Norint išlaikyti abipusę pagarbą ir sveikus santykius su pilnamečiais vaikais, reikia iš naujo nustatyti ribas, leisti savarankiškai priimti sprendimus, mokytis iš klaidų. Atsiskyrimo laikotarpis iš abiejų pusių reikalauja kantrybės, nuoseklumo, lankstumo ir atsidavimo.

 

Naujas santykių apibrėžimasHappy,Father,Bonding,With,His,Teenage,Son.

 

Auginome, mylėjome ir paleidome į pasaulį. Suaugę vaikai pasirengę kurti savo gyvenimą. Tai džiugina ir neramina vienu metu. Norime palaikyti jų pasirinkimus, įkvėpti, o kartais patarti. Kita vertus, bijome užgožti, kontroliuoti ir atstumti nuo savęs. Kurti santykius su suaugusiais vaikais nėra taip paprasta. Nors racionalus protas sako vieną, širdis vis dar myli kaip anksčiau. Tikslas – atrasti naujas ribas, kurios padėtų bendrauti išlaikant pusiausvyrą tarp tėvų rūpesčio ir vaikų savarankiškumo. Atrodytų, taisyklės prieštarauja besąlyginės meilės sampratai, tačiau itin reikalingos sveikiems santykiams ir gerovei. Naujos galimos gairės:

 

Puoselėti abipusę pagarbą. Ribos padeda apibrėžti, kas tėvų ir vaikų santykiuose (ne)priimtina. Tarpusavio supratimas skatina pagarbą, leidžia išvengti nesusipratimų ir konfliktų.

 

Skatinti savarankiškumą. Ribų nustatymas skatina suaugusius vaikus prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tai padeda jiems tapti nepriklausomais, savarankiškais asmenimis, galinčiais priimti sprendimus ir spręsti iššūkius.

 

Išsaugoti savo tapatybę. Dažnai apibrėžiame save pagal tai, kokie tėvai esame, todėl lengva paskęsti tėvystėje. Aiškios ribos būtinos norint apsaugoti laiką, energiją ir tapatybę. Tai užtikrina, kad galime siekti savų interesų ir poreikių nejausdami kaltės.

 

Įvertinti atgalinį ryšį. Ribos parodo, kaip norime, kad kiti elgtųsi su mumis. Vaikų reakcija, pavyzdžiui, pasipiktinimas, išduoda pernelyg didelį įsitraukimą. Jaučiant šeimos narių poreikius galima lanksčiai prisitaikyti siūlant idėjas ar pagalbą, bet neprimetant savo valios.

 

Stiprinti santykius. Kai tiek tėvai, tiek vaikai žino ir gerbia vieni kitų ribas, bendravimas tampa sklandesnis, palaikantis, jungiantis, o ne skaldantis. Darniose šeimose kiekvienas narys sulaukia paramos, šilumos, meilės, artumo, nesikišant į jo gyvenimą ir nekenkiant savarankiškumui.

 

Vaikų pilnametystės priėmimas

 

Atskirti ir paleisti. Svarbu įsisąmoninti, kad atžala suaugo, t. y. tapo asmenybe, turinčia savo gyvenimą, vilčių, svajonių ir iššūkių. Santykių dinamiką keičia abipusis ir lygiavertis dviejų suaugusių žmonių bendravimas. Negalima tikėtis, kad 22-mečio ryšys su gimdytojais liks toks, koks buvo 11-os. Tėvų įtaka mažėja palaipsniui, todėl visiškas atsiskyrimas, pavyzdžiui, išsikraustymas iš namų, neturėtų sukelti šoko.

 

Skatinti savarankiškumą. Elgdamiesi su vaikais kaip su suaugusiais išreiškiame pasitikėjimą, kad jie geba prisiimti atsakomybę už savo sveikatą, gyvenimo būdą, finansus, santykius ir karjeros sprendimus. Tikėjimas neatsiranda savaime. Tyrimai rodo, kad tėvai, kurie mokė savarankiškumo, dėl vaikų ateities nerimauja mažiau, palyginti su tais, kurie jaučiasi nepakankamai įsitraukę vaikystėje. Be to, gebėjimas įvertinti rizikas ir pavojus priklauso nuo patirties. Taigi, jeigu trūko savarankiškumo paauglystėje, sunkiau susidoroti pilnametystėje.

 

Gerbti sprendimus. Atžalos turi teisę priimti sprendimus, net jei pasirinkimai skiriasi nuo tėvų lūkesčių, vertybių ar principų. Tikėtina, kad klys, tačiau svarbu išmokti pamokas. Jeigu nenori klausyti patarimų, tai geriausia situacija abiem pusėms. Vaikai mokosi spręsti problemas ir susidoroja su iššūkiais. Tėvai priversti gerbti suaugusio asmens ribas ir nedemonstruoti viršenybės.

 

Laikytis ribų. Tikėtina, kad aptariant naujas šeimos taisykles norės pasisakyti tiek tėvai, tiek vaikai. Atžalos nuo vaikystės mokomos paklusti ir prisitaikyti, tačiau ne visiems gimdytojams lengva keisti statusą ir netekti pranašumo. Pagarba žmogui reiškia pagarbą jo riboms. Tėvai gali tik mandagiai išsakyti nuomonę, pasiūlyti, tačiau jokiu būdu negali kontroliuoti ir kenkti vaiko autonomijai. Viena dažniausių šeiminių konfliktų priežastis – peržengtos ribos.

 

Pripažinti individualumą. Vaikui svarbu atrasti unikalią tapatybę už šeimos ribų. Tai savęs atradimo procesas, kurio metu jis gali išsiugdyti skirtingas nuomones, idėjas, net vertybes. Tėvai turėtų palaikyti atžalą, nejausdami poreikio primesti savo valią. Tai padeda formuoti tvirtą savasties jausmą, aukštą savivertę, gebėjimą realizuoti save.

 

Netrukdyti metamorfozei. Bene svarbiausia pilnametystės supratimo dalis – nauja santykių forma. Tikslinga atsiminti, kad tėvai vaiko gyvenime atlieka mentoriaus vaidmenį, ne režisieriaus. Santykiai neišvengiamai keisis, tai natūralus augimas. Jeigu tėvai priims permainas su padidžiavimu ir gerais linkėjimais, vaikas visada sugrįš į šeimos lizdą, norės išsaugoti ryšį.

 

Sveikų ribų modeliavimas

 

Atpažinkite savo poreikius. Nustatykite prioritetus ir ribas, kurie svarbūs jūsų gerovei. Tikėtina, atidavėte daug savęs augindami vaiką, todėl natūralu susigrąžinti energijos pusiausvyrą.

 

Bendraukite sąžiningai. Nuoširdžiai pasikalbėkite su vaiku apie savo ribas. Aiškiai nurodykite, koks elgesys (ne)priimtinas. Paaiškinkite priežastis ir paprašykite indėlio.

 

Būkite lankstūs. Pritaikykite ribas prie kiekvieno vaiko asmenybės ir individualumo. Griežtos ribos atstumia, o liberalios lemia susiskaldymą ir nelygybės jausmą. Tyrimai rodo, kad nustatant ribas svarbu būti atviriems diskusijoms ir deryboms.

 

Išmokite pasakyti „ne“. Labai svarbu mokytis atsisakyti ir atmesti prašymus, kurie pažeidžia ribas arba nenaudingi, kenkia gerovei. Rūpindamiesi suaugusiais vaikais negalite apleisti savęs.

 

Rodykite pavyzdį. Modeliuokite elgesį, kurio tikitės iš suaugusių vaikų. Gerbkite jų ribas, kaip tikitės, kad jie gerbs jūsų.

 

Įtvirtinkite ribas. Jeigu apibrėžėte ribą, pavyzdžiui, kiek kartų per savaitę susitiksite gyvam pokalbiui, nuosekliai laikykitės. Nenuoseklumas klaidina, mažina pasitikėjimą.

 

Teikite pirmenybę savo gerovei. Rūpinkitės fizine, psichine ir emocine sveikata, parodydami vaikams, kad galima teikti pirmenybę asmeniniams poreikiams.

 

Asmeninių ribų pavyzdžiai

 

Finansai. Riba: „Ne, negalėsiu paskolinti pinigų, bet noriai padėsiu patobulinti gyvenimo aprašymą, kad galėtum kreiptis dėl darbo.“ Tikslas – parodyti, kad atsakingai valdote finansus. Galite pasidalinti biudžeto sudarymo strategijomis, paskatinti vystyti karjerai reikalingas kompetencijas, tačiau neketinate išlaikyti.

 

Laikas ir prieinamumas. Riba: „Man patinka leisti laiką su tavimi, bet savaitgalį turiu planų. Norėčiau, kad prieš atvykdamas paskambintum. Gali būti, jog nebūsiu namuose“. Tikslas – parodyti, jog valdote savo gyvenimą, kuriate planus, nesusijusius su vaikais, nesate pasiekiami 24 val. 7 dienas per savaitę. Tai apsaugo nuo netikėtų vizitų.

 

Buities darbai. Riba: „Kadangi ketini gyventi su mumis, turėtum prisidėti prie bendros švaros ir tvarkos palaikymo. Sudarykime sąrašą darbų, kuriuos galėtum atlikti.“ Tikslas – parodyti, kad suaugusiųjų pasaulyje pareigos ir atsakomybės dalinamos per pusę, o dėl komforto, tvarkos ir estetikos reikia pasistengti.

 

Asmeninė erdvė. Riba: „Smagu, kad su draugais šventei gimtadienį mūsų kaimo sodyboje, tačiau prieš išvažiuodamas sutvarkyk namus ir aplinką, nepalik šiukšlių.“ Tikslas – mokyti gerbti svetimą turtą ir darbą, nepiktnaudžiauti gerumu, prisiimti atsakomybę.

 

Daiktai. Riba: „Visada pasakyk, kada norėsi pasiskolinti automobilį, kad galėtume įsitikinti, jog mums nereikės transporto priemonės.“ Tikslas – parodyti, kad vertinate savo daiktus ir turite teisę jais naudotis pagal poreikį. Tėvų resursai automatiškai nėra suaugusių vaikų resursai.

 

Susidūrus su sunkumais

 

Jeigu tėvams ir vaikams sunku nustatyti sveikas ribas, santykius apkartina negatyvas ir konfliktai, keičiasi šeimos dinamika. Visai negėdinga pripažinti problemą ir ieškoti pagalbos. Štai keli galimi sprendimo keliai:

 

Terapija. Psichologas padės susidoroti su tuščio lizdo sindromu ir pamatyti sūnų ar dukrą nebe vaiką, o suaugusį asmenį. Naudinga analizuoti, kodėl sunku paleisti, norisi kontroliuoti arba sudėtinga nustatyti ribas ir nesileisti išnaudojamiems. Kai kuriais atvejais padeda šeimų terapija.

 

Konsultacijos. Jeigu susidarė sudėtingos ir specifinės aplinkybės, kai piktnaudžiaujama ar smurtaujama, būtina konsultuotis su advokatais, valdžios ir teisėsaugos institucijomis, priklausomybių specialistais. Dažniausiai nukenčia senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos asmenys.

 

Asmeninio ugdymo treneris. Kilus įtarimų, kad vaikas neturi motyvacijos kurti savo gyvenimą ir laikosi įsikibęs tėvų namų, nuolat atidėlioja, bet nepalieka komforto zonos, ieško, bet neranda mėgstamos profesijos, rekomenduojama kreiptis į patyrusį specialistą. Metas išmokti būti labiau nepriklausomiems vienas nuo kito.

 

Tarpininkai. Neutrali trečioji šalis, pavyzdžiui, patikimas draugas ar šeimos narys, gali palengvinti bendravimą, atpasakodamas vaikų ir tėvų santykius iš šalies. Tai ieškoti bendrų sprendimų.

 

Palaikymo grupės. Ryšys su kitais, turinčiais panašios patirties, gali patvirtinti jausmus ir suteikti praktinių patarimų. Palaikymo grupių galima rasti socialiniuose tinkluose, šeimų centruose, bibliotekose, seniūnijų bendruomenėse.

   

Literatūra. Yra daug savigalbos knygų ir straipsnių, kuriuose gvildenami ribų nustatymo ir šeimos santykių gerinimo klausimai.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė