Ar kada nors po pokalbio apie visiškai atsitiktinį dalyką telefone staiga išvydote būtent jo reklamą? O gal, eidami tuščia gatve, netikėtai pajutote, kad kažkas jus stebi, nors aplink – nė gyvos dvasios? Kameros, slapukai, telefonai, algoritmai, atpažįstantys mūsų veidus ir net bandantys nuspėti kitą mūsų žingsnį… Kur baigiasi tikrovė ir prasideda paranoja? O gal baisiausia tai, kad šiandien mums jau nebereikia nė pasakoti apie save – pasaulis mus perskaito iš mūsų paliktų pėdsakų.

 

Pačių paliekami pėdsakaiMoteris tarp kameros ir duomenų

 

Visai nereikia, kad kažkas sėdėtų prie ekrano ir asmeniškai sektų kiekvieną mūsų žingsnį. Šiandien didelę dalį informacijos apie save paliekame patys: naršydami internete, naudodamiesi programėlėmis, leisdami nustatyti savo buvimo vietą, ieškodami informacijos ar tiesiog nešiodamiesi išmanųjį telefoną.

 

Slapukai gali fiksuoti naršymo įpročius ir padėti atpažinti, kaip elgiamės skirtingose svetainėse. Paieškos atskleidžia, kuo domimės, dėl ko nerimaujame ir ką ketiname įsigyti. Vietos duomenys gali parodyti kasdienę rutiną: kur dažniausiai būname, kokiais maršrutais judame, kokiose vietose lankomės. Prie šių fragmentų prisideda socialiniai tinklai, lojalumo programos, išmanieji laikrodžiai, navigacijos sistemos ir vis daugiau prie interneto prijungtų namų įrenginių.

 

Atskirai kiekvienas toks duomenų trupinys gali atrodyti nereikšmingas, bet sudėjus daugybę jų į vieną visumą galima susidaryti stebėtinai tikslų žmogaus portretą: jo įpročius, pomėgius, gyvenimo būdą, kasdienę rutiną, o kartais ir pastebėti pokyčius, kurių pats žmogus viešai nė nėra įvardijęs. Šiuolaikinis sekimas dažnai yra automatinis, nematomas ir patogiai įsitaisęs mūsų pačių kišenėse.

 

Telefonas manęs klausosi!

 

Tikriausiai ne vienas yra patyręs keistą sutapimą: pasikalbate su draugais apie kelionę į Italiją, naują dulkių siurblį ar odos priežiūros priemonę ir netrukus socialiniuose tinkluose išvystate būtent to produkto reklamą. Pirmoji mintis dažnai būna ta pati – telefonas mūsų klausosi. Tai nereiškia, kad programėlė slapta įrašinėjo pokalbį. Algoritmams pakanka visai kitų signalų. Jie mato, ko ieškojote internete, kokiose svetainėse lankėtės, į ką anksčiau atkreipėte dėmesį, ką pirko ar kuo domėjosi panašių interesų žmonės. Kartais reikšmingi gali būti net žmonių, su kuriais bendraujate ar gyvenate panašioje aplinkoje, elgesio duomenys. Todėl reklama, kuri pasirodo iškart po pokalbio, gali atrodyti kaip įrodymas, nors algoritmas galėjo jūsų susidomėjimą nuspėti dar prieš jums apie tai prabylant. O žmogaus smegenys itin gerai pastebi tokius „neįmanomus sutapimus“ – vieną taiklią reklamą prisimename, o dešimtis visiškai netaiklių tiesiog praleidžiame.

 

Tai nereiškia, kad mikrofono prieiga programėlėms neturi reikšmės. Daugelis jų gali jos prašyti, todėl visada verta patikrinti, kurioms programėlėms šį leidimą esame suteikę. Tačiau kas, jei telefonui iš tiesų nereikia mūsų klausytis? Jeigu iš mūsų paieškų, paspaudimų, vietos duomenų, pirkinių ir įpročių jis gali gana tiksliai nuspėti, apie ką netrukus pradėsime galvoti? Riba tarp „manęs klausosi“ ir „mane labai gerai pažįsta“ tampa keistai plona.

 

Kai stebėjimas išeina į gatvę

 

Išėję iš namų galime atsijungti nuo socialinių tinklų, išjungti telefono vietos nustatymą ar ištrinti slapukus. Visgi fiziniame pasaulyje mūsų vis tiek laukia kitas stebėjimo tinklas – gatvių, parduotuvių, biurų, oro uostų, viešojo transporto ir net daugiabučių kamerų. Dauguma jų skirtos saugumui, tačiau būtent čia prasideda sudėtingas klausimas: kiek stebėjimo esame pasirengę priimti mainais į didesnį saugumo jausmą? Kol kamera tik įrašo vaizdą, žmogus gali būti vienas iš daugybės praeivių. Situacija keičiasi, kai technologija gali ne tik matyti, bet ir atpažinti.

 

Veidų atpažinimo sistemos žmogaus veidą paverčia biometrinių duomenų rinkiniu – analizuojami tam tikri veido bruožai ir jų tarpusavio santykiai, kurie vėliau gali būti lyginami su turimais duomenimis. Kitaip tariant, veidas pamažu tampa savotišku slaptažodžiu, kurio negalime tiesiog pakeisti. Ir tai kelia naujų klausimų. Kas turi teisę saugoti ir naudoti mūsų biometrinius duomenis? Kiek laiko jie saugomi? Kas nutinka, jei sistema suklysta ir žmogų supainioja su kitu? O svarbiausia – ar ateis metas, kai vien praėjimas pro kamerą reikš, kad kažkur palikome dar vieną savo tapatybės pėdsaką?

 

Sąmokslo teorijos ar nauja realybė?

 

Telefonai slapta klausosi kiekvieno mūsų pokalbio. Algoritmai skaito mūsų mintis. Technologijų bendrovės žino apie mūsų gyvenimą daugiau nei artimiausi žmonės. Prieš keliolika metų tokie teiginiai skambėjo kaip neblogo mokslinės fantastikos filmo pradžia. Šiandien į kai kuriuos jų jau tenka žiūrėti atidžiau.

 

Žinoma, mintis, kad kažkas asmeniškai stebi kiekvieną žmogų ir seka kiekvieną jo žingsnį, vis dar priklauso sąmokslo teorijų pasauliui. Visgi technologijos leidžia kai ką kita: automatiškai rinkti milžiniškus informacijos kiekius ir ieškoti juose dėsningumų. Niekas neprivalo skaityti jūsų minčių, jei pagal paieškas, pirkinius, buvimo vietą ir elgesį internete galima gana tiksliai numatyti, kuo galite susidomėti rytoj.

 

Dar keisčiau, kad kai kurios technologijos, kurios vakar atrodė neįmanomos, jau tampa kasdienybe. Veidų atpažinimas, balsu atrakinami įrenginiai, dirbtinis intelektas, atpažįstantis emocijas ar analizuojantis žmogaus elgesį, pamažu perkelia dalį fantastinių scenarijų į realybę. Galbūt todėl šiandien verta ne tiek tikėti kiekviena internete gimusia sąmokslo teorija, kiek atidžiau paklausti, kuri jos dalis iš tiesų yra fantazija, o kuri – tiesiog technologija, kurios dar nespėjome suprasti?

 

Keistas paradoksas

 

Kuo daugiau kalbame apie privatumą, tuo daugiau savo gyvenimo iškeliame į viešumą. Socialiniuose tinkluose pranešame, kur keliaujame, ką valgome, su kuo švenčiame ir kaip gyvename. Pažymime buvimo vietą, dalijamės vaikų nuotraukomis, atostogų planais, kartais – net gana intymiomis gyvenimo detalėmis. Tai, ką prieš kelis dešimtmečius būtų reikėję išsiaiškinti ilgai sekant žmogų, šiandien galima rasti tiesiog jo paties paskyroje.

 

Ir vis dėlto išgirdę, kad mūsų duomenis renka programėlės ar interneto bendrovės, sunerimstame. Ši prieštara nėra tokia keista, kaip atrodo. Savanoriškai dalydamiesi informacija paprastai jaučiamės kontroliuojantys situaciją, t. y. patys pasirenkame, ką parodyti ir kam tai skirta. Kai duomenys pradedami rinkti, analizuoti ir jungti mums nematant, kontrolės pojūtis dingsta. Todėl labiausiai gąsdina ne pats faktas, kad esame matomi. Juk didelė dalis mūsų sąmoningai trokšta būti pastebėti – sulaukti dėmesio, pripažinimo, patvirtinimo, kad mūsų gyvenimas kažkam įdomus. Nerimas pasireiškia tada, kai nebežinome, kas žiūri, ką mato ir ką iš to gali suprasti.

 

Ateitis: ar anonimiškumas taps prabanga?

 

Ilgą laiką, norint nustatyti žmogaus tapatybę, reikėjo bent jau vardo, dokumento ar aiškios jo nuotraukos. Ateityje gali pakakti kur kas mažiau. Žmogų gali išduoti ne tik veidas, bet ir balsas, eisena, judesių maniera ar kiti elgesio bruožai. Tobulėjant dirbtiniam intelektui, šie iš pirmo žvilgsnio nesusiję fragmentai gali būti vis tiksliau analizuojami ir sujungiami.

 

Vienas svarbiausių pokyčių – technologijos gali pradėti atpažinti mus ne pagal tai, ką pasakome apie save, o pagal tai, kaip elgiamės. Kaip greitai vaikštome, kokiu metu dažniausiai būname aktyvūs, kaip rašome žinutes, kokius sprendimus priimame – visa tai gali tapti savotiškais skaitmeniniais elgesio pirštų atspaudais.

 

Mokslininkai ir technologijų kūrėjai jau eksperimentuoja su sistemomis, kurios analizuoja žmogaus balsą, veido išraiškas ir kitus signalus, bandydamos nustatyti net emocinę būseną. Nors tokių technologijų galimybės ir patikimumas dar kelia daug klausimų, pati kryptis aiški: sistema siekia ne tik atpažinti, kas esame, bet ir suprasti, ką galime jausti ar daryti toliau.

 

Tuomet anonimiškumas gali įgyti visai kitą prasmę. Galbūt ateityje neužteks užsidėti akinių, pakeisti vardą internete ar išjungti telefono vietos nustatymą. Jei žmogų įmanoma atpažinti iš daugybės mažų, jam pačiam nepastebimų ženklų, kyla klausimas: ar apskritai dar bus įmanoma išnykti iš sistemos, jei sistema jau išmoko mus atpažinti?

 

Autorė Jūratė Survilė