Idėjos knygai vaikšto gatvėmis  

Jau vienuoliktą knygą į pasaulį išleidusi žurnalistė, rašytoja Jurga Baltrukonytė naujausiame romane „Mano nekaltas melagis“ pasakoja magišką, komišką šeimos istoriją. Autorė sako, kad tai spalvingiausias jos sukurtas romanas. „Jausmai sproginėja kiekviename sakinyje, pasileisite į tikrą, nesuvaidintą nuotykį“, – žada pašnekovė. Su Jurga kalbamės apie knygų rašymą ir melą kiekvieno gyvenime.

Jurga Baltrukonytė, Algio Kriščiūno nuotrauka.

Iš kur semiatės įkvėpimo dar vienai knygai?

Aš mėgstu stebėti žmones, juk gyvenimas tuo ir žavus, kad esame labai skirtingi, patinka analizuoti šypsenas, poelgius, žodžius, kūno kalbą, net sėdėdama poliklinikoje iš pokalbių, nuotrupų kuriu galimas istorijas. Štai Marija – sukumpusi, bet labai tvarkinga, geri kvepalai, laukia prie nervų ligų gydytojo kabineto, gal skiriasi, o gal ją erzina sūnus, sėdintis ant sprando? O kas jam nutiko, jei sėdi mamai ant sprando? Gal prasilošė? Man neįdomu stebėti nespėliojant. Dažnai tokie sustojimai netikėtose vietose virsta išpažintimis, pokalbiais, atvirumu, kokį dovanojame nepažįstamiesiems.

Papasakokite daugiau, kaip gimė knyga „Mano nekaltas melagis“.

Kai apsigyvenome keistoje, pusiau laukinėje saloje, užgriuvo keistų, spalvingų charakterių lavina – Fuerteventūroje, vienoje iš Kanarų salų, labai daug Lotynų Amerikos, Afrikos įtakos, pilna pabėgėlių iš įvairių karų zonų, dabar padaugėjo ir europiečių. Viskas susimaišė, čia neegzistuoja jokios taisyklės, prie kurių buvai pripratęs. Kartais jautiesi kaip kosmose, laimei, jau atvykdami žinojome ispanų kalbos pagrindus, tad jokia kita kalba bendrauti nebandėme. Ir pradžių nesuvokdavome – kaip jie gali švęsti ištisas dienas? Šokti bažnyčios šventoriuje su mini kelnaitėmis? Niekur neskubėti, garsiai kalbėti, tau prieš nosį skustis kojas ir net kas tarp jų? Kodėl pardavėja tave vadina vaikeliu, dangumi ir brangiąja? Dažytojui perdažyti grindis nepakėlus kilimo yra norma. Banke nesutvarkys problemos, dėl kurios atėjai, bet sukvies visą skyrių, kad pagirtų kvepalus.

Tie įspūdžiai, keisti nutikimai, susipažinimai ėmė virsti istorijomis, kurios susivyniojo į humoro kupiną romaną „Mano nekaltas melagis“. Jis gimė laukinėje saloje, bet herojai nupiešti iš daugybės sutiktų personažų: nuo Vilniaus taksistų, lietuviškų babyčių, šeiminių konfliktų iki tautų margumyno saloje. Juokingiausia, kad daug skaitytojų galvoja, jog tas nekaltas melagis yra mano vyras Algis! Tikrai rasite kelis procentus tiesos, bet visa kita supinta iš daugybės charakterių. Pagrindinis personažas yra valdininkas, įsimylėjęs savo kėdę – saugumo garantą.

Kokiam skaitytojui skirta ši knyga?

Man nereikėjo kurti magijos realiame pasaulyje, nes buvo atvirkščiai – juodų kalnų įrėmintoje Fuerteventūroje realus gyvenimas kupinas magijos, aš vos spėju ją prisiminti, fotografuoti atmintyje: įkapes mezgančios močiutės, čia pat besibučiuojantys įsimylėjėliai, burtais tikintys verslininkai ir kostiumuoti valdininkai, be savo kėdės neįsivaizduojantys gyvenimo. Tai knyga apie tikrą gyvenimą, kuris verda šalia mūsų, jis ir stebina, liūdina, o dažniausiai džiugina, nes nesuvaidintas, ryškus, spalvotas, su dramomis ir komedijomis. Tad mano naujausias romanas skirtas skaitytojui, kuris į savo gyvenimą žiūri kaip į spalvingą kelionę, kurioje gali nutikti visko.

Kodėl kaip vieną iš temų pasirinkote melą ir nesusikalbėjimą?

„Atimkite iš paprasto žmogaus gyvenimo melą – atimsite ir laimę“, – sakė rašytojas Henrikas Ibsenas. Ši jo frazė mane visada juokino ir atrodė teisinga. Tada pagalvojau, kad už kiekvieno žmogaus visada slypi didesni ar mažesni melai. Štai situacija iš romano: kai pameluoji, kad tave darbe paaukštino (užuot prisipažinęs, kad atleido), užverda didelė painiava. Ar ją išspręstų atvirumas? Mylimos moters meilė? Meilužių vakarėlis? Kartais nekaltas melas pradeda nesusikalbėjimo grandinę.

Kas, jūsų nuomone, yra „nekaltas melas“, „nekaltas melagis“?

Mano, kaip ir visų, maži melai prasidėjo vaikystėje. „Kas ištepė kailinukus?“ – „Tomas iš gretimos laiptinės…“ Juk nesinori prisipažinti, kad įkritau į balą. Dukra Paula, būdama pirmokė, kartą pamelavo, kad ją nukirpo draugai, nors nusikirpo pati. Ir nieko čia baisaus, paprašiau, kad kirptųsi drąsiai, dėl to neverta meluoti. Vėliau mano pačios melai įgavo gilesnę prasmę ir net nežinau, ar tų melų reikėjo. Kai mama klausdavo, kiek kainavo jai dovanoti batai, kainą sumažindavau trigubai.

– Kaip brangu, dukryte, – stebėdavosi.

– O kiek tas kotletas?

– Du eurai, – sakydavau, atnešusi lauktuvių į ligoninę prabangų „Kijevą“, nes nebespėjau pati ir dirbti, ir auginti kūdikį, ir auginti mūsų su mama ryšį, kuris akyse dėl ligos tirpo…

Kai kviesdavau tėvus pietų, nulėkdavau slapta susitarti su padavėju, jam apmokėdavau ir sumą vėl mažindavau.

– Skanu, buvo labai skanu, – girdavo tėvai.

Melas, kaltas ar nekaltas, mus lydi kiekviename žingsnyje.

O kaip su melu sau? Gal čia reikėtų brėžti ribą ir sakyti tik tiesą?

Sau meluoti būtina, tai irgi nekaltas melas – kaip kitaip įkalbėsi save kopti į aukščiausias viršūnes ar rizikuoti? Jei žmogus remtųsi vien logika, sėdėtų ant sofos. Juk kartais ir žodžiai „viskas bus gerai“ yra nekaltas, labai reikalingas melas. Niekad nebūčiau scenoje atsistojusi ant galvos perkopusi 50-metį, jei negalvočiau, kad tai juokas, komedija, nekaltas melas.

Sugrįžkime prie knygų. Ar rašymo procesas jums daugiau darbas, ar saviraiška, o gal laisvalaikis ar net saviterapija?

Knygų rašymas – galvojimas apie gyvenimą, tai turbūt pirma stadija ieškant temos. Visos knygos labai skirtingos, vaikiškas istorijas jungia dukros Paulos juokas ir švelni filosofija, mūsų šeimos intymumo aura, net iliustracijose galima pažinti personažus ir mūsų jaukų, išskirtinį namą, kartais juokauju, kad ant stogo galėtų gyventi Karlsonas. Bet ant atbrailos įsikūrė prilipintas angeliukas.

Idėjų šaltinis slypi kasdienybėje. Mane stebina kiekviena smulkmena, net vaikų ožiai ir tėvų reakcijos, žuvis kapojančių vyrų darbas ir staiga žuvies skyriuje išgirsta daina, nes pasitaikė sunkus tunas, nedainuodamas neįveiksi, tada pradžiugina moterų pasidažymas prieš išlipant iš traukinio ir kas jas pasitinka – kodėl tas žmogus abejingai rūko, jeigu moteris jam neša šakotį?

Kodėl visada geriau skaityti?

Skaitydamas knygas gali gauti ir informaciją, ir emociją, ir poilsį nuo šiuolaikinio tempo. Puslapiai tampa tarsi draugu, kalbančiu apie gyvenimą. Pati vengiu ir neskaitau žiaurių temų knygose, nes jų, deja, pilna tikrame gyvenime: į jas pakliuvusiems žmonėms stengiuosi padėti pinigais arba patarimais.

Knygos skaitymas neša džiaugsmą sielai, gali pasisemti idėjų, išminties, o kartais tiesiog atsipalaiduoti – kaip masažo kabinete.

Beje, masažai – mano silpnybė. Esu baigusi ne vienus kursus, tad iš karto jaučiu, kurio meistro rankos tik dirba, o kurio – jaučia. Be to, tai dar viena rami proga nerti į idėjų pasaulį.

Ar jau turite idėjų kitai knygai?

Galvoje jau pinasi naujos detalės, dialogai ir filosofiniai svarstymai apie gyvenimo džiaugsmą, prasmę. Naujos idėjos knygai vaikšto gatvėmis. Jas matau plaukiančias jachtomis, tik nebesutinku senuko, nutarusio gyvenimą baigti keliaujant aplink pasaulį ir rašant knygas, vieną man jau rodė. Tokių likimų, istorijų tiek daug, kad nenustoju stebėtis. Jei man tikri pasakojimai suteikia tiek prasmės, džiaugsmo, įdomumo, tikiuosi, jie patiks ir skaitytojams, kurie spalvingame istorijų kamuolyje atras mėgstamiausią temą.