Ekologinis nerimas – gana nauja nerimo rūšis, tačiau ji būdinga vis didesnei populiacijos daliai. Dar prieš penkerius metus Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodė, kad dėl ekologijos nerimauja trečdalis gyventojų, o 2025 m. šis skaičius siekė 48 %. Anot mokslininkų, ekologinis nerimas darosi vis rimtesnė problema, kurią būtina spręsti.

 

Apie ekologinį nerimąStressed,Hispanic,Woman,With,A,Megaphone,Asking,Big,Companies,To

 

Susirūpinimas dėl sparčios klimato kaitos, ekstremalių oro reiškinių, aplinkos taršos ir kitų ekologinių problemų yra suprantamas ir natūralus jausmas kiekvienam sąmoningam žmogui. Ekologinis nerimas atsiranda tada, kai šie rūpesčiai ima kelti stiprų stresą, trukdo atsipalaiduoti, sutrikdo miegą ar kitaip paveikia savijautą bei kasdienę rutiną.

 

Ekologinį nerimą patiriantys žmonės jaučia padidėjusią grėsmę, kad jų gerovę gali neigiamai paveikti klimato kaita ir ekologinės krizės padariniai. Jie nerimauja ne tik dėl planetos ateities, bet ir dėl to, kaip šie pokyčiai gali paveikti juos pačius bei jų artimuosius. Pavyzdžiui, regionuose, kuriuose dažni uraganai, stiprios audros, žemės drebėjimai ar potvyniai, žmonės gali nuolat jausti nerimą dėl galimybės bet kurią dieną netekti namų, turto ar net artimųjų. Gyvenantieji sausringuose ir karštuose regionuose, kur vandens ir kitų išgyvenimui būtinų išteklių trūksta, gali patirti stresą dėl to, ar ateityje pavyks išgyventi ir pasirūpinti savimi bei savo šeima, jei oro sąlygos taps dar ekstremalesnės.

 

Ekologinis nerimas gali apimti visą žmogaus gyvenimą, nes tai problema, kurios vienas žmogus negali išspręsti. Dėl to dažnai kyla bejėgiškumo, nesaugumo ar net pasmerkimo jausmas.

 

Pagrindiniai dirgikliai

 

Ekologinį nerimą gali sukelti arba sustiprinti informacija, kuri šiandien mus pasiekia ištisą parą. Socialinių tinklų algoritmai veikia taip, kad peržiūrėjus tam tikrą turinį, jį pakomentavus ar pasidalijus, panašios žinutės karkart pasirodo mūsų informacijos sraute. Ilgainiui žmogus gali jaustis tarsi bombarduojamas pranešimų iš viso pasaulio apie ekologines katastrofas, klimato krizę ar galimą planetos ateitį.

 

Prie ekologinio nerimo gali prisidėti ir kelionės į ekonomiškai mažiau išsivysčiusias šalis. Vakarų valstybėse daug dėmesio ir lėšų skiriama ekologijai, tvariai politikai bei aplinkosaugos iniciatyvoms. Nuolat ieškoma sprendimų, kaip mažinti atliekų kiekį, gerinti rūšiavimą, riboti perteklinį vartojimą ir pan. Tačiau nuvykus į skurdesnius regionus galima pamatyti visai kitokią situaciją – tarša niokoja pakrantes, upes ar miškus, o atliekų tvarkymo sistema dažnai yra labai ribota arba jos visai nėra.

 

Tokie kontrastai gali būti ypač ryškūs, pavyzdžiui, Europoje skatinama atsisakyti plastiko ir naudoti popierinius šiaudelius, o kai kuriose šalyse net sriuba ar gėrimai gatvėse pilstomi į plastikinius maišelius, naudojami vienkartiniai plastikiniai šiaudeliai, nors plastiko perdirbimo galimybės beveik neegzistuoja. Dėl to daug atliekų patenka tiesiai į aplinką. Susidūrimas su tokiomis realijomis gali kelti ne tik nerimą, bet ir stiprų nusivylimą ar frustraciją.

 

Gresia rimtos pasekmės

 

Ekologinis nerimas, kaip ir bet koks ilgalaikis nerimas ar stresas, alina žmogaus organizmą. Nuolat būdami tarsi išlikimo režime patiriame įtampą, kuri gali sutrikdyti įvairias organizmo funkcijas. Gali pablogėti virškinimas, organizmas prasčiau įsisavina reikalingas maistines medžiagas, silpnėja imuninė sistema, todėl dažniau sergama įprastomis infekcinėmis ligomis. Ilgainiui gali didėti ir lėtinių ar autoimuninių ligų rizika.

 

Ekologinis nerimas taip pat gali paveikti emocinę savijautą. Dažnai sutrinka miegas, atsiranda slogi nuotaika, didėja dirglumas, ima erzinti aplinka ar kiti žmonės. Kartais dėl skirtingo požiūrio į ekologines problemas gali pašlyti ir santykiai su artimaisiais, jei jie šių iššūkių nevertina taip rimtai.

 

Viena ekologinio nerimo pasekmių gali būti motyvacijos stoka. Kai mintis nuolat užvaldo katastrofiški scenarijai, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad neišvengiamai įvyks pasaulinė ekologinė katastrofa, žmogus gali pradėti atsiriboti nuo aplinkos. Tuomet mažėja noras siekti profesinių tikslų, bendrauti, rūpintis savo fizine ar emocine sveikata. Gyvenimas gali imti atrodyti tarsi laukimas neapibrėžtos dienos X.

 

Dar viena dažnai aptariama ekologinio nerimo pasekmė – jaunų žmonių abejonės dėl vaikų susilaukimo. Dalis jų svarsto, ar etiška, ar saugu planuoti šeimą pasaulyje, kuriame, jų manymu, ateityje gali didėti ekologinės krizės grėsmė. Šios nuostatos kartais minimos ir platesnėse diskusijose apie mažėjantį gimstamumą daugelyje Vakarų šalių. Kai kurie žmonės vietoj vaikų renkasi augintinius arba atideda sprendimą dėl šeimos kūrimo, kol jausis tvirčiau dėl ateities.

 

Naujos atšakos

 

Ekologinis pyktis – tai nusivylimas ir pyktis dėl klimato kaitos bei jos sukeltų aplinkos pokyčių. Šis jausmas gali būti nukreiptas į tam tikras visuomenės grupes, korporacijas ar valstybes, kurios, žmonių manymu, prisideda prie klimato krizės. Tyrimai rodo, kad ekologinis pyktis kartais gali būti net konstruktyvesnis už ekologinį nerimą, nes skatina žmones imtis veiksmų – dalyvauti protestuose, palaikyti aplinkosaugos iniciatyvas ar kitaip prisidėti prie kovos su klimato kaita.

 

Ekologinis sielvartas – gilus liūdesys, kylantis dėl nuolat gaunamų žinių apie nykstančią Žemės gyvybę. Žmones slegia suvokimas, kad dėl žmogaus veiklos nyksta gyvūnų rūšys, augalai, ištisos ekosistemos. Gyvybės formos, kurios formavosi milijonus metų, per palyginti trumpą laiką išnyksta arba atsiduria ties išnykimo riba.

 

Ekologinė kaltė pasireiškia, kai žmonės jaučia kaltę dėl praeities ar dabarties veiksmų, neatitinkančių asmeninių ar visuomeninių aplinkosaugos standartų. Tai gali būti pamąstymai apie ilgai naudotą taršų kurą, menką cheminių medžiagų kontrolę žemės ūkyje ar kitus aplinkai žalingus sprendimus. Šis jausmas dažnai pasireiškia savikritika ir savęs kaltinimu.

 

Solastalgija – tai emocinė kančia, kylanti stebint, kaip keičiasi ir blogėja žmogui artima aplinka. Klimato kaitai stiprėjant, vis daugiau žmonių savo akimis mato šiuos pokyčius: džiūvančias upių vagas, nykstančias pelkes, rečiau sugrįžtančius paukščius, dažnėjančius miškų gaisrus. Klimato kaita veikia ne tik gamtą, bet ir žmonių gyvenamąją aplinką, įskaitant istorinį bei kultūrinį paveldą, todėl šie pokyčiai tampa dar labiau pastebimi ir emociškai paveikūs.

 

Kaip kovoti su ekologiniu nerimu?

 

Nuolat gyvendami nerime patys jaučiamės nelaimingi, o kartu tai nepadeda ir pačiai Žemei. Todėl, rūpindamiesi savo ir artimųjų gerove, turėtume ieškoti būdų, kaip sumažinti ekologinį nerimą. Vienas veiksmingiausių būdų – prisiimti asmeninę atsakomybę ir imtis konkrečių veiksmų: rūšiuoti atliekas, mažinti vartojimą, sodinti medžius, tvarkyti aplinką, pranešti apie pastebėtus gamtos teršėjus ir pan. Net ir nedideli veiksmai gali suteikti daugiau kontrolės jausmo ir padėti sumažinti bejėgiškumą.

 

Norint nuolat negyventi įtampoje, svarbu riboti pasiekiančios informacijos kiekį. Taip pat verta kritiškai įvertinti savo dėmesio lauką: ar tikrai galite tiesiogiai paveikti problemas, vykstančias kitame pasaulio krašte? Jei ne, nuolatinis tokių vaizdų ir naujienų stebėjimas gali tik didinti stresą. Naudingiau pasirinkti vieną patikimą informacijos šaltinį, kuris pateiktų svarbiausias žinias apie klimato kaitą ir ekologiją, užuot nuolat skendus neigiamų naujienų sraute.

 

Taip pat verta ieškoti bendraminčių. Bendraujant su žmonėmis, kuriems rūpi tie patys klausimai, lengviau jaustis suprastam ir išklausytam. Dalijantis nerimu su kitais jis dažnai sumažėja, o kartu galima imtis ir bendrų iniciatyvų, pavyzdžiui, organizuoti aplinkos tvarkymo akcijas ar bendruomenės talkas.

 

Svarbu susitelkti į tuos pokyčius, kuriuos galime įgyvendinti patys, o ne nuolat kankintis dėl globalių procesų, kurių nekontroliuojame. Užuot piktinęsi situacija tolimuose pasaulio regionuose, galite mokytis ir taikyti tvaresnius sprendimus savo kasdieniame gyvenime.

 

Galiausiai verta puoselėti asmeninį ryšį su gamta ir stengtis kuo daugiau laiko praleisti natūralioje aplinkoje. Buvimas gamtoje padeda atsipalaiduoti, stiprina emocinę savijautą ir primena, kodėl verta ją saugoti. Taip pat naudinga nuo mažens prie gamtos pratinti vaikus, kad jie mokytųsi ją vertinti, branginti ir saugoti.

 

Nerimo prevencija

 

Jei ekologinis nerimas kyla labai dažnai ir pradeda trukdyti kasdienėms veikloms, verta profilaktiškai stiprinti gebėjimą susidoroti su nerimo būsenomis.

 

Giliai kvėpuokite. Užklupus nerimui gali padėti lėtas ir gilus kvėpavimas. Jis padeda nusiraminti ir atkurti emocinę pusiausvyrą. Nerimauti linkusiems žmonėms taip pat naudingos reguliarios jogos, meditacijos ar pilateso treniruotės.

 

Sportuokite. 30–60 min. aktyvios fizinės veiklos skatina endorfinų – vadinamųjų laimės hormonų – išsiskyrimą. Tinka bet kokia maloni fizinė veikla: plaukimas, vaikščiojimas, bėgimas, šokiai ar kita judėjimo forma.

 

Gerai išsimiegokite. Miego trūkumas gali sustiprinti nerimą. Prieš miegą verta susikurti ramią rutiną: pasiklausyti ramios muzikos, išsimaudyti šiltoje vonioje, vengti intensyvios informacijos ir stengtis susitelkti į malonias mintis.

 

Ieškokite pozityvių scenarijų. Jei dažnai pagaunate save galvojant „O kas, jeigu…“, verta šias mintis užrašyti ir pabandyti jas užbaigti teigiama, pageidaujama baigtimi. Tai padeda sumažinti katastrofišką mąstymą.

 

Bendraukite. Svarbu neatsiriboti nuo artimųjų. Jų palaikymas, patarimai ir požiūris iš šalies gali padėti lengviau susidoroti su nerimo jausmu.

 

Prisiminite situacijas, kai nerimas nepasitvirtino. Verta atkreipti dėmesį į akimirkas, kai baimės buvo nepagrįstos, pavyzdžiui, kai kelionė praėjo sklandžiai, egzaminai buvo sėkmingai išlaikyti ar sveikatos problemos pasirodė esančios laikinos. Tai padeda suprasti, kad nerimas ne visada atspindi realybę.

 

Ribokite kofeino ir svaigalų vartojimą. Tonizuojančios ar emocijas slopinančios medžiagos gali sustiprinti nerimo simptomus. Verčiau rinktis žolelių arbatas ar tiesiog gerti daugiau vandens.

 

Užsiimkite mėgstama veikla. Hobiai ir malonios veiklos padeda nukreipti mintis nuo nerimą keliančių temų, sutelkti dėmesį į kūrybą ar judėjimą, o pasiekti rezultatai suteikia pasitenkinimo ir stiprina pasitikėjimą savimi.

 

Apsvarstykite raminančias priemones. Vaistinėse galima rasti įvairių nereceptinių preparatų, skirtų nervų sistemai raminti ir miego kokybei gerinti, pavyzdžiui, preparatų su valerijonais ar žolelių arbatų.

 

Prašykite pagalbos. Jei nerimas tampa stiprus, virsta nuolatine baime ar net panikos priepuoliais, svarbu kreiptis į specialistus – psichologą ar kitą psichikos sveikatos specialistą, kurie gali padėti rasti tinkamiausius pagalbos būdus.

 

Autorė Laima Samulė