Nuo seniausių laikų žmonės ieško atsakymo į klausimą, kodėl gimstame ir kokia yra tikroji mūsų gyvenimo prasmė. Daugelis religijų, filosofinių krypčių ir ezoterinių mokymų siūlo panašią idėją: Žemė yra tarsi sielų mokykla, kurioje per džiaugsmus, netektis, meilę ir išbandymus kaupiame patirtį bei dvasiškai augame. Nors šie aiškinimai grįsti skirtingomis tradicijomis ir įsitikinimais, juos vienija mintis, kad nė viena gyvenimo patirtis nėra visiškai beprasmė. Tad ko, anot įvairių pasaulio religijų ir mistinių mokymų, kiekvienas atvykstame čia išmokti?

 

Tūkstantmečius gyvuojanti idėjaŽemė virš debesų, kelias į šviesą

 

Nors šiandien frazė „Žemė yra sielų mokykla“ dažniausiai siejama su ezoterika, jos ištakos glūdi gerokai senesnėse žmonijos pasaulėžiūrose. Mintis, kad žmogaus gyvenimas nėra atsitiktinis, o skirtas dvasiškai augti, skirtingomis formomis aptinkama jau tūkstančius metų. Senovės civilizacijos, didžiosios pasaulio religijos ir mistinės filosofijos bandė atsakyti į tą patį klausimą – kodėl gimstame ir ko turime išmokti šiame pasaulyje?

 

Senovės Egiptas: gyvenimas – pasirengimas amžinybei. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad žemiškasis gyvenimas yra tik viena ilgesnės sielos kelionės dalis. Po mirties žmogaus širdis, kuri buvo laikoma sąžinės ir moralės simboliu, esą būdavo pasveriama prieš deivės Maat tiesos ir teisingumo plunksną. Jei širdis buvo lengva, siela galėjo tęsti kelionę į amžinąjį gyvenimą, o jei sunki nuo blogų darbų – jos laukė pražūtis. Toks tikėjimas skatino gyventi dorai jau šiame gyvenime, nes kiekvienas poelgis turėjo pasekmių ne tik Žemėje, bet ir po mirties. Nors egiptiečiai nekalbėjo apie sielų mokyklą šiuolaikine prasme, pats gyvenimas buvo suvokiamas kaip pasirengimas kitam egzistencijos etapui.

 

Graikų filosofai: siela prisimena tai, ką jau žino. Senovės Graikijoje sielos kilmė ir jos paskirtis domino ne tik religinius mokytojus, bet ir filosofus. Vienas garsiausių jų – Platonas – teigė, kad siela egzistuoja dar prieš gimimą ir yra regėjusi amžinąsias tiesas. Įsikūnijusi ji visa tai pamiršta, todėl tikrasis mokymasis tėra prisiminimas to, kas jau slypi žmogaus viduje. Jo dialoguose minima, kad filosofo užduotis yra padėti sielai prisiminti tikrąją savo prigimtį. Ši mintis vėliau tapo svarbia daugelio mistinių ir ezoterinių tradicijų dalimi.

 

Rytų religijos: daugybė gyvenimų – daugybė pamokų. Maždaug prieš 2500–3000 metų Indijoje susiformavusios religinės tradicijos jau kalbėjo apie žmogaus gyvenimą kaip ilgą dvasinio tobulėjimo procesą. Jose atsirado persikūnijimo, karmos ir išsilaisvinimo iš gimimų rato idėjos, kurios vėliau tapo vienomis svarbiausių hinduizmo, budizmo ir kitų Rytų religijų mokymų dalių.

 

Gnosticizmas: siela pamiršo tikruosius namus. Pirmaisiais mūsų eros amžiais atsiradęs gnosticizmas mokė, kad žmogaus siela yra dieviškos kilmės, tačiau pateko į materialųjį pasaulį ir užmiršo savo tikrąją prigimtį. Žemiškasis gyvenimas buvo suvokiamas kaip savotiškas dvasinis pabudimas – kelionė atgal į dieviškąją šviesą. Gnostikų manymu, svarbiausia ne aklas tikėjimas, o vidinis pažinimas, leidžiantis žmogui prisiminti, kas jis iš tiesų yra.

 

Viduramžių mistikai: kiekvienas išbandymas artina prie Dievo. Nors krikščionybėje oficialiai nemokoma apie reinkarnaciją, daugelis viduramžių mistikų žemiškąjį gyvenimą laikė dvasinio ugdymo keliu. Jie tikėjo, kad sunkumai, kančia ir išbandymai padeda žmogui apsivalyti, ugdyti dorybes ir priartėti prie Dievo. Tokie autoriai kaip Johanas Ekhartas ar Šv. Kryžiaus Jonas rašė, kad tikrasis žmogaus augimas dažnai vyksta per vidinius išbandymus.

 

XX a. dvasiniai judėjimai: Žemė – sielų mokykla. Būtent XX a. plačiai paplito dabar gerai žinoma idėja, kad Žemė yra savotiška sielų mokykla. Ją išpopuliarino teosofija, antroposofija, Naujojo amžiaus judėjimas ir daugelis šiuolaikinių dvasinių autorių. Šiose kryptyse teigiama, kad siela prieš gimimą pasirenka gyvenimo pamokas, šeimą, aplinkybes ar net sudėtingus išbandymus, kurie padeda jai augti. Šios idėjos nėra patvirtintos moksliniais įrodymais ir nepriklauso tradicinių religijų mokymui, tačiau jos tapo reikšminga šiuolaikinės ezoterikos dalimi.

 

Skirtingų religijų požiūris

 

Nors pasaulio religijos skirtingai aiškina žmogaus kilmę, sielos prigimtį ir tai, kas laukia po mirties, dauguma jų sutaria dėl vieno – gyvenimas nėra atsitiktinis. Jis suvokiamas kaip galimybė augti, priimti moralinius sprendimus, įgyti išminties ir artėti prie galutinio dvasinio tikslo.

 

Hinduizmas: siela mokosi per daugybę gyvenimų. Hinduizme žmogus laikomas amžina siela (atman), kuri daugybę kartų gimsta skirtinguose kūnuose. Šis nesibaigiantis gimimų, mirčių ir atgimimų ciklas vadinamas samsara. Kiekvienas gyvenimas tampa nauja galimybe mokytis, taisyti ankstesnes klaidas ir dvasiškai tobulėti. Viena svarbiausių hinduizmo sąvokų – karma. Ji reiškia priežasties ir pasekmės dėsnį: kiekvienas žmogaus veiksmas, mintis ar ketinimas palieka pėdsaką, kuris gali turėti įtakos tiek dabartiniam, tiek būsimam gyvenimui. Tačiau karma nėra bausmė, veikiau natūrali pasekmių grandinė, skatinanti mokytis iš savo pasirinkimų. Ne mažiau svarbi ir dharma – kiekvieno žmogaus pareiga, gyvenimo kelias ir moralinė atsakomybė. Gyventi pagal dharmą reiškia veikti taip, kad būtų išlaikyta harmonija su savimi, kitais ir pasauliu. Galutinis žmogaus tikslas – mokša, arba išsilaisvinimas iš persikūnijimų rato. Pasiekusi šią būseną, siela nebeturi grįžti į žemiškąjį gyvenimą, nes yra įveikusi nežinojimą ir suvokusi savo tikrąją prigimtį. Kai kurios hinduizmo kryptys pasakoja apie dievų įsikūnijimus Žemėje (avatarus). Pavyzdžiui, dievas Višnus, kaip tikima, ne kartą gimė žmogaus pavidalu – tarp žinomiausių jo įsikūnijimų minimi Rama ir Krišna. Šie pasakojimai simbolizuoja dieviškosios išminties nusileidimą į žmonių pasaulį.

 

Budizmas: didžiausios pamokos slypi kančioje. Budizmas taip pat kalba apie gimimų ir mirčių ciklą, tačiau jo dėmesio centre – ne siela, o žmogaus sąmonė ir patirtis. Pagal budizmą, gyvenime neišvengiama kančia, tačiau ji nėra beprasmė. Kančia parodo, prie ko esame pernelyg prisirišę, ir kviečia pažvelgti į save giliau. Didžiausia kliūtimi laikomas prisirišimas – prie žmonių, daiktų, statuso, net prie įsitikinimų ar troškimų. Išmokęs jų nepaversti savo tapatybės pagrindu, žmogus tampa laisvesnis ir ramesnis. Galutinis budizmo tikslas – nirvana, būsena, kurioje nelieka nei godumo, nei neapykantos, nei nežinojimo. Pasiekus nirvaną, nutrūksta ir persikūnijimų ciklas. Budizme siekiama ne sukaupti kuo daugiau geros karmos, o galiausiai visiškai peržengti pačios karmos veikimą. Net geri darbai laikomi priemone ugdyti išmintį ir atjautą, o ne tikslu savaime.

 

Krikščionybė: gyvenimas – laisvos valios ir meilės kelias. Krikščionybėje žmogaus gyvenimas laikomas unikalia dovana ir galimybe laisvai pasirinkti santykį su Dievu. Skirtingai nei Rytų religijose, čia nekalbama apie daugybę persikūnijimų – žmogus gyvena vieną gyvenimą, kuriame jo sprendimai turi amžiną reikšmę. Didžiausias dėmesys skiriamas laisvai valiai, meilei artimui, atleidimui, gailestingumui ir atsakomybei už savo veiksmus. Tikėjimo išbandymai, netektis ar kančia nelaikomi savaime vertingais, tačiau jie gali tapti proga augti dvasiškai, stiprinti pasitikėjimą Dievu ir ugdyti dorybes. Kai kuriose krikščionybės tradicijose kalbama ir apie skaistyklą – tarpinę apsivalymo būseną po mirties tiems, kurie mirė Dievo malonėje, tačiau dar nėra visiškai pasirengę amžinybei. Ši samprata būdinga Katalikų Bažnyčiai, tačiau jos nepripažįsta daugelis protestantiškų bendruomenių. Daugelio šventųjų gyvenimai pasakoja apie sunkius išbandymus, kurie buvo suvokiami ne kaip bausmė, o kaip kelias į didesnį dvasinį brandumą. Nemažai krikščionių teologų žmogaus gyvenimą apibūdina kaip pasirengimą amžinybei – laiką, per kurį žmogus mokosi mylėti Dievą ir artimą.

 

Islamas: šis gyvenimas – žmogaus atsakomybės išbandymas. Islame žemiškasis gyvenimas laikomas laikinu išbandymu. Kiekvienas žmogus atsakingas už savo pasirinkimus, o visi darbai, žodžiai bei ketinimai, pagal islamo mokymą, yra žinomi Dievui. Musulmonai tiki, kad po mirties kiekvienas stos prieš Dievo teismą. Todėl didelę reikšmę turi ne tik religinės apeigos, bet ir sąžiningumas, teisingumas, dosnumas, rūpinimasis silpnesniaisiais bei atsakomybė už savo elgesį. Gyvenimo sunkumai islame dažnai aiškinami kaip tikėjimo išbandymai, padedantys žmogui ugdyti kantrybę, nuolankumą ir pasitikėjimą Dievu.

 

Judaizmas: žmogus kviečiamas taisyti pasaulį. Judaizme pagrindinis dėmesys skiriamas ne tam, kas laukia po mirties, o tam, kaip žmogus gyvena dabar. Viena svarbiausių idėjų – tikkun olam, hebrajiškai reiškianti „pasaulio taisymą“ arba „pasaulio gydymą“. Pagal šią sampratą, kiekvienas žmogus savo darbais gali prisidėti prie teisingesnio, geresnio ir humaniškesnio pasaulio kūrimo. Net maži geri darbai laikomi svarbia visumos dalimi. Judaizme taip pat pabrėžiama atsakomybė ne tik už save, bet ir už bendruomenę. Žmogaus gyvenimo prasmė atsiskleidžia per santykį su Dievu, artimu ir visuomene, todėl moraliniai pasirinkimai laikomi vienu svarbiausių dvasinio gyvenimo aspektų.

 

Sielos augimo kelias prie ežeroEzoteriniu kampu

 

Tradicinės religijos daugiausia kalba apie žmogaus santykį su Dievu, dorovinį gyvenimą ir išganymą, o ezoterinės kryptys siūlo kitokį požiūrį – Žemė suvokiama kaip vieta, kurioje siela sąmoningai renkasi patirtis, reikalingas jos evoliucijai. Pagal šiuos mokymus, mūsų gyvenimas nėra atsitiktinių įvykių grandinė – dar prieš gimimą esą sudaromas sielos planas, padedantis dvasiškai augti.

 

Viena populiariausių ezoterikos idėjų – sielos sutartys. Tikima, kad prieš gimimą siela kartu su kitomis sielomis susitaria dėl svarbiausių gyvenimo pamokų ir vaidmenų. Pagal šį požiūrį, tėvai, vaikai, gyvenimo partneriai, draugai ar net didžiausi priešai nėra atsitiktiniai žmonės – jie padeda vieni kitiems išmokti atitinkamų pamokų. Todėl net skaudūs santykiai kartais aiškinami kaip galimybė išmokti atleidimo, kantrybės, savivertės ar gebėjimo nustatyti ribas.

 

Kai kurie ezoteriniai mokymai teigia, kad prieš gimimą siela susikuria savotišką gyvenimo planą. Jame numatytos svarbiausios patirtys, lemtingi susitikimai, talentai, pagrindiniai iššūkiai ir dvasinės pamokos. Visgi dažniausiai pabrėžiama, kad tai nėra griežtas likimas. Žmogus išsaugo laisvą valią ir pats sprendžia, kaip reaguos į jam tenkančias situacijas. Kitaip tariant, numatomos svarbiausios kryptys ir augimo galimybės, o ne kiekviena detalė.

 

Ezoterikoje dažnai kalbama apie karminius ryšius: tikima, kad kai kurios sielos susitinka per daugybę gyvenimų. Tokie santykiai gali būti itin harmoningi, tačiau neretai jie būna sudėtingi ir kupini konfliktų. Manoma, kad karminiai ryšiai atsiranda tada, kai ankstesniuose gyvenimuose liko neišspręstų situacijų ar nebaigtų pamokų. Todėl žmonės gali vėl susitikti tam, kad išmoktų atleidimo, atsakomybės, pagarbos ar besąlygiškos meilės.

 

Daugelis ezoterinių krypčių moko, kad žmogus savo dvasinėje kelionėje nėra vienas. Tikima, jog kiekvieną lydi dvasiniai mokytojai, vedliai ar angelai sargai, kurie subtiliai padeda priimti sprendimus, įkvepia ar perspėja apie netinkamą kryptį. Teigiama, kad jų pagalba gali pasireikšti per intuiciją, sapnus, neįprastus sutapimus ar stiprų vidinį pojūtį. Vis dėlto šios patirtys yra asmeninės ir nėra objektyviai patikrinamos.

 

Viena diskutuojamiausių ezoterinių idėjų – kad dar prieš gimimą siela pati pasirenka būsimus tėvus, šalį, kultūrą, tam tikras gyvenimo aplinkybes ar net kai kuriuos didžiuosius išbandymus. Šio požiūrio šalininkų manymu, net sunkios patirtys gali būti pasirinktos ne kaip bausmė, o kaip galimybė išmokti konkrečių dvasinių pamokų. Kritikai atkreipia dėmesį, kad toks aiškinimas gali būti skausmingas ar netinkamas kalbant apie žmones, patyrusius traumas ar nelaimes, todėl į šias idėjas svarbu žvelgti atsargiai ir jų netaikyti kaip universalaus visų gyvenimo įvykių paaiškinimo.

 

Ezoterikoje populiari ir sielų grupių arba sielų šeimų samprata. Tikima, kad tam tikra grupė giminingų sielų per daugelį gyvenimų nuolat susitinka skirtinguose vaidmenyse – vieną gyvenimą jos gali būti tėvai ir vaikai, kitą – draugai, partneriai ar net konkurentai. Manoma, kad tokios sielos padeda viena kitai augti, o jų tarpusavio ryšys dažnai jaučiamas kaip neįprastai stiprus nuo pat pirmųjų pažinties akimirkų.

 

Daugelyje ezoterinių mokymų kalbama apie Aukštesnįjį Aš – dvasinę žmogaus sąmonės dalį, kuri nėra apribota kasdienių rūpesčių. Tikima, kad ji mato platesnį gyvenimo paveikslą, žino sielos planą ir gali padėti priimti sprendimus. Meditacija, malda, sąmoningumo praktikos ar tylos akimirkos dažnai laikomos būdais geriau išgirsti šį vidinį balsą.

 

Universalios pamokos

 

Nors religijos, filosofinės kryptys ir ezoteriniai mokymai žmogaus gyvenimo prasmę aiškina skirtingai, stebina tai, kad daugelis jų kalba apie panašias vertybes. Nesvarbu, ar gyvenimas laikomas Dievo dovana, karmos keliu, ar sielos evoliucijos procesu, žmogus nuolat susiduria su situacijomis, kurios skatina augti, keistis ir geriau pažinti save. Dažniausiai minimos šios gyvenimo pamokos:

 
  • Meilė – ne tik romantinė, bet ir besąlygiška meilė sau, artimui bei pasauliui.
  • Atleidimas – gebėjimas paleisti nuoskaudas ir nebeleisti praeičiai valdyti dabarties.
  • Kantrybė – supratimas, kad ne viskas vyksta pagal mūsų norimą laiką.
  • Nuolankumas – suvokimas, kad žmogus nėra visagalis ir negali kontroliuoti visų gyvenimo aplinkybių.
  • Pasitikėjimas – gyvenimu, Dievu, savimi ar pačiu procesu, atsižvelgiant į pasaulėžiūrą.
  • Atsakomybė – savo sprendimų, veiksmų ir jų pasekmių prisiėmimas.
  • Atjauta – gebėjimas suprasti kitų žmonių skausmą ir parodyti jiems gerumą.
  • Drąsa – ne baimės nebuvimas, o pasiryžimas veikti nepaisant jos.
  • Sąžiningumas – gyvenimas pagal savo vertybes ir tiesą.
  • Dėkingumas – gebėjimas pastebėti tai, kas gera, net sudėtingomis aplinkybėmis.
  • Ribų nustatymas – pagarba sau ir kitiems, mokėjimas pasakyti „ne“.
  • Gebėjimas paleisti – žmones, situacijas, lūkesčius ar praeities nuoskaudas.
  • Savęs pažinimas – viena svarbiausių daugelio dvasinių tradicijų pamokų.
 

Kol išmokstamos šios pamokos, žmones dažnai lydi panašios gyvenimiškos situacijos. Vieniems vis kartojasi nesėkmingi santykiai, kiti nuolat susiduria su tais pačiais konfliktais darbe, treti vėl ir vėl išgyvena panašias netektis ar nusivylimus. Ezoterika tai aiškina tuo, kad siela dar nėra iki galo išmokusi tam tikros pamokos. Kol ji neįsisavinama, panašios situacijos esą kartojasi vis kitomis formomis. Tokį pasikartojimą siekiama paaiškinti karmos dėsniais, neišspręstais karminiais ryšiais ar nebaigtais sielos susitarimais.

 

Psichologija į šį reiškinį žvelgia kitaip, tačiau kai kurios išvados skamba stebėtinai panašiai. Psichologai kalba apie vaikystėje susiformavusius elgesio modelius, prisirišimo stilius, pasikartojančius santykių scenarijus ir nesąmoningus pasirinkimus. Pavyzdžiui, žmogus gali nuolat rinktis panašaus charakterio partnerius arba kartoti vaikystėje išmoktus bendravimo modelius, pats to nesuvokdamas. Nors ezoterika ir psichologija remiasi visiškai skirtingomis prielaidomis, abi kryptys sutaria dėl vieno – kol žmogus neįsisąmonina tam tikrų elgesio modelių, jie linkę kartotis.

 

Kas nutinka išmokus pamoką? Atsakymas priklauso nuo to, kokios pasaulėžiūros laikomasi. Religijose tikima, kad žmogus, augdamas dvasiškai, artėja prie Dievo, stiprina savo tikėjimą ir ugdo dorybes. Krikščionybėje galutinis tikslas siejamas su išganymu, hinduizme – su mokša, o budizme – su nirvana ir išsilaisvinimu iš gimimų rato. Ezoteriniuose mokymuose teigiama, kad išmokta pamoka nesikartoja. Žmogus nebetraukia tų pačių sudėtingų situacijų, nes pasikeičia jo požiūris, sprendimai ir vidinė būsena. Kai kurie autoriai tai apibūdina kaip karmos užbaigimą, kiti kalba apie aukštesnį sąmoningumo lygį ar vibracijos kilimą. Šios sąvokos priklauso ezoterinėms tradicijoms ir neturi mokslinio apibrėžimo.

 

Žvelgiant iš psichologijos perspektyvos, išmokta gyvenimo pamoka reiškia, kad žmogus pradeda elgtis kitaip: renkasi sveikesnius santykius, lengviau atpažįsta destruktyvius modelius, geriau supranta save ir geba priimti brandesnius sprendimus. Nors aiškinimai skiriasi, tiek dvasinės tradicijos, tiek psichologija pabrėžia tą pačią mintį: tikrasis pokytis prasideda tuomet, kai keičiasi ne aplinkybės, o pats žmogus.

 

Ar Žemė iš tiesų yra sielų mokykla, atsakyti vienareikšmiškai neįmanoma. Mokslas kol kas negali nei patvirtinti, nei paneigti tokių idėjų, o religijos, filosofinės kryptys ir ezoteriniai mokymai siūlo savitus atsakymus į tuos pačius amžinus klausimus. Vis dėlto įdomu tai, kad, nepaisant didelių pasaulėžiūrų skirtumų, daugelis jų sutaria dėl esminės minties – žmogaus gyvenimas nėra vien atsitiktinių įvykių virtinė. Meilė, atjauta, atsakomybė, gebėjimas atleisti, pažinti save ir augti iš patirčių laikomi vertybėmis, kurios svarbios nepriklausomai nuo tikėjimo ar kultūros. Galbūt todėl svarbiausias klausimas nėra, ar gyvenimas yra egzaminas, kurį privalome išlaikyti. Kur kas prasmingiau savęs paklausti, ko mane moko tai, ką šiandien patiriu? Atsakymas kiekvienam bus savitas, tačiau būtent jo paieškos žmoniją lydi jau tūkstančius metų.

 

Autorė Jūratė Survilė