Psichologinių dėsnių išmanymas atveria duris į gilų elgsenos ir pasąmoningų motyvų supratimą. Nors daugelis jų net nepastebi, išvydę dėsningus pasikartojimus suvokia, kaip stipriai jie veikia gyvenimą ir kasdienybę. Tuomet tampa lengviau priimti racionalesnius sprendimus ir išvengti mąstymo klaidų.

 

Veikia, net jeigu apie juos nežinoteMental,Health,,Brain,,Psychology,Concept,Art,,3d,Illustration,,Surreal,Mystery

 

Psichologijos dėsniai ir universalūs elgsenos dėsningumai – fundamentalios taisyklės, aprašančios, kaip veikia žmogaus protas, priimami sprendimai, reaguojama į aplinkos dirgiklius. Tai nėra griežtos matematinės formulės, o veikiau pasikartojantys pasąmoniniai modeliai. Visgi jie daro realią įtaką daugelio kasdieniams pasirinkimams, emocijoms ir elgesiui. Šių dėsningumų išmanymas kiekvienam suteikia neįkainojamą pranašumą, nes leidžia geriau suprasti patį save, atpažinti vidinius motyvus ir suvaldyti automatines reakcijas. O juk psichologai sako, kad būtent savaiminis elgesys dažnai trukdo siekti tikslų. Žmogus, suprasdamas šiuos procesus, gali efektyviau valdyti laiką, išvengti mąstymo klaidų, priimti racionalesnius ir mažiau emocijų nulemtus sprendimus tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje. Be to, šios žinios tampa galingu įrankiu gerinant tarpusavio santykius, nes ugdo empatiją, padeda numatyti kitų žmonių reakcijas ir leidžia lengviau rasti kompromisus konfliktinėse situacijose. Žmogus, kuris orientuojasi savo ir kitų psichologiniuose procesuose, tampa daug atsparesnis manipuliacijoms, socialiniam spaudimui ir agresyviai rinkodarai. Jis geba pamatyti tikrąsias aplinkinių elgesio priežastis, o šis supratimas atveria duris efektyvesniam bendravimui.

 

Dėsniai, kuriuos verta pastebėti

 

Mokslinėje literatūroje paprastai sutinkama kelios dešimtys skirtingų psichologinio dėsningumo teorijų. Vienos jų aiškina visuomenės elgseną, kitos labiau orientuotos į individą. Tačiau kiekviena vienaip ar kitaip pasireiškia kasdienybėje. Štai keletas dėsningumų, kurių principus pataria išmanyti psichologai:

 
  • Parkinsono laiko planavimo fenomenas. Šio dėsnio esmė – darbas išsiplečia tiek, kiek laiko jam skiriama. Žmogaus protas pasąmoningai pritaiko užduoties sudėtingumą ir atlikimo tempą prie nustatyto termino. Jei paprastam elektroniniam laiškui parašyti skirsite visą popietę, šis procesas taps neproporcingai sudėtingas: pradėsite pernelyg gilintis į formuluotes, tikrinti nereikšmingas detales ir ieškoti papildomos informacijos. Kasdienybėje šį fenomeną patiriame nuolat, ypač susidurdami su ilgalaikiais terminais. Pavyzdžiui, studentas, gavęs užduotį parašyti kursinį darbą per tris mėnesius, realiai prie jo prisės tik likus paskutinei savaitei. Visą likusį laiką užduotis tiesiog psichologiškai užpildo jo darbotvarkę, sukeldama nuolatinį stresą, nors pačiam darbui atlikti objektyviai reikėtų vos kelių dienų koncentruoto darbo. Panašiai nutinka ir su namų ruoša – nusprendus susitvarkyti kambarį per visą savaitgalį, šis procesas bus vilkinamas, daromos ilgos pertraukos, o darbas išsitęs iki sekmadienio vakaro. Įveikti jį nėra sudėtinga: tereikia suplanuoti darbų atlikimą ir laikytis šio plano.
  • Daningo-Kriugerio efektas. Tai pažintinis pasididžiavimo šališkumas, kai mažos kvalifikacijos ar mažai patirties turintys asmenys stipriai pervertina savo žinias, nes jų turimo supratimo lygio tiesiog neužtenka tam, kad suvoktų daromas klaidas. Priešingai, tikri savo srities ekspertai dažnai linkę abejoti savimi ir nuvertinti savo gebėjimus, nes jie puikiai mato, kokia gili ir sudėtinga jų atstovaujama disciplina. Kasdienybėje šį reiškinį lengviausia pastebėti socialiniuose tinkluose arba diskusijose prie bendro stalo. Žmogus, perskaitęs vos vieną populiarų straipsnį arba peržiūrėjęs vaizdo įrašą apie geopolitiką, mitybą ar mediciną, staiga pradeda kategoriškai ir su didžiuliu pasitikėjimu mokyti ilgus metus šioje srityje dirbančius profesionalus. Kitas dažnas pavyzdys – pradedantieji vairuotojai. Vos išlaikę egzaminą ir pajutę pirmąją sėkmę kelyje, jie patenka į vadinamąją „kvailumo viršūnę“, pradeda stipriai pervertinti įgūdžius, elgiasi neatsakingai ir rizikuoja, kol reali avarinė situacija negrąžina jų į tikrovę. Kadangi šis efektas kyla iš žinių trūkumo, kuris neleidžia pamatyti klaidų, pagrindinis tikslas – ugdyti objektyvų savęs vertinimą, plėsti akiratį ir, žinoma, nuolat tikrinti faktus.
  • Pasirinkimo paradoksas. Šis dėsnis griauna mitą, kad didesnė pasirinkimo laisvė visada daro mus laimingesnius. Jo esmė – per daug alternatyvų paralyžiuoja žmogaus gebėjimą priimti sprendimą, o jį priėmus sukelia stiprų nepasitenkinimą ir abejones. Kai galimybių per daug, pirkėjas ar sprendimų priėmėjas jaučia didžiulį spaudimą pasirinkti geriausią variantą. Dėl šios priežasties atsiranda baimė suklysti, o priėmus sprendimą nuolat kamuoja mintys apie praleistas alternatyvas, kurios galbūt buvo geresnės. Kasdienybėje su šiuo paradoksu susiduriame praktiškai kiekvieną dieną. Puikus pavyzdys – vaizdo turinio platformos, tokios kaip „Netflix“. Užuot vakare ramiai žiūrėjęs filmą, žmogus praleidžia valandą naršydamas po tūkstančius pasiūlymų, jaučia augantį nerimą ir galiausiai išjungia televizorių taip nieko ir neišsirinkęs. Tas pats vyksta parduotuvėje: stovint priešais daugybės rūšių kavos pakuotes, pirkimo procesas tampa varginančia protine užduotimi, o grįžus namo dažnai jaučiamas nusivylimas, kad pasirinktas produktas nėra idealus. Jei negalite pasirinkti, nustatykite 2–3 esminius kriterijus. Kai tik randate variantą, kuris juos atitinka, neieškokite toliau. Taip pat verta nustatyti laiko limitą, pavyzdžiui, ne ilgiau kaip 24 val. dideliems pirkiniams, 15 min. – mažiems.
  • Veidrodinis efektas. Šis fenomenas remiasi žmogaus smegenyse esančiais veidrodiniais neuronais ir nusako pasąmoningą tendenciją kopijuoti aplinkinių elgesį, emocijas, kūno kalbą ar kalbėjimo manierą. Tai evoliucinis mechanizmas, padedantis užmegzti socialinį ryšį, kurti pasitikėjimą ir empatiją bendruomenėje. Kai matome kitą asmenį atliekantį tam tikrą veiksmą ar išgyvenantį emociją, mūsų smegenyse aktyvuojami tokie pat centrai, tarsi patys tai darytume. Kasdienybėje šį efektą patiriame kiekvieno sėkmingo pokalbio metu. Jei pašnekovas atsipalaidavęs, šypsosi ir sėdi atsilošęs, greičiausiai nepastebimai užimsite panašią kūno pozą ir pradėsite kalbėti panašiu tonu. Tai veikia ir su neigiamomis emocijomis: įėjus į kambarį, kuriame tvyro įtampa ar pyktis, jūsų kūnas automatiškai įsitemps, o nuotaika suprastės, net jei prieš tai jautėtės puikiai. Kai pajuntate, kad bendraujant su suirzusiu žmogumi nuotaika staiga prastėja, mintyse sau pasakykite: „Šis pyktis priklauso jam / jai, tai nėra mano emocija. Aš pasirenku likti ramus.“ Šis pratimas padeda atsieti savo būseną nuo kito asmens.
  • Stebėtojo efektas. Šio socialinio fenomeno esmė – atsakomybės išsklaidymas. Tikimybė, kad nukentėjusiam asmeniui bus suteikta pagalba, yra atvirkščiai proporcinga aplink esančių stebėtojų skaičiui. Kai nelaimę mato tik vienas žmogus, jis jaučia visą moralinę atsakomybę ir imasi veiksmų. Tačiau didelėje minioje kiekvienas asmuo pasąmoningai tikisi, kad iniciatyvos imsis kažkas kitas: kompetentingesnis, drąsesnis ar esantis arčiau įvykio vietos, todėl galiausiai nepadeda niekas. Kasdienybėje šis efektas pasireiškia ne tik ekstremaliose situacijose kelyje ar gatvėje, bet ir įprastoje darbinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, jei vadovas išsiunčia bendrą elektroninį laišką visai komandai su tekstu, laiškas greičiausiai liks ignoruojamas, nes atsakomybė išsklaidyta tarp visų gavėjų. Jeigu šis efektas pasireiškia nutikus nelaimei, tereikia pastebėti jį ir sureaguoti pirmam. Vos tik minioje pajuda vienas žmogus, tuoj pat prisideda ir kiti. Jeigu stebėtojo efektas pasireiškia darbe, verta pasiteirauti, kam konkrečiai siunčiama informacija ar skiriama užduotis.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė