Kaip teigia psichologai, žmonės dar niekada neturėjo tiek daug galimybių pramogauti, mokytis ar užsiimti kuo tik panorėję. Visgi tuo pat metu jaučiamės sutrikę, nuobodžiaujantys ir negebantys sutelkti dėmesio. Pasirodo, tai virsta rimta psichologine problema, mat galėdami gauti beveik viską nebenorime nieko. O susigrąžinti kasdienio gyvenimo džiaugsmą įmanoma tik įdėjus sąmoningų pastangų.

 

Apie sveiką nuobodulio prigimtįA,Young,Man,Traveler,With,Camera,Y,Backpack,Raising,Arms

 

Iš penkiamečio lūpų išsprūdęs nusiskundimas, kad nuobodu, nieko nestebina. O kai dėl tos paties pasiskundžia 30-metis ar 40-metis, daugelis nejučia iš nuostabos pakelia antakius. Negi tikrai suaugęs žmogus, gyvenantis visavertį gyvenimą, gali nuobodžiauti. Pasirodo, gali, o išblaškyti tą nuobodulį gerokai sunkiau nei vaikui. Beje, ne visi sutinka, kad tai daryti reikėtų. Neuromokslininkai sako, kad kasdienybėje tiek vaikai, tiek suaugusieji turi suplanuoti laiko nieko neveikimui ir nuobodžiavimui. Tam tikro lygio nuobodulys ne tik nekenksmingas, bet ir gali suteikti ypatingos naudos. Nuobodžiavimas ir nieko neveikimas padeda smegenims nusiraminti ir pailsėti. Negalvojant ir neblaškant dėmesio smegenyse nurimsta tos sritys, kurios aktyviausios stengiantis susikaupti atliekant užduotis, o suaktyvėja tos sistemos, kai žmogus svajoja, prisimena, planuoja ir reflektuoja. Tai vadinamasis numatytojo režimo tinklas (default mode network). Tuomet, kai šis tinklas aktyvus, smegenys rūšiuoja patirtis, suteikia joms prasmę, net repetuoja galimus ateities scenarijus.

 

Kitaip tariant, smegenys apdoroja anksčiau sukauptą informaciją ir paruošia pasąmonę susidūrimui su ateitimi. Numatytojo režimo tinklo aktyvumas palaiko kūrybiškumą, problemų sprendimą, stiprina tapatumo jausmą ir yra be galo svarbus psichinei sveikatai. Mat tik esant šiam aktyvumui įmanoma visiškai atsipalaiduoti ir išjausti per dieną patirtas emocijas. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonės, kurie ilsisi naršydami soc. tinkluose, žiūrėdami televiziją ar net skaitydami ir klausydamiesi garsinių knygų, sunkiau atsipalaiduoja, jų emocijų reguliavimo mechanizmas gerokai silpnesnis, o empatijos lygis žemesnis. Nuolatinė stimuliacija ilgainiui net gali pažeisti psichologinę pusiausvyrą – tuomet žmogus pasijunta perdegęs, bet negali pailsėti, nes nieko neveikdamas jaučia nerimą. Paprasčiau sakant, jam nepavyksta įjungti numatytojo režimo tinklo.

 

Monotoniško gyvenimo psichologija

 

Smegenų tyrimus mokslininkai atlieka jau daug metų. Tačiau kruopščiau nagrinėti, kaip dvi priešingybės – nuobodulys (arba gyvenimo monotonija) ir per didelė stimuliacija – veikia žmogaus psichiką pradėjo tik 2023 m. Tam paskatą davė ne kas kita, o pandemijos ribojimai. Turbūt daugeliui net nesinori prisiminti to gyvenimo etapo, tačiau iš tiesų jis itin svarbus. Mat iki tol niekada neegzistavusios aplinkybės leido mokslininkams suprasti, kaip vos per metus ar dvejus gali pasikeisti žmonių smegenys ir psichikos mechanizmai. Visuotinai žinoma, kad smegenys nemėgsta monotonijos ir pasikartojančios informacijos. O būtent taip realybė atrodė įvedus apribojimus dėl viruso plitimo. Tyrėjai net sako, kad gyvenant nieko nekeičiant ir nepatiriant aplinkos veiksnių įvairovės smegenys tampa nelanksčios.

 

Tai nėra naujiena. Šis monotonijos fenomenas aprašytas dar 1912 m. Tuomet atlikus eksperimentų su gyvūnais įrodyta, kad jie irgi vengia monotoniškos aplinkos. Tirtos žiurkės, kurioms skirta užduotis – rasti išėjimą iš labirinto. Pasirodo, kad net žinodamos kelią link pašaro žiurkės rinkosi naujus, dar neišbandytus kelius.

 

Atlikta ir daugiau tyrimų, liudijančių, kad ne tik gyvūnai, bet ir žmonės siekia naujų įspūdžių, įvairovės. Ir tai vyksta visiškai nesąmoningai. Visgi skirtumas tarp 1912 m. atliktų tyrimų ir to, ką mokslininkai atrado 2023-iaisiais, tikrai didžiulis. Tiesa, žmonės, kaip ir prieš šimtmetį, siekia atsikratyti monotonijos, tačiau dabar tai daro nelabai sveikais būdais. Šie psichikai nepalankūs būdai paaiškėjo būtent uždraudus socializuotis ar net išeiti iš namų per COVID-19 pandemiją. Namuose uždaryti žmonės kone visą dėmesį sutelkė į ekranus. Iš jų sklindantis vaizdas ir garsas tapo pagrindine stimuliacijos forma. Iš pradžių tai veikė palankiai. Mokslininkai mano, kad būtent filmai, serialai, vaizdo žaidimai ar net soc. tinklai padėjo įveikti pirminį izoliacijos nuo išorinio pasaulio sukeltą šoką. Tik vos po kelių mėnesių paaiškėjo, kad dalis žmonių, kurie tik dirbo ir stebeilijo į ekranus, atbuko taip, jog nebenorėjo nieko daugiau daryti.

 

„Svetimo kūno“ scenarijus

 

Išeiti iš tos atbukimo būsenos tapo labai sunku. Mokslininkų spėjimu, tai viena iš priežasčių, kodėl net atlaisvinus karantino apribojimus dalis žmonių pasirinko dirbti iš namų, nėjo į sporto klubus ar net pasimatymus. Tik dabar pradedama suprasti, kas įvyko. O įvyko du reikšmingi pokyčiai. Pirmasis – smegenyse susiformavo įprotis nuolat nepertraukiamai gauti stimuliuojančių vaizdų ir garsų. Tai tapo savotiška modernia monotonija, kuri ir vargina, ir teikia apgaulingą saugumo jausmą vienu metu. Antrasis pokytis dar sudėtingesnis, nes dalinai nusilpo kiti pojūčiai: lytėjimas, uoslė, net skonis. Supaprastintai paaiškinus: dalis žmonių po karantino norėjo tik matyti ir girdėti, o liesti ir patirti jiems tapo nepatrauklu. Kai kuriems išėjimas iš namų ir naujos patirtys net tapo streso šaltiniu. Tiesiog kūnas ir protas atprato patirti kelis skirtingus stimulus vienu metu.

 

Moderni monotonija, kai realybė stebima tik akimis, daliai žmonių (ypač jaunų) atrodė gerokai patogesnė. Šis procesas stebėtinai taikliai parodytas 2009 m. fantastiniame trileryje „Svetimas kūnas“ („Surrogates“). Šioje juostoje pasakojama apie ateities visuomenę, kurioje vengdami pavojų žmonės pasitelkia robotus kaip kūno pakaitalą. Jie niekada neišeina iš saugios namų aplinkos, nes viską už juos atlieka su sąmone susieti dirbtiniai kūnai. Viena vertus, tai suteikia didelį komfortą, tačiau taip pat sukelia daugybę psichologinių problemų, nes žmogus tampa visiškai apribotas monotonijos ir atbukęs. Tad jam reikia vis didesnės vaizdinės stimuliacijos, kad pasijustų laimingas ar bent gyvas. Nors artimiausioje ateityje savo kūnų robotais turbūt nepakeisime, tačiau susimąstyti apie tai, kodėl nejaučiame gyvenimo džiaugsmo arba esame per daug prisirišę prie modernios monotonijos, tikrai vertėtų. Juolab kad siūloma nauja terapijos forma, padedanti spręsti šią problemą.

 

Nuotykio terapija kasdienybėje

 

Susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą ir saugiai susidoroti su modernios monotonijos sukeliamais sunkumais pasiūlė Oklahomos universiteto mokslininkai. 2025 m. jie įrodė, kad nuotykio terapija (adventure therapy) padeda įvairaus amžiaus žmonėms pagerinti psichikos būklę ir padidinti pasitenkinimo kasdienybe jausmą. Ypač tiems, kurie turi nerimo sutrikimų, patiria depresyvių būsenų ar jaučiasi nepatenkinti gyvenimu. Tai psichologinis gydymo metodas, pagal kurį terapeutai taiko aktyvias veiklas gamtoje: žygius, plaukimą baidarėmis, kopimą į uolas ar tiesiog vaikščiojimą miške. Terapijos tikslas – ne tik suteikti gerų emocijų, bet ir skatinti elgesio pokyčius, didinti gebėjimą susidoroti su stresu. Be to, nuotykio terapija stiprina vadinamąjį ekogerovės (ecowellness) jausmą – vidinį ryšį su gamta. Išanalizavę daugiau nei 73 tūkst. mokslinių publikacijų, tyrėjai atrinko 12 kokybiškų studijų su daugiau nei 2000 dalyvių, kurie jautė nerimo simptomus ir teigė, kad užstrigę viename taške, negali inicijuoti pokyčių.

 

Atlikus keletą eksperimentų paaiškėjo, kad net 9 iš 10 žmonių po nuotykio terapijos patiria pagerėjimą. Poveikis buvo juntamas vos po 2,5 val. Vadovaujantis terapijos principais, svarbus bendrumo jausmas. Žmonės ne tik juda, bet ir kartu įveikdami iššūkius kuria tarpusavio ryšį. Nuotykio terapija grįsta egzistencinės psichologijos elementais: laisvės, atsakomybės ir prasmės paieška. Kai žmogus nugali fizinį iššūkį, kurio bijojo ar manė nepajėgsiantis susidoroti, sustiprėja jo savigarba ir pasitikėjimas savimi. Garsusis psichiatras Alfredas Adleris šį efektą vadino „įveiktu menkavertiškumu“. Be to, bendra patirtis gamtoje skatina artumo ir priklausymo jausmą. Tai vienas svarbiausių psichinės sveikatos šaltinių. Psichologai sako, kad visai nebūtina kopti į kalnus, jog pavyktų atsikratyti moderniosios monotonijos. Pasirodo, pakanka kasdien padaryti kažką, kas neįprasta. Pavyzdžiui, išsimaudyti po šaltu dušu ar trumpai pasikalbėti su nepažįstamuoju parduotuvėje. Maži kasdieniai nuotykiai turi milžinišką terapinį poveikį.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė