Į pogimdyminę depresiją visuomenė jau įgudo reaguoti, tačiau motinystės perdegimas daugeliui dar negirdėta sąvoka. Iš tiesų šis reiškinys toks pat rimtas, gali tęstis, kol vaikai suauga ir tampa savarankiški. Kaip atpažinti motinystės perdegimą, kas jį lemia ir ką daryti?

 

Perdegimo ženklaiTired,Mother,With,Upset,Baby,Suffering,With,Post,Natal,Depression.

 

Pirmasis perdegimo simptomas visuomet yra nuovargis. Tačiau dažniausiai jo nevertiname rimtai, nes lydi kasdien nuo pat vaikučio gimimo: nemigo naktys, pilvo diegliai, dantukų dygimas, kasdienė mažylio priežiūra, įvairios ligos, namų ruoša, profesinės atsakomybės ir kita. Ilgą laiką gali atrodyti, kad tai visiškai normali būsena. Iš dalies tiesa, nes pakanka vieną naktį gerai išsimiegoti ir energijos šaltinis prisipildo.

 

Jei tai nėra paprastas nuovargis, ima ryškėti emociniai ir psichologiniai požymiai – irzlumas, nepakantumas, kalbėjimas pakeltu tonu, vaikai staiga pasidaro nemieli, norisi juos atstumti, kaltinti ir bausti, nors taip buvo laukti. Sunerimti reikėtų pajutus, kad visiškai stinga vidinių resursų, jei viskas aplinkui nemalonu, jaučiate apatiją, atrodo, kad darbai ir rūpesčiai niekada nesibaigia, laiko viskam per mažai, nuolat norisi vaikus kuo greičiau suguldyti į lovas ir eiti miegoti, o buvimas kartu neteikia malonumo. Pasak psichologų, tokias būsenas išgyvena net 66 % dirbančių tėvų, nes natūraliai nepakanka energijos atliepti visų poreikius. Verta įsidėmėti, kad motinystės nuovargis neatsiranda per vieną dieną, jį lemia ilgą laiką kartojamos klaidos, kurios atsiranda iš nežinojimo.

 

Nemoka nubrėžti ribų

 

Kartais mamos pasakoja, kad net į tualetą eina su kūdikiu ar kelerių metukų mažyliu, kad neturi laiko išsiplauti galvos ar išsivalyti dantų, nes nėra laisvų rankų. Nors prieraišioji tėvystė – sveikintinas vaikų auklėjimo būdas, turi būti nubrėžtos asmeninės ribos. Kuo anksčiau tai supras mama, tuo sveikesnė bus jos emocinė būklė, kuo greičiau įsisąmonins mažylis, tuo lengviau socializuotis įvairiose situacijose, pavyzdžiui, pradėjus lankyti vaikų darželį. Pasak psichologų, ryšys su kitu žmogumi negali egzistuoti be atsitraukimo, tai – tarsi skirtingos to paties medalio pusės. Todėl tiek tėvams, tiek ir vaikams derėtų kažkiek laiko praleisti vienumoje. Žinoma, kai kūdikis ar vaikutis dar mažas, svarbu, kad tas pabuvimas būtų saugus.

 

Kol mama prausiasi, mažylis gali saugiai pabūti lovytėje, vežimėlyje, kėdutėje, manieže ar kitoje pagal amžių pritaikytoje ir saugumo reikalavimus atitinkančioje erdvėje. Pratinti pabūti vienam galite po kelias minutes vis ilginant laiką. Išgirdus, kas kūdikis nubudo, kažką niurna, bruzda lovytėje, nebūtina iškart skubėti imti rankų, jei jis nerodo streso ženklų: tegu paguli, pasidairo, stebi aplinką ar žaisliukus. Laiką vienam vis ilginti.

 

Su sąmoningu, žodžius suprantančiu mažyliu jau galite pasikalbėti apie asmenines ribas, taisykles, kad suaugęs žmogus į vonios kambarį eina vienas ir pan. Mokyklinio amžiaus vaikai geba suvokti mamos poreikį vakare vienai paskaityti knygą ar pusvalandį gulėti vonioje.

 

Nustumia save į antrą planą

 

Pasak specialistų, dažnai mamos taip susitelkia į vaikų poreikių atliepimą, kad visiškai pamiršta pačios turinčios poreikių. Kol kūdikis mažas ir savarankiškai negali savimi pasirūpinti, natūralu pirmiausia užtikrinti, kad būtų pavalgęs, nupraustas, pamigdytas. Tačiau kol jis miega, mama turėtų skirti laiko sau – pavalgyti, nusiprausti, pasigražinti, pailsėti, paskaityti, pamiegoti ar atliepti kitą savo poreikį. Pirminis instinktas neturėtų būti skubėti namuose daryti generalinę tvarką, priimti svečių ir pan. Dėl kūdikio save į antrą planą nustūmusiai mamai sunkiai sekasi atsigręžti į save, mažyliui ūgtelėjus kai kada taip susitapatina su vaiku, kad kalba daugiskaita: „Mums iškrito dantukas“, „mes mokomės sėsti ant puoduko“. Tokiu atveju savotiška asmenybės krizė neišvengiama, kai mažylis ims lankyti darželį: skaudžiai išgyvens ir vaikas, ir mama.

 

Kuo vaikai didesni, tuo daugiau dalykų turėtų atlikti savarankiškai, vadinasi, daugiau laiko lieka mamai pasirūpinti savimi. Klaidinga savo poreikius stumti į antrą planą ir įgyti nepalankių įpročių: suvalgyti vaiko likučius, o ne pasiruošti atskirą patiekalą; pirkti skanėstų tik šeimai; leisti vaikui miegoti kartu, nors tai reiškia bemiegę naktį ir t. t. Kad ir kaip sudėtinga, reikia įsisąmoninti, jog mamos poreikiai – tokie pat svarbūs, kaip ir vaiko. Tad privalu išmokti pasakyti: „Man reikia pamiegoti, aš noriu paskaityti knygą, einu pasportuoti“ ar kt.

 

Nori atitikti neįmanomus standartus

 

Motinystės įgūdžių mokomės iš savo šeimos (norime kartoti tą patį modelį arba elgtis visiškai priešingai) ir pavyzdžių, kuriuos matome televizijoje bei socialiniuose tinkluose. Ypač dabartinėms pirmakartėms mamoms didelę įtaką daro socialiniai tinklai ir juose vaizduojama rožinė motinystė, kur vaikai visuomet gražūs ir paklusnūs, lanko privačias mokyklas ir po tris būrelius, namuose ideali tvarka, patiekalai verti „Michelin“ žvaigždučių ir t. t. Mamos išsikelia nerealius standartus ir kaltina save, kad nepavyksta, kad kažkas su jomis blogai. Pyksta, nes neišpildo sau duotų pažadų būti fantazijose sukurta gera mama – visada besišypsančia, ramia, nekeliančia balso, mylinčia, galinčia kiauras naktis budėti be miego, o vaikus maitinančia tik sveikai.

 

Dera mokytis suprasti, kad tobulų mamų ir vaikų tiesiog nebūna, o socialiniuose tinkluose matomos akimirkos tėra akimirkos, kurių kasdienybėje pasitaiko visokių: vaikai neklauso, serga, nevalgo, mamos būna pavargusios, piktos, liūdnos, nusivylusios. Pasak psichologų, reikėtų nesilygiuoti į kitus ir nuleisti kartelę. Svarbiausia, kad mama ir vaikas būtų sveiki tiek fiziškai, tiek emociškai, o tam reikia priimti ir išjausti visas emocijas, susidurti su įvairiais iššūkiais, patirti nesėkmių.

 

Sukuria sau rūpesčių

 

Įprastai sudėtingiausi etapai mamoms yra kūdikystė ir mokykla. Kūdikystė dėl vaikelio bejėgiškumo ir visiškos priklausomybės nuo mamos, o mokyklos laikais susiduriama su dar įvairesniais iššūkiais. Vienas jų yra vaikų logistika – vežiojimas į ugdymo įstaigas, būrelius, muzikos ar sporto mokyklą. Kuo daugiau veiklų, tuo daugiau rūpesčių tėvams, nes reikia ne tik užtikrinti, kad vaikas laiku bus reikiamoje vietoje, bet ir aprūpinti reikalingomis priemonėmis, drabužiais, avalyne. O kur dar dalyvavimas visuose pasirodymuose, parodėlėse, koncertuose? Norintys, kad vaikas nuo ryto iki vakaro būtų užimtas tobulinančiomis veiklomis, labai apsisunkina kasdienybę. Verta įsidėmėti, kad vargsta tiek tėvai, tiek atžala. Pasak specialistų, kiekvienas būrelis atima nemažai laiko, apkrauna vaiką atsakomybe – atsiskaitymai, pasiruošimai, koncertai, parodėlės ar varžybos. Vaikas patiria fizinį krūvį, kai kada ir emocinę įtampą. Kartą ar du per savaitę – optimalus skaičius, nes dar reikia ruošti namų darbus, prisidėti prie ruošos, o laiko turi likti ir poilsiui, žaidimams, bendravimui ar elementariam vaikiškam nuobodžiavimui.

 

Jei pastebite, kad per dieną kelias valandas praleidžiate automobilyje vežiodama vaikus, reikia imtis pokyčių. Išmokyti vaiką saugiai naudoti viešuoju transportu, jei tikrai nori lankyti visas veiklas, arba pasitarus sumažinti iki vienos ar dviejų.

 

Nepriima realybės

 

Visoms mamoms jų vaikas geriausias, protingiausias, talentingiausias, gražiausias. Tačiau, vertinant objektyviai, tai gali būti netiesa. Derėtų stengtis realiai įvertinti atžalos galimybes, talentus, intelektą, fizinius gebėjimus. Tai padės susitvarkyti ir su būrelių pertekliumi, nes ne kiekvienas gali būti muzikantu, krepšininku ar balerina. Dažnai iš vaiko tikėdamosi geriausio rezultato, mamos kelia įtampą ne tik jam, bet ir pačios vargsta – keičia mokyklas, trenerius, samdo papildomą pagalbą, dirba su atžala namuose. Daug vargo atkristų ir įtampa atslūgtų, jei leistų vaikui užsiimti veiklomis, kurios tinka pagal jo gebėjimus: gerai sekasi, noriai eina, jaučiasi patenkintas po užsiėmimų, nereikia versti, įkalbinėti, padėti. Vaikas neturi būti geriausias visose srityse, o būreliai neturi tapti gyvenimo ašimi. Svarbu, kad būtų užimtas malonia, intelektualiai ar fiziškai lavinančia veikla.

 

Pernelyg didelę įtampą dažnai mamoms kelia ir atžalos mokslai. Vėlgi reikėtų vadovauti taisykle, kad visų gebėjimai skirtingi. Bendraukite su ugdytojais, soc. pedagogais, logopedais, raidos specialistais, kurie padės geriau perprasti vaiko gebėjimus, nereikalauti per daug iš jo, sykiu ir savęs.

 

Mokosi už vaiką

 

Dažnas mokytojas pasakytų, kad šiuolaikinės mamos pernelyg įsitraukia į vaikų mokymosi procesą. Ne tik atveža į mokyklą pamirštas knygas, bet ir su kitomis mamomis aiškinasi, kas užduota namų darbų, iš kokios temos bus kontrolinis, kaip spręsti vieną ar kitą uždavinį. Natūralu, kad rūpi vaiko rezultatai, tačiau mokslai – jo atsakomybė, jo „darbas“, todėl turite palikti erdvės pačiam spręsti tiek užduotis, tiek sunkumus.

 

Per didelis mamų įsitraukimas turi dvejopą neigiamą poveikį. Pirma, kenkia vaikams, nes trukdo formuotis jų savarankiškumui, atsakomybei, gebėjimui susitvarkyti su iššūkiais, priimti nesėkmes, bendrauti su skirtingo temperamento mokytojais ir pan. Antra, užkrauna dar vieną didelę atsakomybę ir papildomą veiklą: sekti ir ruošti namų darbus, aktyviai susirašinėti mamų grupėse ir kt. Visa tai greta kitų kasdienių darbų ir atsakomybių. Tai stipriai prisideda prie motinystės pervargimo. Be to, kyla kaltė, jei atžala gauna prastą pažymį.

 

Mamų užduotis turėtų būti tik pagalba vaikui, kai jam to reikia, kai pats paprašo ar paklaustas neatsisako. Svarbu nedaryti už jį, tik paaiškinti, patarti, pasidalinti įžvalgomis, jei tai reikalinga. Neužbėkite už akių, tegul pirmiau pamąsto pats vaikas.

 

Kaip įveikti perdegimą?

 

Skirti daugiau laiko fiziniam ir emociniam poilsiui. Tai turėtų būti ne specialus pabėgimas iš šeimos dienai ar savaitgaliui, bet kasdienis rūpestis savimi, savo poreikių atliepimas, kitaip nuovargis ir frustracija kaupiasi. Reikėtų išmokti savęs paklausti, ko man šiuo metu labiausiai trūksta. Laikas sau – puodelis kavos žiūrint pro langą, pasivaikščiojimas miške, ramus, nepertraukiamas laikas sode, išėjimas į kitą erdvę, skambutis artimam žmogui, rašymas, spalvinimas, 20 min. jogos ar meditacijos, filmas ar serialo serija, pagulėjimas vonioje ir t. t.

 

Anot psichologų, labiau į motinystės perdegimą linkusios tos mamos, kurioms būdingas perfekcionizmas, todėl derėtų mokytis mažiau iš savęs reikalauti, įsisąmoninti, kad geriau pailsėjusi ir teigiamai nusiteikusi mama, nei išblizgintas vonios kambarys ar spinta po revizijos.

 

Jei jaučiate, kad didele dalimi prie nuovargio prisideda namų ruoša ar vaikų logistika, pasikalbėkite apie tai su partneriu ir tolygiau pasidalinkite užduotis. Jei mama viena, galbūt kiti patikimai tėvai rytais tuo pačiu maršrutu veža vaikus į mokyklą – kiekvienam vežti pakaitomis.

 

Leisti laiką ir be vaikų. Tiesa, svarbu jį išnaudoti malonioms, vidinius resursus užpildančioms veikloms, hobiams, paskaitoms, o ne išleidus vaikus pas močiutę imtis generalinės tvarkos. Nepamirškite, kad įveikti perdegimą padeda grožio procedūros, SPA, masažai. Be to, pasigražinus didėja pasitikėjimas savimi ir savivertė, o kai geriau save vertinate, nenustumiate savo poreikių į šalį – taip mąžta perdegimo rizika.

 

Labai svarbu kalbėtis šeimoje ir nesistengti būti supermama, supermoterimi. Vaikai turi matyti, kad mama gali pavargti, nuliūsti, nusivilti, supykti, norėti pabūti viena, kitaip užaugę taip pat pernelyg iš savęs reikalaus ir rizikuos perdegti. Be to, naudinga nuo mažens mokyti empatijos ir rūpesčio kitais.

 

Atsipalaiduoti. Dažna mama nuolat jaučia įtampą, ją spaudžia įvairiausios atsakomybės, kaltė ir kitokie neigiami jausmai. Svarbi užduotis – mokytis atsipalaiduoti, užsimiršti. Tai efektyviai padeda daryti aktyvios veiklos gamtoje, SPA ar pirties malonumai. Jei į galvą ima lįsti įkyrios mintys „kažko dėl vaiko nepadariau“, „gal nesu gera mama“, vadovaukitės paprasta taisykle – jei vaikas sveikas ir laimingas, nieko daugiau nereikia.

 

Mesti iš galvos toksiškus teiginius: mamos turi patenkinti viso šeimos poreikius; mamos turi viskuo pasirūpinti; besiilsinti mama – tinginti mama; mamos niekada negali supykti; mamos visada turi visus mylėti; mamos turi žinoti išeitį iš bet kokios padėties; vaiko nesėkmės – mamos atspindys ir pan.

 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

 

„WoW University“ dėstytoja, geštalto psichoterapijos praktikė ir sertifikuota sąmoningumo trenerė Ugnė Juodytė

 

Kodėl pavojingas perdegimas?

 

Perdegimas – itin klastingas. Atrodo, žmogus dirba 300 % ir staiga vieną dieną pasidaro apatiškas, be jėgų. Jei į tai nekreipia dėmesio, paskutinė perdegimo stadija gali pasireikšti lėtiniu fiziniu ir psichiniu nuovargiu, depresija, lėtinėmis ligomis. Iš šios būsenos sunku atsigauti. Tam neretai prireikia dvejų ar trejų metų.

 

Paprastai kalbant, perdegęs žmogus visiškai praranda gyvenimo džiaugsmą, smalsumą ir negali atlikti elementarių kasdienių veiksmų: net atsigerti vandens ar parašyti žinutę tampa sunkia užduotimi, tarsi kopimu į aukščiausią kalną. Asmuo įjungia emocinius gynybos mechanizmus ir tampa kritiškas, ciniškas, atsiriboja nuo supančios aplinkos. Šalia perdegimą patyrusio žmogaus aplinkiniams irgi sunku, nes jaučia bejėgiškumą, nori padėti, bet atsimuša tarsi į sieną. Tokia būsena ilgainiui labai išsekina.

 

Pascal Ide savo knygoje „Perdegimo sindromas: gebėjimo duoti liga“ pamini faktą, kad Japonijoje dėl perdegimo sindromo, kai negrįžtamai pakenkiamos streso hormonus gaminančios antinksčių liaukos, mirė keli tūkstančiai žmonių.

 

Kaip išvengti perdegimo?

 

Rūpintis savimi dar tada, kai jaučiatės gerai, energingai. Reikia užsiimti prevencija. Mokytis streso įveikos strategijų. Suvokti ir įsisąmoninti savo ribas. Kokybiškai ilsėtis, miegoti. Planuotis atostogas ir per jas tikrai atitrūkti nuo darbų. Gerai valgyti ir rūpintis deramu skysčių kiekiu. Judėti, vaikščioti gamtoje. Apsupti save pozityviais žmonėmis. Medituoti. Mokytis atsipalaidavimo technikų ir jas integruoti į kasdieną. Dar labai svarbu – palaikyti gyvenimo dermę!

 

Kaip sau padėti jau atsidūrus ties perdegimo riba ar net ją peržengus?

 

Tinka visi prieš tai išvardinti būdai. Tačiau perdegus būtina kreiptis ir į psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą ar šeimos gydytoją, nes patiems iš perdegimo ištrūkti tikriausiai bus per sunku. Žmogus neturi vidinių resursų imtis savigalbos priemonių, tos strategijos, kurios veikė – nebeveiksmingos. Tam, kad pasveiktų, reikės keisti gyvenimo būdą, įpročius ir kertines nuostatas, o tam būtinas sistemingas palaikymas iš specialisto.

 

Autorė Laima Samulė