Trenerė, nuomonės formuotoja Laima Povilaitytė, visiems puikiai žinoma dėl savo paskyros instagrame @kamtautabraske, pasakoja, kad tramplynu į žinomumą jai tapo draugystė su Pauliumi Ratkevičiumi ir Nagliu Bierancu. „Per karantiną kartu sportavome Pauliaus tėvų pirtyje, kur jiedu mane paskatino kurti turinį. „Sakė, kad esu energinga, linksma ir būtų faina jei tuo pasidalinčiau ir su kitais. Taip po truputį pradėjau rodytis socialiniuose tinkluose“, – pradžią prisimena pašnekovė.

 
Laima Povilaityte Braske.Fotografė Mažena Kušlevič

Laima Povilaitytė, fotografė Mažena Kušlevič.

Ar iškart drąsiai jautėtės kalbėdama su žmonėmis anapus telefono ekrano?

 

Šioje vietoje man problemų nebuvo. Nors dabar, pažiūrėjus senus įrašus, matau, kad kalbėjau lėčiau ir sunkiau dėliojau sakinius, tuo metu kalbėti į ekraną tikrai nebuvo sunku. Matyt, buvau taip motyvuota, kad viskas buvo dzin (juokiasi). Kur kas keisčiau buvo tai, kad žmonės pradėjo mane atpažinti gatvėje – prieidavo, apsikabindavo, dalindavosi savo istorijomis. Pasakodavo, kaip kartu su mano instagramo turiniu išgyveno sunkius santykius, rado motyvacijos pradėti kažką naujo, daugiau rūpintis savimi. Tas buvo netikėta ir faina! Dabar to dėmesio gerokai mažiau, bet tai buvo išties įdomus etapas.

 

Kaip jus pakeitė ši veikla?

 

Ši veikla įpūtė nemažai drąsos. Kaip minėjau, kalbėti į ekraną problemos neturėjau, tačiau vėliau pradėjau gauti kvietimų į laidas ir tinklalaides, o ten jau reikėjo ir pasiruošimo, ir drąsos. Viskas buvo nauja. Per tą laiką sukaupiau daug patirties, kuri mane labai užaugino. Visuomet sau kartojau, kad net jei suklysiu, tai vis tiek bus žingsnis tobulėjimo link. Todėl stengiausi į viską žiūrėti ramiai, tiesiog būti savimi. Dabar, po tiek metų, galiu patvirtinti, kad atsipalaidavimas, gebėjimas priimti savo klaidas ir tikėjimas tuo, ką darai, yra pagrindiniai varikliai siekiant tikslų. Visi mes žmonės, visi klystame. Visada bus tų, kurie mus palaikys, ir tų, kurie kritikuos, todėl svarbiausia – išlikti savo kelyje nepaisant to, kas vyksta aplink.

 

Ar nepavargstate nuo soc. tinklų? Gal darote sąmoningas pertraukas?

 

Visai neseniai išgyvenau keistą laikotarpį. Spėlioju, jis atėjo tada, kai dėmesys iš žmonių prislopo. Mane apėmė baimė: „O kas bus, jeigu nieko nekelsiu? Ar mane pamirš? O gal jau pamiršo? Ar tapsiu niekam nebeįdomi?“ Šios mintys nuolat sukosi galvoje ir tas labai vargino. Galiausiai nusprendžiau atsigręžti į tą baimę ir patikrinti, kas nutiks, jei mėnesį nekelsiu jokio turinio. Ir žinote ką? Nieko nenutiko. Sekėjai paklausdavo, kur dingau, rašė, kad labai pasiilgo, o tas mėnuo prabėgo labai greitai. Buvo ir tokių, kurie net papriekaištavo, sakė, kad taip elgtis negalima, nes mano turinys jiems kasdien suteikdavo geros nuotaikos, o dabar jie tarsi palikti likimo valiai. Tai tik parodė, kaip greitai tampame vieni nuo kitų priklausomi ir kaip lengvai pradedame tikėti, kad be kitų patys esame silpni. Tačiau taip nėra, nes atsitraukusi nuo ekranų galėjau aiškiai pamatyti, kas man iš tikrųjų svarbu ir kas kuria vertę mano gyvenime.

 

Man patinka kurti turinį, dalintis gera nuotaika, pozityvumu ir savo augimu per sąmoningumą. Tačiau jei nenoriu nieko filmuoti, tai ir nefilmuoju. Leidžiu sau būti laisvai ir dėl to nebejaučiu kaltės. Visgi tam, kad pasiekčiau šią būseną, turėjau pažiūrėti savo baimei į akis. Neturiu įsipareigojimų partneriams, todėl reklamuoju tik tai, ką noriu ir kada noriu. Tai sąmoningas pasirinkimas, nes noriu išlikti nepriklausoma ir kurti tikrą, autentišką turinį.

 

Kaip reaguojate į neigiamus komentarus, kritiką, jei tokios pasitaiko?

 

Žinoma, pasitaiko, o kaip kitaip! Juk visi ekspertai sėdi kitoje ekrano pusėje ir, pasitaikius progai, o kartais ir be jos, išsako savo „labai laukiamą“ nuomonę (juokiasi). Anksčiau, gavusi neigiamą komentarą, atrašydavau kažką malonaus, norėjosi parodyti, kad galima bendrauti ir be pykčio. Tačiau ilgainiui supratau, kad mano energija nėra beribė, todėl pradėjau juos blokuoti. Savo laiką noriu skirti tiems, kuriems manęs iš tikrųjų reikia. Tad jeigu sulaukiu įžeidžiančių ar žeminančių žinučių, tiesiog tą žmogų užblokuoju. Esu užblokavusi jau daugiau nei 2000 žmonių, ir nuo to mano profilis tik švaresnis. Negatyvo dabar sulaukiu retai, nes aiškiai komunikuoju: už nepagarbų bendravimą laukia blokavimas. Tikėtina, kad dalis žmonių tiesiog susilaiko, žinodami pasekmes. Taip pat savo socialiniuose tinkluose esu užblokavusi visus dienraščius, be to, ir pati neskaitau jokių straipsnių ar komentarų po jais, tad ten rašomi komentarai manęs paprasčiausiai nepasiekia. Kalbant apie kritiką, visada įsivertinu, kas ir kaip ją išsako. Nemaža dalis mano augimo įvyko būtent per konstruktyvią kritiką, tad manau, kad ji yra reikalinga, bent jau man.

 

Kas pačiai lengviau – pagirti, padrąsinti ar sukritikuoti?

 

Jei šio klausimo būtumėte paklausę prieš kokius dešimt metų, būčiau nedvejodama atsakiusi, kad lengviau sukritikuoti. Tuo metu pasakyti gerą žodį kitam man buvo labai sunku. Nors buvau pozityvi ir gyvenime netrūko juoko, dalintis komplimentais ar gerais žodžiais buvo ypač sunku, tarsi viduje kažkas stabdytų! Dabar mano mąstymas visiškai pasikeitęs. Sąmoningai su tuo dirbau, ir rezultatai džiugina. Šiandien man natūralu pagirti ar pasakyti komplimentą net nepažįstamiems žmonėms. Pavyzdžiui, kartą poliklinikoje mane aptarnavo moteris su labai gražiais žiedais – iškart jai tai pasakiau. Kitą sykį, skrendant lėktuvu, šalia sėdėjusi moteris nepaprastai gražiai juokėsi. Prieš išlipant ją pagyriau ir paskatinau kuo dažniau juoktis. Kartais žmonės sutrinka, nežino, kaip reaguoti, bet tikiu, kad nuoširdus, geras žodis visada pasiekia širdį.

 

Kokias gyvenimo pamokas laikote svarbiausiomis? Kas suformavo jūsų asmenybę?

 

Mano asmenybę formavo visas gyvenimas, ir tikiu, kad dar laukia ne viena transformacija bei pokytis (šypteli). Tačiau įsimintiniausios pamokos dažniausiai ateina per skaudžiausias patirtis. Didžiausia mano gyvenimo pamoka buvo dukros liga. Ji sugriovė mano ego statytas pilis ir parodė, kad nuoširdumas yra gražiausias žmaogaus bruožas. Anksčiau buvau atšiauri, turėjau aukštą ego, maniau, kad esu kažkuo aukščiau už kitus. Kai dukrai buvo kiek daugiau nei dveji metukai ir ji susirgo kraujo vėžiu, gyvenimas mane greitai nuleido ant žemės. Iki šiol pamenu gydytojos žodžius, kai paprašėme atskiros palatos, tarsi mums ji priklausytų labiau nei kitiems. Ji ramiai pasakė, kad visi čia yra lygūs ir visų gyvybė vienodai verta. Esu dėkinga šiai patirčiai, nes ji mane iš esmės pakeitė. Dabar mano dukrai jau 16 metų, ir jaučiu didžiulį dėkingumą gyvenimui, kad ji yra šalia.

 

Ko šiuo metu mokotės?

 

Šiuo metu nesimokau nieko konkretaus, nors, jei gerai pagalvoju, pats gyvenimas yra didžiausia mokykla (šypsosi). Visai neseniai baigiau LSU – dirbu trenere, todėl į savo veiklą žiūriu atsakingai ir norėjau sustiprinti turimas žinias. Taip pat neseniai dviem mėnesiams buvau išvykusi į Tailandą, kur baigiau garsų terapijos mokymus. Vedu sąmoningojo kvėpavimo sesijas, o klientai vis užsimindavo, kad norėtų ir gongų ar dubenų sesijų, tad jų paskatinta nusprendžiau tai įgyvendinti.

 

Būnant Tailande įvyko ir viena paskutinių įsimintinų pamokų. Kiekvieną rytą vaikščiodavau paplūdimiu ir vis sutikdavau tą patį senuką. Prasilenkdami pasisveikindavome, nusišypsodavome, ir per beveik du mėnesius užsimezgė nebylus ryšys – toks, kai ryte jau lauki to žmogaus, kad pamotum jam ranka ir palinkėtum geros dienos. Priešpaskutinę dieną galvojau, kad rytoj pasakysiu, jog išvykstu, palinkėsiu sveikatos ir padėkosiu už tas šypsenas. Net buvo kilusi mintis tai padaryti iškart, bet nusprendžiau palaukti. Deja, paskutinę dieną jis nepasirodė. Ši patirtis man priminė, kad jei nori kažką gražaus pasakyti ar padaryti, nereikia laukti rytojaus, nes jis gali būti visai kitoks, nei tikiesi. Esu dėkinga už šią pamoką – ji man davė tikrai labai daug.

 

Kas jums svarbiausia gyvenime? Kokiomis taisyklėmis / vertybėmis vadovaujatės?

 

Visai neseniai mačiau vaizdo įrašą, kuriame vienas senyvo amžiau žmogus pasakė: „Myliu visus, bet save labiausiai.“ (Šypsosi.) Man itin patiko šie žodžiai, nes jie labai daug pasako. Gyvenime svarbiausi turime būti mes patys, nes jeigu nebus mūsų, nebus ir to, kas aplink mus. Rūpinuosi savo sveikata sportuodama, sveikai maitindamasi, medituodama ir stengdamasi gyventi pozityviai bei nuoširdžiai, nes taip ne tik pati jausiuosi gerai savo kūne, bet ir su kitais galėsiu dalintis turima meile, nuoširdumu ir energija. Mano gyvenimo pagrindas – disciplina. Žinau, kad kažkam tai gali atrodyti kaip katorga, tačiau mane tai veža. Keliuosi anksti, einu pasivaikščioti, išjudinu ir pažadinu kūną, tuomet sportuoju, vėliau medituoju, ir visa tai leidžia savo kūne jaustis kaip jaukiuose, saugiuose namuose. Sveikata – viena mano gyvenimo vertybių, todėl tikrai nemažai laiko skiriu sportui, maistui ir vidinei būsenai. Kartą sekėja paklausė, kokios mano gyvenimo vertybės? Pasakiau, kad tai sveikata. Ji nustebo, nes manė, jog man, einančiai sąmoningumo keliu, svarbiausia turėtų būti šeima. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad kiti man svarbesni už mane. Jei būsiu nepailsėjusi, emociškai ir psichologiškai išsitaršiusi bei fiziškai silpna, klausimas, kiek gerumo galėsiu duoti šalia esantiems. Mano vertybės grįstos tuo, kad dalinčiausi su kitais iš pilnatvės, o ne iš trūkumo.

 

Kokia yra naminė, gyvenimiška Laima? Ar ji skiriasi nuo jūsų įvaizdžio socialiniuose tinkluose?

 

Mėgstu nuoširdumą, tikrumą ir paprastumą, todėl tai natūraliai atsispindi ir mano kasdienybėje. Socialiniuose tinkluose sekėjai mato tik dalį mano gyvenimo, tačiau tiek ten, tiek realybėje esu paprasta, nuoširdi ir tikra. Man tai didelė vertybė. Dažnai sulaukiu komentarų, kad gyvai esu tokia pati, kokią mane mato ekranuose. Žinoma, esu ne tik nuomonės formuotoja, bet ir mama, darbuotoja, turiu dar daug kitų vaidmenų, kurių sekėjai nemato. Tačiau, nepaisant visų šių skirtingų gyvenimo pusių, mano esmė išlieka ta pati.

 

Kas jus daro laimingą?

 

Laimė man siejasi su vidine ramybe. Suvokiu, kad laimė yra mūsų veiksmų ir įdėto darbo pasekmė, tad visa tai, ką darau dėl savo būsenos, man teikia džiaugsmą. Laimė man nėra momentas ar emocijos banga, tai būsena, kurią kuriu kasdien mažais pasirinkimais. Discipliną, rūpestį savimi bei gebėjimą sustoti ir išgirsti save. Kuo stipresnis mano ryšys su savimi, tuo mažiau man reikia išorinio patvirtinimo, kad esu pakankama, ir tuo daugiau galiu duoti kitiems.

 

Autorė Laima Samulė