Aktorius Leonardas Pobedonoscevas žongliruoja daugybe skirtingų veiklų. Tiesa, prisipažįsta galintis vienu metu susitelkti tik į vieną darbą. „Esu sunkiai pagaunamas, kai į kažką susikoncentruoju, nes dirbdamas vengiu atsiliepti telefonu ar atrašyti į žinutę. Kartais tiesiog pradingstu iš akiračio“, – prisipažįsta garsus vyras. Visgi mums pavyko pagauti Leonardą ir pasišnekučiuoti.

 
Leonardas Pobedonoscevas, asmeninio arch. nuotrauka.

Leonardas Pobedonoscevas, asmeninio arch. nuotrauka.

 

Iš pradžių atskleiskite, į kokius darbus ir projektus esate įsisukęs? Kur artimiausiu metu jus išvysime?

 

Kino teatruose neseniai pasirodė filmas „Aš gyvas“, kuriame atlieku pagrindinį vaidmenį. Projekte „Pasidaryk pats“ kartu su kultūros paveldo specialistais važinėjame po Lietuvą ir filmuojame mokomuosius vaizdo įrašus, kaip rūpintis kultūros paveldo objektais (senais dvarais, namais ir kt.). Jei ne aktorinis, būčiau stojęs į archeologiją. Tad ši misija – pažinti istoriją, prisiliesti prie artefaktų ir prisidėti, kad tai išliktų ateinančioms kartoms – artima mano sielai.

 

Taip pat jau vyksta paruošiamieji darbai trečiajam televizijos projekto „Metam monetą“ sezonui: pirmieji du buvo fantastiški, todėl su A. Bružu toliau nersime į nuotykius keliaudami ir pristatydami aplankytas šalis visu gražumu.

 

Kurį laiką mane lydi tvarumo tema: porą sezonų vedžiau laidą „Tylūs geradariai. Tvarumo istorijos“, praėjusiais metais keliavau po Lietuvą su projektu „Klimato muziejus“, o neseniai teko malonumas Mažeikiuose vesti konferenciją būtent apie tvarumą.

 

Ar dar išvysime jus teatro scenoje?

 

Turiu porą teatro spektaklių, tad profilaktiškai vis pasirodau scenoje. Paraleliai vyksta kiti darbai – garsinimai, renginių vedimas, filmai. Dar vienas televizijos projektas – „Namų idėjos su „Ikea“, o nuo spalio po Lietuvą važinėsiu su „Sakralinėmis Balio kaukėmis“ – tai kita mylima veikla kūnui ir sielai. Na, o šie metai dar ypatingi tuo, kad mano dukra dvyliktokė, tai daugiau dėmesio reikia skirti jos mokslams.

 

Iš tiesų įspūdingas sąrašas. Kaip pavyksta viskam paskirstyti laiką ir dėmesį?

 

Svarbiausia laiku užsirašyti, kad nieko nepamirščiau, o susifokusuoti į tuo metu svarbiausią veiklą man nesudėtinga. Kaip tik nesugebu multitaskinti: jei esu užsiėmęs viena veikla, negaliu galvoti apie nieką kitą. Tai pagrindinė priežastis, kodėl mane sunkiai sekasi pagauti.

 

Apie ką filmas „Aš gyvas“, kuriame atliekate pagrindinį vaidmenį?

   

Filmas apie paprastą vyruką, kuris gyvena paprastą gyvenimą a. a. močiutės bute. Jis turi šunį ir draugą Artūrką, gražiai sutaria su kaimyne, kuri mirus močiutei ją tarsi atstoja, yra artima siela. Paprastas niekuo neišsiskiriantis viengungio gyvenimas staiga apsiverčia aukštyn kojomis prireikus pakeisti elektros lemputę laiptinėje. Pasirodo, banko kortelė užblokuota, nes, banko duomenimis, mano personažas miręs. Bandydamas išsiaiškinti klaidą, žmogus siuntinėjamas iš vienos įstaigos į kitą, bet niekas nežino, kur iš tiesų jam eiti ir kaip paskelbti, kad yra gyvas. Laimė, atsiranda viena geruolė, dirbanti sistemoje, kuri nori padėti, o apsigyvenus pas Artūrką garaže (nes butas jam nebepriklauso) gimsta netikėta mintis, kad geriausias būdas paskelbti, jog yra gyvas – kandidatuoti į miesto merus…

 

Ar pačiam tekę pakliūti į absurdišką situaciją valstybinėse įstaigose?

   

Nors daug metų naudojuosi verslo liudijimu, kaskart, kai jį reikia išsiimti kelioms dienoms, tenka susidurti su sunkumais. Kasmet mokėdamas mokesčius samdau buhalterę, tačiau vis tiek išvengti nuotykių ne visada pavyksta. Praėjus parai po filmo „Aš gyvas“ filmavimo darbų pabaigos, atsiskaitant banko kortele buvo tas pats „pypt“, po kurio atsirado „neaptarnauta“. Atsidaręs telefone banko programėlę pamačiau, kad visose trijose sąskaitose nemaži minusai, jos užblokuotos (kaip paaiškėjo vėliau, laiku nesumokėjau PVM). Išgyvenau kone tą patį, kaip mano herojus, bandydamas išsiaiškinti, kodėl užblokavo, ką daryti, kada atblokuos. Teko kreiptis į banką, Registrų centrą, VMI. Truko tikrai netrumpai, nes vis „ne ten pataikėte“, „ne tas skyrius“ ir pan.

 

Ar daug streso patyrėte, o gal jus sunku išmušti iš vėžių?

 

Atsimenu, tą dieną turėjau daug susitikimų dėl renginių, buvo geras oras, o kišenėje radau 60 eurų, galvoju – „išgyvensiu, viskas išsispręs“. Nuotaiką kėlė ir tai, kad tokia kurioziška situacija nutiko iškart po filmavimo – juk visai fainas sutapimas (šypteli). Skambindamas ir bendraudamas su minėtų valstybinių įstaigų darbuotojais nekėliau balso ir nepykau, nes žinau, kad tai ne jų kaltė. Nesiekiau išsilieti ant kitų žmonių, giliai kvėpavau ir galvojau, kad viskas bus gerai, o jei pinigų pritrūksiu – pasiskolinsiu. Bent kartą panašioje situacijoje, manau, atsiduria daugelis, kas dirba savarankiškai, nes sisteminiai reikalai sudėtingi. Nors ir kaip stengiesi niekur nevėluoti, kartais dėl veiklų gausos nutinka visko.

 

Sugrįžkime trumpam prie filmo „Aš gyvas“. Kuo darbas jame ypatingas?  

 

Esu buvęs pagrindiniu personažu keliuose filmuose ir serialuose, bet čia buvau iš tiesų Nr. 1. Vos kelios scenos vyko be manęs, tad į filmavimo aikštelę atvykdavau iš ryto, o išvykdavau tik vakare. Šiam projektui skirta visa energija ir laikas. Dar viena ypatinga detalė, kad vaidinau su mūsų šeimos šuniu Dija. Man patinka, kai gyvūnai dalyvauja filmuose – pagyvina veiksmą, pakelia nuotaiką. Pats mieliausias faktas – Dijos šeimininkė yra mano dukra Ema, todėl ir ji buvo filmavimo aikštelėje kaip prižiūrėtoja. Vėliau ji pasiliko ir atliko kai kurias kitas užduotis, tad tapo tikra komandos dalimi. Projektas apskritai buvo gana šeimyniškas, nes aikštelėje lankėsi ir mama, atskridusi iš Anglijos, ir žmona. Maža to, filmavimo procesas buvo nuostabus, be jokio streso, nors turėjome mažai laiko viskam nufilmuoti. Viskas vyko sklandžiai, komanda susidirbusi, tad puikiai praleidome laiką.

 

Ar dar jaudinatės prieš filmų premjeras?

 

Jaudinuosi, nes vieną nuomonę susidaro prodiuseris ar režisierius, tačiau patys filmuodamiesi negalime visai objektyviai vertinti savo darbo. Jaudulys, kaip įvertins publika, visada išlieka. Norisi, kad filmas turėtų išliekamąją vertę, būtų ne šiaip „fainas“ ar „normalus“, bet iš tiesų sujaudintų žiūrovą, todėl prieš premjeras aplanko nerimas, ar viskas pavyko.

 

Kokio žanro filmus labiausiai mėgstate žiūrėti?

   

Užsikabinau ir jau antrą kartą žiūrėsiu serialą „Tedas Lasso“. Situacijos labai gyvenimiškos, nesunkiai atpažįstu savo paties jausmus, o personažuose – draugus ar giminaičius. Galvoju, kad šio serialo kūrėjai – lyg pranašai. Be to, labai įdomu žiūrėti, kai viskas ne tik balta: puikiai išlaikyta pusiausvyra tarp humoro, (ne)sėkmės. Herojus eina savo keliu, kažkur paslysta, atsiranda aplinkybių, kurios vėl grąžina į kelią – kaip ir realiame gyvenime.

 

Kaip dar bėga jūsų laisvalaikis? Kada geriausiai pailsite?

 

Mėgstu pasivaikščioti atokiau nuo žmonių akių, ausinėse klausydamas geros muzikos. Geriausias laisvalaikis – išvažiuoti su dukra pasivažinėti, kur akys mato, širdis geidžia, jai vairuojant automobilį bei patirti spontaniškų nuotykių. Pamačius arklį ar karvę, sustoti ir paglostyti, pašerti alpakas, kurias aptikome netyčia užklydę į nežinia kokį kaimą, išsimaudyti upelyje, palandžioti apleistuose pastatuose ir kt. Šis rugpjūtis ir rugsėjis man buvo tiesiog nuostabūs: kiekviena diena – kaip Dievo dovana.

 

Nemažai keliaujate su laida „Metam monetą“. Ar turite šalį, į kurią dar tik svajojate nuvykti arba kur nuolat sugrįžtate?

 

Nuolat norisi sugrįžti į Balį. Šią vasarą leidau sau išvykti ten mėnesiui reabilituotis nuo skubėjimo. Bendrai kalbant apie keliones, norisi išeiti iš klasikinių kelionių rato – turistų pamėgtų Europos ir Azijos šalių. Būtų įdomu aplankyti Naująją Zelandiją, Naująją Gvinėją, pažinti Afriką, Havajus, o slapta svajonė – sudalyvauti Antarktidos ekspedicijoje.

 

Daug metų lankausi Indonezijoje, bet ten 17,5 tūkst. salų, ir tik 1000 turi pavadinimus. Tad norėtųsi aplankyti negyvenamą salą arba jachta su šeima, gal ir patikima draugų kompanija, perplaukti visą salyną. Ir be galo mėgstame keliones kemperiuku.

 

Neretai sakoma, kad kelionės keičia žmones. Ar teko tai patirti?

 

Balis labai pakeitė mano gyvenimo ritmą. Tiesa, jame tiek daug laiko praleisti galėjau už savotišką auką – teatro sceną. Retai joje pasirodau, nors anksčiau nuolat būdavau ir itin vertinu tą neįkainojamą patirtį. Kuo daugiau keliauji, kuo daugiau skirtingų kultūrų pažįsti, tuo labiau pamatai, kad santykiuose yra fainų dėsningumų – atrandi raktą, kaip be sunkumų bendrauti su bet kuriuo žmogumi. Visgi skonių ir kvapų gausa šiek tiek atbukina – daug keliaujant mažiau kas stebina. Atvyksti į prabangų viešbutį – na, prabangu, ir ką? Supratau, kad prabanga gali tapti inkaru – nesinori judėti ir daugiau pažinti šalį, patirti nuotykių.

 

Dėl Balio jūsų veiklos pasipildė seminarais su sakralinėmis šios šalies kaukėmis. Papasakokite daugiau apie tai.  

 

Sakralines Balio kaukes atradau, kai 2015 m. apsigyvenome saloje pusmečiui. Tik atvykus buvo itin sunku. Tuomet susipažinome su mokytoju, kuris vedė užsiėmimus su sakralinėmis Balio kaukėmis. Lankėme abu su žmona, kol pagerėjo mūsų vidinės būsenos, tarpusavio santykiai. Tikra magija užvirė kūne ir sieloje. Balį įsimylėjome ir nusprendėme likti dar metams. Išsikėliau tikslą labiau pažinti šį meną ir atvežti jį į Lietuvą.

 

Balio tikėjime kaukės užima centrinę vietą, jos įkūnija dieviškąją energiją. Kaukės drožiamos patyrusio meistro atliekant įvairias ceremonijas. Vėliau jas naudoja dvasiniai ugdytojai. Užsiėmimų metu, po tam tikrų treniruočių, žmogus išsirenka kaukę ir su ja šoka. Kaukės, kaip ir emocijos, kurias jos sukelia žmonėms, itin skirtingos. Tačiau net tos pačios kaukės skirtingiems žmonėms gali sukelti visai priešingų potyrių, nes jos tarsi raktas, kuris atrakina kiekvieno individualų sielos polėkį. Kaukės suteikia galimybę išreikšti užslėptas emocijas, paleisti skausmus; jos dovanoja ir savotišką praregėjimą – užsidėjęs sakralinę kaukę nusiimi visas savo kaukes.

 

Skirtingų kaukių šiuo metu turiu daugiau nei 50, jas naudodamas vedžiau daugybę seminarų, dalyvavau sąmoningumo festivaliuose, šiemet turėjau malonumą vesti mėnesio trukmės seminarą apie Balio kaukes LMTA pirmakursiams. Širdžiai miela veikla lydėti žmones šokyje, kuris veda pokyčių link.

 

Autorius Laima Samulė