Periferija – erdvė augti ir kurti

Žurnalistas ir keliautojas Vytaras Radzevičius su bendraminčiais įgyvendina unikalų projektą „Merkinės fabrikas“, kuriuo siekiama Merkinės dvarvietę paversti plačiai žinoma kultūros, kelionių ir gastronomijos oaze. „Kadaise šį miestelį įsimylėjau vien iš pasakojimo apie jį, o dabar turiu tikslą atskleisti visą šios vietovės potencialą. Noriu, kad būtų atkurta istorinė Merkinės vertė ir svarba bei kad „Merkinės fabrikas“ taptų atvira ir vienijanti bendruomenės vieta“, – sako Vytaras.

Vytaras Radzevičius, Romo Sadausko nuotrauka.

Kada ir kaip kilo mintis įkurti Merkinės dvarvietės projektą?

Prieš 10 metų tapau Merkinės krašto užeiviu. Su žmona Laisve įsimylėjome šias vietas iš pirmo žvilgsnio, kai atvažiavome apžiūrėti pagal skelbimą parduodamos sodybos. Po kelerių metų netyčia sužinojau, kad Varėnos rajono savivaldybė paskelbė konkursą Merkinės dvarvietės nuomai. Esu ūmus vizionierius ir mane apsėdo mintis, kad dvarvietę galima prikelti ir realizuoti daugybę idėjų, kad ši vieta taptų traukos centru. Bet nebuvo bendraminčių, kol apie tai nepakalbėjome su pusbroliu Tomu Radzevičiumi. Partneriu tapo ir Tomas Balžekas. Procesas pajudėjo, mes sudalyvavome konkurse ir jį laimėjome. Tapome dvarvietės nuomininkais 40-čiai metų. Tada viskas ir prasidėjo… Netrukus pavyko laimėti Šiaurės šalių fondų paramą su projektu „Vietos kultūros verslumo skatinimas Merkinės dvarvietėje“.

Papasakokite daugiau, ko siekiate šiuo projektu.

Pirmiausia atkurti Merkinės dvarvietę tiek fizine, tiek idėjine prasme. Siekiame, kad ši vieta taptų kultūros, kelionių, gastronomijos, laisvalaikio vieta, traukiančia žmones iš visos Lietuvos ir užsienio. Kad tai būtų atvira ir vienijanti bendruomenės vieta. Kad būtų atkurta istorinė Merkinės vertė ir svarba.

Vytaras Radzevičius su prezidentu Gitanu Nausėda, Romo Sadausko nuotrauka.

Kodėl svarbu, kad įvairūs kultūriniai renginiai ir meninės partnerystės gyvuotų ne tik didmiesčiuose?

Kultūra ir menas reikalingas visiems. Nesvarbu, kur gyveni. Nematau jokių atskirčių, kad teatras, kinas, dailė ar performansas būtų vertinamas ir vertingas tik mieste. Gyvenimas tikrai nestovi vietoje, pasaulis vis labiau integralesnis ir atstumai bei urbanistinė atskirtis vis mažiau juntama. Dalis kaimų miestiečių jau dabar gyvena kokybiškesnį gyvenimą. Tam taip pat reikia ir kultūros bei meno. Šie pokyčiai greiti ir ribos tarp miesto bei periferijos nyksta.

Kodėl „Merkinės fabrikas“ ir kodėl projektas suskirstytas į cechus? Papasakokite apie kiekvieną cechą atskirai.

Tai istorinis kontekstas. Merkinės dvaras neišlikęs, jo vietoje XIX a. pabaigoje du žydų verslininkai pastatė muilo ir deguto fabrikėlį, kurį įkūrė dviejuose raudonų plytų pastatuose. Todėl pasivadinome „Merkinės fabriku“. O fabrikas sudarytas iš cechų ir fabrikui būdingų elementų, kuriuose derinamos įvairios veiklos. Didžiajame pastate bus Kultūros namai, mažajame jau veikia Kepsnių cechas, kur taip pat vykdomos kultūrinės veiklos – kinas, edukacijos, Sapnų ir Užeivių cechai bus skirti nakvynei, Kontoroje įsikurs administracija. Bet visi šie pastatai turės tiesiogines ir netiesiogines funkcijas. Taip visa erdvė bus panaudota pačioms įvairiausioms reikmėms.

Kaip projekto veiklą paveikė pandemija ir karas Ukrainoje?

Juokaujame, kad Merkinės dvarvietės vystytojais tapome pačiu laiku. Iš pradžių smogė COVID-19 pandemija. Pagal konkurso nuostatas, mums reikėjo investuoti, vykdyti veiklą ir pasiekti tam tikrų rezultatų per pirmus penkerius metus. O čia viskas sustojo. Kai tik karantinas baigėsi, su T. Radzevičiumi nusišienavome pievas dvarvietėje ir nutarėme atidaryti gatvės maisto vasaros kiemą „Pasaulio puodai“ tiesiog plyname lauke, pagal vokiškų alaus sodų pavyzdį – atvira virtuvė, savitarna, suolai ir stalai pievoje. Nuoširdžiai netikėtai patyrėme anšlagą ir tą pirmą vasarą prisimename kaip labai sunkią, bet kupiną nuotykių ir entuziazmo. Tada smogė karas Ukrainoje, kai vėl viskas susijaukė. Planuotos sąmatos išsipūtė, ekonominės sąlygos pakito, tiekimas sutriko… Tikrai kilo minčių atsisakyti visų sumanymų, bet tomis sunkiomis akimirkomis visgi likome optimistai ir tęsėme.

Kas jus sieja su Merkine, kodėl savo veiklai pasirinkote būtent šį miestelį?

Mano gyvenime tai buvo atsitiktinumas, palankiai susiklosčiusios aplinkybės ir Merkinės atradimas. Dar kai buvau žurnalo „Istorijos“ redaktorius, žurnalistė Brigita Balikienė parvežė straipsnį apie Merkinės kraštą. Tada mane tas kraštas ir sužavėjo net nebuvus Merkinėje. Ir, matyt, kažkur pasąmonėje Merkinė užėmė savo vietą, paskui reikėjo tik impulso, kad čia atsidurčiau. Taip ir atsitiko.

Kokiomis tradicijomis garsėja Merkinė ar bendrai Dzūkijos regionas? Ką siekiate atgaivinti, o gal kursite ir naujų tradicijų?

Merkinė – svarbi istorinė vieta. Lietuvos istorijos kryžkelė. Ši svarbaus miesto aura išlikusi ir ją norisi plėtoti. Visiškai tikslus pavadinimas yra Karalių miestas, nes visi Lietuvos valdovai čia apsistodavo ir gyvendavo. Kelyje tarp Vilniaus, Gardino ir Krokuvos. Tai yra Merkinės išskirtinumas ir Dzūkijoje, kuri bendrąja prasme pavergia gamtos, kraštovaizdžių grožiu.

Mums jau pavyko atgaivinti Senovės dienas, tarpukariu vykusias Merkinėje – jau dukart įvyko festivalis „Samanos“. Sukūrėme kelias naujas tradicijas – „Opera su džinsais“, Jorės šventė – jos sutraukia daugybę žmonių. Ir tai įrodo, kad einame tinkama linkme.

Kuo ypatinga pati Merkinės dvarvietė?

Vytaras Radzevičius, Romo Sadausko nuotrauka.

Iš jos atsiveria nuostabus kraštovaizdis. Nemuno, Merkio ir Stangės santaka, piliakalnis. Čia gera būti.

Kaip manote, ar lietuviai domisi savo istorija?

Manau, kad taip. Su vietiniais dažnai šnekame apie istoriją, Merkinės praeitį. Taip daug sužinai tiesiogiai, ne iš knygų ar archyvų. Merkiniškiai saugo savo istoriją. Ir tai svarbu vietoje, kur istoriniai artefaktai tiesiogine ta žodžio prasme patys lenda iš po žemių. Pjaudamas žolę gali rasti LDK monetų ar vertingos keramikos.

Ar norėdamas atgaivinti Merkinės dvarvietę nesusidūrėte su sunkumais dėl paveldo saugojimo?

Patys pastatai neturi vertingųjų savybių, bet teritorija yra archeologinis draustinis. Situacija suprantama ir mes į tai žiūrime labai atidžiai. Praėjusią vasarą buvo atliekami archeologiniai tyrimai, kurie, manau, patvirtino apibūdinimą, kad Merkinė yra Lietuvos Troja. Po Merkine dar yra daugybė paslapčių.

Kaip į jūsų veiklą ir siekius reaguoja vietos bendruomenė?

Manau, kad teigiamai. Kuriame renginius su bendruomene ir bendruomenei. Patys esame įsitraukę į bendruomenės veiklą. Kitaip, manau, ir būti negali.

Dar ne taip seniai buvo kalbama apie kaimų tuštėjimą, tačiau vis daugiau žmonių kaip tik keliasi į regionus patys ar bent ten vysto veiklas. Kaip manote, kas tai lemia ir kodėl tai gera tendencija?

Gal kad pats toks esu, tai man ta tendencija labai matoma, pastebima. Visaip tai galima pavadinti – vidine emigracija, miesto nuovargiu, grįžimu į gamtą. Kartais galvoju, kad gyvenimas mieste yra išsemtas, perpildytas dažnai nereikalingų dalykų. Įsisuki į sistemą ir tampi ją aptarnaujančiu sraigteliu. Periferijoje yra neplėšti dirvonai, erdvė augti ir kurti. Manau, tai puiki tendencija daugybe prasmių. Žmonės, išsikeliantys į kaimus, atneša ryžto, optimizmo, idėjų ir tame matau didelę viltį.

Ar visa šeima dirbsite prie šio projekto? Kas už ką atsakingas?

Ir šeima, ir giminė – tai mus dar labiau suartino. Atsakomybės ir bendros, ir atskiros – aš gal esu idėjų generatorius, organizatorius, žmona Laisvė ir dukra Augustė dirba su viešaisiais ryšiais, pusbrolio šeima Tomas ir Rasa Radzevičiai – statybos ir finansai, jų vaikai Aistė ir Domas dirba restorane. Bet visų mūsų galvos pramuštos Merkine ir, tikėkimės, jose niekada nepritrūks optimizmo.

Kokia didžiausia svajonė, susijusi su šiuo projektu?

Įgyvendinti visus sumanymus iki galo. Ir kuo greičiau. Ir tada matyti, kaip Merkinė tampa vieta, į kurią norisi sugrįžti, būti, patirti, gal net gyventi. Gyventi geriau nei Vilniuje ar Kaune. O Merkinės dvarvietė būtų plačiai žinoma kultūros, kelionių, gastronomijos oazė.

Autorius Laima Samulė