Vilniuje atidarytame inovatyvios onkologijos centre „Onco“ su vėžio diagnoze susidūrę pacientai galės gauti antrąją nuomonę, kompleksinį sveikatos vertinimą, pažangią diagnostiką, individualizuotą gydymo planą bei profesionalią stebėseną. Vienas šio centro įkūrėjų, Baltijos paliatyviosios pagalbos asociacijos prezidentas Marius Čiurlionis neabejoja, kad šiuolaikinėje onkologijoje svarbu pasirūpinti ne tik gydymu, bet ir per gydymo kelią einančio žmogaus gyvenimo kokybe.

 
VS-01345

Baltijos paliatyviosios pagalbos asociacijos prezidentas Marius Čiurlionis

- Viena pagrindinių jūsų klinikos veiklos sričių – antroji nuomonė. Kas tai yra ir kodėl ji svarbi?

   

- Antroji nuomonė vis dar gana dažnai suprantama klaidingai. Pacientai kartais jaučiasi nejaukiai jos prašydami, tarsi tokiu būdu nepasitikėtų savo gydytoju ar kritikuotų jo priimtą sprendimą. Kartais ir specialistai į tai sureaguoja jautriai – lyg būtų abejojama jų kompetencija.

 

Bet onkologijoje, kaip ir kasdienėje klinikinėje praktikoje, nuolat diskutuojame. Sudėtingesni pacientų atvejai aptariami daugiadalykėse komandose, kur būna ne tik antra ar trečia, bet ir ketvirta nuomonė.

 

Vėžio gydymas šiandien tampa vis labiau individualizuotas. Sprendimą gali lemti naviko biologija, molekuliniai ir genetiniai pokyčiai, ankstesnis gydymas, žmogaus bendra būklė, gretutinės ligos, amžius, paties paciento prioritetai ir daugybė kitų aplinkybių. Todėl ne visada egzistuoja vienas vienintelis teisingas atsakymas.

 

Man antroji nuomonė pirmiausia reiškia galimybę dar kartą pažvelgti į visas turimas alternatyvas ir įsitikinti, kad pacientui siūlome geriausią sprendimą, kurį tuo metu galime pasiūlyti.

 

O kartais labai svarbi antrosios nuomonės išvada būna ir tokia: jūsų gydytojas pasirinko tinkamą kelią, gydymo keisti nereikia. Pacientui ir jo šeimai toks patvirtinimas taip pat gali būti labai svarbus.

 

- Kokias dar paslaugas teiksite „Onco“ centre?

 

- Didžiulį dėmesį skirsime personalizuotai medicinai, genetikai, molekulinei diagnostikai, imunoterapijai, taikinių terapijai, naujų vaistų ir klinikinių tyrimų galimybėms. Ir ieškosime jų neapsiribodami vien tuo, kas yra mūsų klinikoje. Jeigu geriausia galimybė pacientui yra kitoje Lietuvos gydymo įstaigoje, turime padėti ją rasti ten. Jeigu pagrįsta galimybė yra užsienyje – turime žinoti ir apie ją.

 

Kita labai svarbi mūsų veiklos dalis yra dienos stacionaro paslaugos. Onkologijoje svarbu ne tik parinkti gydymą, bet ir padėti žmogui jį toleruoti ir saugiai pereiti visą gydymo kelią.

 

Todėl norime būti šalia žmogaus ne tik tada, kai reikia nuspręsti, kaip gydyti vėžį, bet ir tada, kai reikia padėti žmogui tiesiog atlaikyti jau taikomą gydymą.

 

- Jūsų komandoje ne tik gydytojai onkologai chemoterapeutai, siūlote ir vidaus ligų, klinikinio toksikologo, psicholgo ir kitų specialistų konsultacijas, kodėl to reikia gydantis onkologinę ligą?

 

- Nuo pat pradžių nenorėjome kurti klinikos, kurioje žmogus ateina pas vieną gydytoją ir tuo jo kelias baigiasi. Klinikinis toksikologas svarbus parenkant vaistų dozes, vertinant vaistų nepageidaujamą poveikį, galimas sąveikas su kitais vartojamais vaistais ar papildais. Vidaus ligų gydytojas padės spręsti gretutinių ligų problemas, kurios gydymo metu kartais tampa ne mažiau svarbios nei pati onkologinė liga.

 

Turime onkogeriatrą – specialistą, išmanantį vyresnio amžiaus onkologinių pacientų poreikius, genetiką, netrukus komandą papildys ir chirurgas. Taip pat svarbu nepamiršti, kad onkologinė liga stipriai atsiliepia ne tik susirgusio žmogaus, bet ir jo artimųjų psichologijai, todėl nepaliksime ir šios srities nuošalyje.

 

- O simptomų terapija – kokią vietą ji užims klinikoje?

 

- Kartais kalbėdami apie inovacijas medicinoje iš karto galvojame apie naują vaistą, imunoterapiją ar genetinį tyrimą. Bet inovacija pacientui nebūtinai yra tik naujas preparatas.

 

Kartais didžiulis pokytis yra galimybė po chemoterapijos nelaukti kelias dienas su stipriu pykinimu, skausmu, silpnumu ar dehidratacija, o gauti pagalbą tada, kai jos reikia. Simptomų kontrolė turi lydėti pacientą nuo diagnozės ir viso aktyvaus gydymo metu.

 

Jeigu galime geriau kontroliuoti nepageidaujamą šalutinį gydymo poveikį, žmogus gali geriau funkcionuoti, išlaikyti visavertį savo gyvenimą, o tai gali gerinti ir gydymo rezultatus.

 

- Ar jūsų nuomone, viešajame sektoriuje onkologinės paslaugos šiandien yra nepakankamos?

 

- Priešingai. Manau, kad Lietuvos viešajame sektoriuje dirba geriausi onkologijos specialistai ir būtent didžiosiose viešosiose onkologijos įstaigose šiandien yra sutelkta didžiausia kompetencija bei plačiausios kompleksinio gydymo galimybės.

 

Todėl nematau mūsų kaip konkurentų. Manau, kad onkologijoje konkurencija dėl paciento yra labai ydinga mintis.Aukščiausių rezultatų galime pasiekti tik bendradarbiaudami.

 

Tačiau realybė yra tokia, kad Lietuva – maža šalis. Nors gydymo galimybės labai sparčiai plečiasi, ne kiekvienas naujausias vaistas ar technologija tampa prieinami tą pačią dieną, kai atsiranda tarptautinėje klinikinėje praktikoje. Ne kiekvienas klinikinis tyrimas vyksta Lietuvoje. Kai kurių labai retų navikų atveju, mažoje šalyje, sunku sukaupti didelę patirtį.

 

Todėl norime pacientui atverti dar vienas duris – padėti suprasti, ar kažkur egzistuoja papildoma pagrįsta galimybė, kurios jis dar nežino.

 

- Vadinasi, dalis jūsų pacientų galės vykti gydytis į užsienį?

 

- Nebūtinai gydytis. Kartais pakaks konsultacijos, kartais – patologijos ar molekulinių tyrimų peržiūros, kartais antrosios ar trečiosios nuomonės. Kai kuriais atvejais iš tiesų gali atsirasti galimybė dalyvauti klinikiniame tyrime ar gauti specifinį gydymą užsienio centre.

 

Onkologijoje su trumpomis pertraukomis esu jau šešiolika metų. Ne vienerius metus praleidau užsienyje ir turėjau galimybę iš gana arti pažinti ne vieną sveikatos sistemą. Ir pirmiausia galiu tik pasidžiaugti, kokį didžiulį proveržį per tuos metus padarė Lietuva.

 

Tačiau per šešiolika metų atsiranda ir kitas dalykas – žmonės, kuriuos pažįsti. Kolegos įvairiose šalyse, centrai, kurių stipriąsias sritis žinai, žmonės, kuriems gali paskambinti ar parašyti ir paklausti nuomonės. Tokios profesinės pažintys kartais yra aukso vertės.

 

Ir jeigu jos leidžia žmogui, ieškančiam antrosios ar trečiosios nuomonės, padėti surasti tinkamą specialistą užsienyje, suorganizuoti konsultaciją, rasti klinikinį tyrimą ar kitą pagrįstą gydymo galimybę – kodėl turėčiau tą pažinimą laikyti sau?

 

- Jūsų klinika nėra sudariusi sutarties su Valstybine ligonių kasa. Kodėl?

 

- Taip, ir tai buvo vienas iš principinių mūsų susitarimų nuo pat pradžių. Manome, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos turi būti naudojamos ten, kur jos šiuo metu gali sukurti didžiausią naudą visuomenei. O Lietuvos viešajam sveikatos sektoriui, ypač onkologijai, tų lėšų labai reikia.

 

Pakankamai gerai pažįstu Lietuvos sveikatos sistemą, kad matyčiau, su kokiais iššūkiais susiduria viešosios gydymo įstaigos. Sergamumas vėžiu, diagnostikos apimtys, gydymo sudėtingumas ir naujų technologijų kaštai auga. Finansavimas turi vytis šiuos pokyčius.

 

Todėl mūsų pozicija paprasta: nenorime pretenduoti į tas pačias PSDF lėšas, kurių reikia viešajam sektoriui. Mums tai yra vertybinis pasirinkimas.

 

- Tačiau pati klinika yra viešoji įstaiga. Kodėl pasirinkote tokį modelį?

 

- Nes pagrindinis mūsų tikslas nėra pelnas. Norime padėti žmogui ir didinti onkologinių paslaugų prieinamumą. Ir viešosios įstaigos modelis geriausiai atitinka tai, ką norime daryti ilgalaikėje perspektyvoje.

 

Be pagrindinių klinikos paslaugų, norime nuolat turėti veiklų, už kurias pacientui nereikėtų mokėti.

 

Pavyzdžiui, spalio mėnesį tam tikromis dienomis planuojame sudaryti galimybę nemokamai atlikti krūtų ultragarsinį tyrimą pagal nustatytas indikacijas. Iki metų pabaigos penktadieniais klinikoje taip pat vyks nemokami grupiniai reabilitaciniai užsiėmimai žmonėms, kurie šiuo metu gydomi dėl onkologinės ligos arba yra baigę gydymą. Ir tokių iniciatyvų mūsų klinikoje tik daugės.

 

Ir dar turime vieną ilgalaikę ambiciją. Norime, kad dalis šių lėšų grįžtų ten, dėl ko visa tai ir darome – į onkologiją, skiriant jas mokslui ir vėžio tyrimams.

 

- Ir pabaigai – ko palinkėtumėte sau ir klinikai?

 

- Norėčiau, kad mes visi – mokslininkai, gydytojai, slaugytojai, pacientai, jų artimieji, valstybės institucijos, viešasis ir privatus sektoriai, suvienytume pajėgas ir kaip visuomenė vieną dieną įveiktume vėžį.

 

Skamba utopiškai, tačiau jau dabar matome tai, kas prieš keliolika metų atrodė sunkiai įsivaizduojama, šiandien dėl medicinos ir mokslo pažangos, tampa realybe.

 

Todėl tikiu, kad vis daugiau vėžio formų taps išgydomos arba lėtinės, kontroliuojamos ligos. Jeigu dėl to vieną dieną tapsime nebereikalingi – manau, tai būtų pati gražiausia mūsų klinikos sėkmės istorija.