą pradedu mankšta, kurią visada papildau meditacija ir kvėpavimo praktikomis. Jos ne mažiau svarbios nei pats judėjimas, nes skatina sąmoningumą, padeda išlaikyti aiškesnį, racionalesnį mąstymą, nuramina nervų sistemą, atkuria vidinę pusiausvyrą ir leidžia pasiruošti dienai ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Taip pat stengiuosi bent 3 kartus per savaitę pasportuoti sporto salėje.

Šiandien sportas man yra ne tik apie išvaizdą, o apie sveikatą, savijautą ir gyvenimo kokybę. Judėjimas gerina energijos apykaitą, miegą, stiprina psichologinę būseną ir leidžia jaustis stabilesnei kasdienybėje. Tai ne tik apie kūną – tai apie visą žmogų, jo energiją, vidinę būseną ir santykį su savimi.

Kaip su įgyta patirtimi, žiniomis keitėsi jūsų požiūris į sportą?
Anksčiau sportą labiau siejau su rezultatu, išvaizda ir pasiekimais. Tai buvo labai aiškus tikslas – būti geresnei, stipresnei, pasiekti aukštesnių rezultatų. Tačiau su laiku, įgyjant žinių, daugiau brandos ir patirties, požiūris pradėjo keistis. Studijos ir darbas su žmonėmis parodė, kad sportas turi daug gilesnę prasmę. Jis daro įtaką ne tik kūnui, bet ir psichologinei būsenai, energijai, savijautai. Sportas neturi būti bausmė ar būdas „atsidirbti“ už maistą. Tai turi būti rūpestis savimi.

Dabar sportą matau kaip įrankį gyvenimo kokybei gerinti. Labai svarbus tapo individualumas – nėra vieno teisingo kelio visiems. Taip pat supratau, kad ilgalaikiai rezultatai ateina tik tada, kai sportas tampa tvaria gyvenimo dalimi. Šiandien mano požiūris yra brandesnis – mažiau kraštutinumų, daugiau balanso.

Kokiais pasiekimais sporte labiausiai džiaugiatės?

Sportas mane išmokė kantrybės, nes rezultatai niekada neateina per naktį. Išmokė atsakomybės – nes niekas kitas už tave nepadarys darbo. Išmokė susitvarkyti su nesėkmėmis, kurios pradžioje labai skaudžiai paliesdavo. Ir, svarbiausia, išmokė nepasiduoti. Buvo etapų, kai rezultatai stovėjo vietoje, kai trūko motyvacijos, kai atrodė, kad galbūt „ne man“. Bet būtent tada ir formuojasi stiprybė.

Todėl šiandien visada pabrėžiu, sėkmė sporte yra tik labai maža dalis viso kelio. Daug didesnę dalį sudaro kasdienis, dažnai nematomas darbas, disciplina ir gebėjimas laikytis krypties net tada, kai nėra greito rezultato. Ir būtent šias pamokas laikau savo didžiausiu laimėjimu.

Neretai sakoma, kad profesionalus sportas nesusijęs su sveikata, nes alina kūną. Kiek tame tiesos?
Šiame teiginyje tikrai yra dalis tiesos, tačiau svarbu suprasti, apie ką kalbame. Profesionalus sportas dažniausiai yra orientuotas į rezultatą, o ne į sveikatą. Siekiant aukštų rezultatų, kūnas patiria didelį fizinį ir psichologinį krūvį. Kartais tenka dirbti per nuovargį, per diskomfortą, per ribas. Ilgainiui tai gali turėti pasekmių organizmui.

Tačiau problema nėra pats sportas – problema yra santykio su savo kūnu, sąmoningumo ir žinių stoka, kraštutinumai ir balanso nebuvimas. Didžiajai daliai žmonių profesionalaus sporto režimas nėra nei reikalingas, nei tinkamas. Jiems reikia judėjimo, kuris stiprina, gerina savijautą, o ne alina.

Labai svarbu suprasti skirtumą tarp sporto kaip profesijos ir sporto kaip sveikatingumo priemonės. Profesionalus sportas yra aukšto lygio disciplina su savo kaina. Tuo tarpu kasdienis fizinis aktyvumas, pritaikytas individualiai, yra viena stipriausių investicijų į sveikatą. Todėl sportas pats savaime nėra problema – viskas priklauso nuo to, kaip ir kokiu tikslu jis taikomas.

Kiek ir kokio sporto reikia kiekvienam žmogui?
Bendros rekomendacijos sako, kad suaugusiam žmogui reikėtų bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę. Tai gali būti greitas ėjimas, važiavimas dviračiu, lengvas bėgimas. Taip pat rekomenduojama bent du kartus per savaitę įtraukti jėgos treniruotes. Tačiau svarbiausia yra ne skaičiai, o reguliarumas ir tvarumas.

Kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl labai svarbu individualumas. Vieniems patinka sporto salė, kitiems – šokiai, joga ar paprasti pasivaikščiojimai gamtoje. Ir tai yra visiškai normalu. Svarbiausia – rasti tai, kas patinka, nes tik tada atsiranda tęstinumas. Taip pat svarbu atsižvelgti į amžių ir sveikatos būklę. Vyresniame amžiuje labai svarbus mobilumas, pusiausvyra ir sąnarių sveikata. Jaunesniame –jėga, ištvermė ir kūno kontrolė. Moterims ir vyrams baziniai principai yra tie patys, tačiau gali skirtis tikslai ir akcentai.

Galiausiai, judėjimas neturi būti tik „treniruotė“. Tai gali būti ir aktyvus gyvenimo būdas – daugiau vaikščiojimo, laiko gamtoje, mažiau sėdėjimo. Kartais paprasti dalykai duoda labai didelį efektą.

Skaistė Danilevičiūtė

Kodėl nusprendėte dirbti visuomenės sveikatos centre?
Kaip ir minėjau, su laiku supratau, kad laikyti savo žinias ir patirtį tik sau būtų labai savanaudiška. Esu empatiška, man rūpi kitų gerovė. O visuomenės sveikatos srityje atsiveria galimybė daryti daug platesnį teigiamą poveikį ir padėti žmonėms. Dirbdama šioje srityje galiu organizuoti paskaitas, seminarus, treniruotes, edukacines veiklas skirtingoms žmonių grupėms. Labai dažnai pasiekiu tuos žmones, kurie galbūt niekada neateitų į sporto klubą ar nesikreiptų į specialistą individualiai. Man labai svarbu, kad sveikata būtų prieinama kiekvienam. Nesvarbu, ar žmogus gyvena mieste, ar mažesniame miestelyje, ar turi finansinių galimybių, ar ne. Sveikata turi būti suprantama, paprasta ir pritaikoma. Todėl ši veikla man turi labai didelę prasmę. Aš matau realius pokyčius žmonėse – ne tik fizinius, bet ir požiūrio. Ir tai yra didžiausia motyvacija tęsti.

Ar pastebite, kad visuomenė sąmoningėja?
Taip, tikrai pastebiu teigiamus pokyčius. Žmonės vis dažniau domisi ne tik tuo, kaip atrodo, bet ir kaip jaučiasi. Atsiranda daugiau klausimų apie mitybą, fizinį aktyvumą, miegą, emocinę sveikatą. Tai rodo, kad požiūris po truputį keičiasi. Taip pat džiugina, kad vis daugiau žmonių pradeda suprasti, jog sveikata nėra greitas projektas. Tai yra procesas, kuris reikalauja nuoseklumo. Tačiau iššūkių vis dar yra nemažai. Informacijos kiekis yra labai didelis, tačiau ne visa ji yra patikima. Socialiniai tinklai dažnai kuria nerealistiškus lūkesčius. Dėl to žmonės pasimeta tarp mitų ir realybės.

Taip pat vis dar trūksta kantrybės – norisi greitų rezultatų. O kai jų nėra, dažnai viskas metama. Todėl mūsų, specialistų, vaidmuo yra ne tik suteikti žinias, bet ir padėti žmonėms suprasti procesą bei išlaikyti nuoseklumą.

Kodėl daugeliui žmonių taip sunku maitintis subalansuotai?
Mityba yra daug sudėtingesnis dalykas nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai nėra tik „žinau – darau“. Labai didelę įtaką daro įpročiai, kurie susiformuoja per daugelį metų. Taip pat emocijos – dažnai valgome ne dėl alkio, o dėl streso, nuovargio ar net nuobodulio.Didelę įtaką daro ir aplinka. Gyvename greitu tempu, dažnai neturime laiko planuoti, todėl renkamės tai, kas greita ir patogu. Taip pat žmones labai veikia informacijos perteklius. Vieną dieną sakoma viena, kitą – visiškai priešingai. Dėl to atsiranda pasimetimas ir netgi nusivylimas.

Dar viena problema – kraštutinumai. Žmonės dažnai nori viską pakeisti iš karto, laikosi griežtų taisyklių, o kai nepavyksta – viską meta. Todėl labai svarbu suprasti, kad subalansuota mityba nėra tobula mityba. Tai yra lankstus, realistiškas ir ilgalaikis pasirinkimas.

Kokius mitus apie mitybą galėtumėte paneigti?
Vienas dažniausių mitų, kad norint būti sveikam reikia visko atsisakyti. Tai sukuria labai griežtą ir netgi baimę keliantį santykį su maistu. Iš tikrųjų sveika mityba yra apie balansą, o ne draudimus. Taip pat labai paplitęs požiūris, kad yra „geri“ ir „blogi“ produktai. Tačiau realybėje viskas priklauso nuo kiekio, dažnumo ir bendro konteksto.Dar vienas mitas – kad angliavandeniai yra blogis. Jie yra pagrindinis energijos šaltinis, ypač aktyviems žmonėms. Svarbu tik rinktis kokybiškus šaltinius. Taip pat žmonės dažnai tiki „detox“ dietomis. Tačiau mūsų organizmas turi kepenis, inkstus ir kitas sistemas, kurios puikiai atlieka valymo funkciją. Mano tikslas visada yra supaprastinti mitybą, kad ji būtų suprantama ir pritaikoma kasdienybėje.

Nuo ko pradėti keisti mitybą į palankesnę sveikatai?
Svarbiausia – nepradėti nuo kraštutinumų. Dažniausia klaida yra bandymas pakeisti viską per vieną dieną. Tai sukuria per didelį spaudimą ir dažniausiai baigiasi tuo, kad pokyčiai neišsilaiko. Rekomenduoju pradėti nuo mažų, paprastų žingsnių. Pavyzdžiui, įtraukti daugiau daržovių į kasdienę mitybą, užtikrinti reguliarų valgymą, daugiau dėmesio skirti pusryčiams. Taip pat labai svarbus sąmoningumas – pradėti stebėti savo įpročius, suprasti, kada ir kodėl valgome.Mitybos keitimas neturi būti stresas. Tai turi būti procesas, kuris pagerina savijautą. Ir labai svarbu suprasti, kad nereikia būti tobulam – svarbu būti nuosekliam.

Ką daryti, kad maisto klausimas netaptų obsesija?
Labai svarbu išlaikyti sveiką santykį su maistu. Maistas neturi tapti vieninteliu dėmesio centru gyvenime. Jei didžiąją dienos dalį galvojame apie tai, ką valgėme ar valgysime – tai jau signalas, kad kažkas negerai. Svarbu ugdyti lankstumą. Leisti sau kartais nukrypti nuo plano be kaltės jausmo. Taip pat keisti požiūrį – maistas nėra nei priešas, nei atlygis. Tai yra mūsų kūno kuras. Jei jaučiame, kad kontrolė tampa per stipri, verta ieškoti pagalbos. Dažnai už to slypi gilesni dalykai – perfekcionizmas, savivertė, emocijos. Sveikas santykis su maistu yra tada, kai galime valgyti ramiai, be baimės ir be kaltės.

Kaip galėtumėte apibūdinti sveiką žmogų?
Sveikas žmogus nėra tas, kuris atrodo tobulai ar atitinka tam tikrus standartus. Sveikata yra daug platesnė sąvoka. Tai žmogus, kuris jaučiasi gerai savo kūne, nestokoja geros nuotaikos ir turi energijos kasdienėms veikloms, gali susidoroti su stresu, geba atsistatyti, kuris moka pasirūpinti savimi – tiek per mitybą, tiek per judėjimą, tiek per poilsį. Sveikas žmogus nebūtinai laikosi idealaus režimo. Jis geba rasti balansą, prisitaikyti prie gyvenimo situacijų. Man sveikata yra apie harmoniją – tarp kūno, proto ir gyvenimo būdo. Ir kiekvienam žmogui ji gali atrodyti šiek tiek kitaip.

Autorė Laima Samulė