Ar viskas jau seniai parašyta nematomoje gyvenimo knygoje, ar vis dėlto kasdien patys rašome savo istoriją? Apie lemtį kalba astrologai, apie pasirinkimus – psichologai, net vis dažniau savo žodį taria mokslas, siūlydamas savas versijas. Tad pabandykime pažvelgti į vieną seniausių žmonijos klausimų: kiek iš tikrųjų mes valdome savo likimą, o kiek jis valdo mus?

 

Lemties idėja: nuo senovės iki šiandien Perfect,Business,Partnership,As,A,Connecting,Puzzle,Shaped,As,Two

 

Likimo samprata lydi žmoniją nuo seniausių laikų. Senovės graikai tikėjo trimis moiromis – likimo deivėmis, kurios verpia, matuoja ir nukerpa žmogaus gyvenimo giją. Romėnai kalbėjo apie Fortūną – aklą ir nenuspėjamą deivę, skirstančią žmonėms sėkmę. Indų filosofijoje iškyla karmos dėsnis – dvasinė priežasties ir pasekmės sistema, pagal kurią praeities veiksmai lemia dabartį ir ateitį. Krikščionybėje egzistuoja predestinacijos idėja – tikėjimas, kad Dievas jau iš anksto numatė kiekvieno žmogaus likimą.

 

Šiandien, net ir racionalumo bei mokslo amžiuje, lemties idėja niekur nedingo. Daug žmonių vis dar sako: „Taip turėjo būti“ arba „Viskas vyksta ne veltui“. 2023 m. Europoje atlikta „YouGov“ apklausa parodė, kad net 53 % respondentų tiki, jog kai kurie gyvenimo įvykiai yra nulemti ir nepriklauso nuo žmogaus valios. Tai rodo, kad lemties idėja išlieka gaji ne tik religijoje ar mitologijoje, bet ir šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautoje.

 

Neuromokslas: ar mūsų pasirinkimai tikrai mūsų?

 

Kiek kartų manėme, kad sprendimą priėmėme laisva valia? Pasirinkome pyragaitį, nes jis atrodė skaniausias. Nusipirkome raudoną suknelę, nes norėjosi spalvų. Išėjome į pasimatymą, nes taip pajutome. Tačiau neuromokslas vis dažniau kelia provokuojantį klausimą: ar tikrai šiuos sprendimus priėmėme patys?

 

Vienas garsiausių šios srities eksperimentų – amerikiečių neurologo Benjamino Libeto tyrimas, atliktas XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Dalyviai turėjo nuspręsti, kada paspausti mygtuką, o jų smegenų aktyvumas buvo stebimas elektroencefalograma. Paaiškėjo, kad vadinamasis paruošiamasis potencialas – smegenų aktyvumo šuolis, pranašaujantis veiksmą – pasireikšdavo maždaug 350 milisekundžių anksčiau, nei žmogus sąmoningai nuspręsdavo paspausti mygtuką. Kitaip tariant, smegenys jau buvo apsisprendusios dar prieš mums tai suvokiant.

 

Dar labiau šią diskusiją pakurstė 2008 m. Makso Planko instituto mokslininkų (vadovaujamų Johno Dylano Hayneso) atliktas tyrimas. Šį kartą naudotas funkcinis magnetinio rezonanso tomografas (fMRT), o dalyviai galėjo laisvai rinktis, kurį mygtuką – kairįjį ar dešinįjį – paspausti. Smegenų veikla tam tikruose prefrontalinės žievės regionuose galėjo nuspėti žmogaus sprendimą net 7 sekundėmis anksčiau, nei jis pats tai sąmoningai suvokė. Šios „7 stebuklingosios sekundės“ sukėlė didžiulį atgarsį neuromokslo, filosofijos, psichologijos ir net teisės pasaulyje.

 

Jeigu smegenys apsisprendžia anksčiau nei mes apie tai sužinome, kur tuomet slypi laisva valia? Ar iš tiesų galime būti atsakingi už savo pasirinkimus, jei juos iš dalies priima pasąmonė?

 

Kai kurie mokslininkai siūlo kompromisinę versiją: sąmonė – ne sprendimų kūrėja, bet jų redaktorė. Ji gali patvirtinti arba atmesti tai, ką pasiūlė smegenys. Tuo tarpu deterministinės filosofijos šalininkai tvirtina, kad tai įrodo, jog laisva valia yra tik iliuzija, o mūsų elgesį nulemia neuronų veikla, genai, aplinka ir ankstesnė patirtis. Taigi, kai manome, jog veikiame širdies balsu ar vadovaudamiesi protu, galbūt tik įgyvendiname tai, ką smegenys nusprendė anksčiau. Klausimas, kuris neišvengiamai iškyla: ar norime tai žinoti, ar visgi geriau tikėti, kad esame savo gyvenimo šeimininkai?

 

Psichologija: kaip mūsų vaikystė ir aplinka formuoja gyvenimo kelią

 

Ar tikrai renkamės laisvai, jei nuo pat mažens buvome formuojami – per aplinkos lūkesčius, tėvų reakcijas, pasikartojančius žodžius ir elgesio modelius? Psichologų teigimu, daugelis mūsų pasirinkimų – tai ne tiek sąmoningi sprendimai, kiek pasąmoniniai scenarijai, įrašyti giliai vaikystėje. Pirmieji mūsų sprendimai pradeda formuotis dar kūdikystėje. Iki maždaug septynerių metų smegenyse jau būna susiformavusios bazinės nuostatos apie save, pasaulį ir kitus. Šios nuostatos tampa tarsi vidiniu žemėlapiu, kuris ilgainiui lemia, kaip reaguojame į gyvenimo situacijas, ko tikimės iš savęs ir kitų, kaip renkamės. Tai, kaip mūsų emocijos buvo priimamos ar atmetamos, kaip tėvai bendravo tarpusavyje ir su mumis, kokie ribojimai ar skatinimai dominavo – visa tai formavo mūsų gebėjimą priimti sprendimus. Pavyzdžiui, vaikas, kuris nuolat girdėjo „negalima“, „neimk“, „blogai elgiesi“, gali užaugti žmogumi, bijančiu rizikuoti, vengiančiu naujovių ar net jaučiančiu kaltę dėl savo troškimų. Ir atvirkščiai – pernelyg skatinamas ir dėl visko giriamas vaikas gali tapti perfekcionistu, kurio sprendimai grįsti ne vidiniais poreikiais, o išoriniu pripažinimo troškimu.

 

Traumuojančios patirtys – smurtas, netektis, ilgalaikis emocinis atstūmimas – taip pat palieka gilius pėdsakus. Jie dažnai iškreipia natūralią pasirinkimo kryptį, suformuodami gynybinius mechanizmus, slopinančius autentišką savastį. Pavyzdžiui, žmogus, kuris vaikystėje išmoko tylėti, kad išvengtų konflikto, gali tapti tuo, kuris suaugęs visada prisitaiko, negeba pasakyti „ne“ ir renkasi taip, kaip patogiau kitiems. Psichologiniai tyrimai rodo, kad net 85 % mūsų elgesio modelių susiformuoja iki septynerių metų. Tai reiškia, kad didžioji dalis mūsų sprendimų iš tiesų tėra iš vaikystės atkeliavę automatiniai atsakai. Tad klausimas išlieka: ar tikrai sąmoningai kuriame savo gyvenimo kelią, ar vis dar kartojame seniai parašytą vaikystės scenarijų?

 

Laisva valia – tikėjimas, kuris stiprina

 

Neuromokslininkai, filosofai ir psichologai jau ne vieną dešimtmetį diskutuoja, kiek iš tikrųjų turime pasirinkimo laisvės? Ar mūsų sprendimai iš tiesų priklauso mums, ar jie – tik pasąmonės, genetikos ir aplinkos rezultatas? Ir nors vieno atsakymo nėra, aiškėja viena: tikėjimas, kad turime laisvą valią, daro realų poveikį mūsų gyvenimo kokybei. Daugybė tyrimų rodo, kad žmonės, kurie tiki savo sprendimų galia, yra labiau motyvuoti, atsakingesni ir dažniau pasiekia užsibrėžtus tikslus. Jie rečiau kaltina aplinkybes, aktyviau sprendžia problemas, o nesėkmes mato ne kaip galutinį pralaimėjimą, o kaip augimo galimybę. Vienas reikšmingiausių šios srities tyrimų, publikuotas „Journal of Personality and Social Psychology“, atskleidė, kad tikėjimas laisva valia mažina polinkį meluoti, didina atkaklumą atliekant sudėtingas užduotis ir stiprina vidinį pasitenkinimą gyvenimu.

 

Dar įdomesnis faktas – net dirbtinai sustiprintas tikėjimas laisvu pasirinkimu trumpam keičia elgesį. Eksperimentų metu dalyviai, kuriems buvo pateikiama informacija, palaikanti laisvos valios idėją, demonstruodavo didesnį atsakingumą, empatiškesnį požiūrį į kitus ir labiau įsipareigojantį elgesį. Tai leidžia daryti išvadą, kad tikėjimas pasirinkimu yra tarsi psichologinis raumuo, kurį galima ugdyti, stiprinti ir auginti. Žinoma, tai nereiškia, kad mūsų gyvenimo kelias nėra paveiktas praeities patirčių, vaikystės, biologijos ar aplinkybių. Šie veiksniai – tai pradinis žemėlapis, kuriuo einame. Tačiau tikėjimas, kad galime pasukti, sustoti ar net grįžti atgal, suteikia mums psichologinę autonomiją, reikalingą brandai, vidinei stiprybei ir atsakomybei už savo gyvenimą. Net jei mokslas iki galo neatsako, ar mūsų valia yra visiškai laisva, viena aišku – tikėjimas šia idėja keičia mus iš vidaus.

 

Likimas prieš atsakomybę

 

Tikėjimas likimu dažnai tampa tarsi emociniu saugos tinklu. Kai gyvenime nepasiseka, kai nutrūksta santykiai ar neišsipildo svajonės, sakome sau: „Taip turėjo būti“. Tokia mintis padeda apsisaugoti nuo skausmingų kaltės jausmų, nusivylimo savimi ar pasauliu. Psichologai tai vadina gynybos mechanizmu, kuris veikia kaip laikinas nusiraminimas. Tačiau čia slypi ir pavojus. Per dažnas kliovimasis likimu gali pakenkti gebėjimui prisiimti atsakomybę, keisti situaciją ar augti. Jei viską nurašome išoriniam planui, nebelieka motyvacijos ieškoti sprendimų, keisti savo elgesį ar rinktis kitaip. Atsiranda rizika tapti stebėtoju, o ne savo gyvenimo kūrėju.

 

Įdomu tai, kad žmonės, kurie labiau tiki išoriniu valdymu, t. y. mano, jog jų gyvenimą lemia likimas, atsitiktinumai ar kitų sprendimai, dažniau jaučiasi bejėgiai, jų savivertė ir psichologinė gerovė būna žemesnė. Tie, kurie linkę prisiimti atsakomybę ir tikėti savo įtakos galimybėmis, net ir susidūrę su sunkumais dažniau ieško sprendimų, o ne pasiteisinimų.

 

Kai abu susiduria

 

Gyvenime neretai nutinka situacijų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo atsitiktinės, tačiau vėliau palieka gilų pėdsaką mūsų gyvenimo kelyje. Tokie momentai verčia stabtelėti ir susimąstyti: ar tai buvo tik sutapimas, ar visgi likimo ženklas? O gal tai mūsų pačių pasirinkimų grandinė, atvedusi prie netikėtų rezultatų? Pavyzdžiui, moteris pavėluoja į suplanuotą traukinį ir, pasirinkusi kitą reisą, jame sutinka būsimą vyrą. Ar tai atsitiktinumas, ar kruopščiai surežisuota gyvenimo akimirka? Arba vyras, netikėtai nusprendęs eiti kitu keliu į darbą, išvengia avarijos, įvykusios jo įprastame maršrute. Šios istorijos įkvepia, nes jose susipina du pasauliai: racionalus sprendimas ir kažkokia nepaaiškinama jėga. Psichologai tokias patirtis vadina reikšmingais sutapimais, o šveicarų psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas tokiems reiškiniams suteikė pavadinimą – sinchroniškumas. Jo teigimu, tai ne šiaip atsitiktinumai, o prasmingi sutapimai, kurie neturi tiesioginės priežasties ir pasekmės grandinės, bet turi gilią vidinę prasmę žmogui.

 

Tokie momentai neretai turi stiprų emocinį poveikį: jie įkvepia, suteikia vilties, leidžia patikėti, kad esame didesnio plano dalis. Jie sustiprina dvasinį ryšį su gyvenimu – net ir tie, kurie paprastai skeptiški, pripažįsta, kad kai kurie įvykiai atrodo pernelyg „tobuli“, kad būtų tik atsitiktinumas.

 

Vis dėlto vien likimui priskirti tokius nutikimus būtų pernelyg paprasta. Už jų dažnai slypi ir mūsų pačių intuicija, vidiniai impulsai ar net pasąmoniniai norai. Galbūt traukinį praleidusi moteris sąmoningai nenorėjo, bet pasąmoningai troško pokyčių. Gal vyras, pasirinkęs kitą kelią, jautė nerimą, kurio pats iki galo nesuvokė. Taigi, mūsų pasirinkimai ir išorinės aplinkybės dažnai susipina taip glaudžiai, kad tampa sunku atskirti, kas yra likimas, o kas – mūsų valia. Tai ne dvi priešpriešos, o vienas kitą papildantys dėmenys. Mes renkamės, bet kartais jaučiame, kad kažkas renkasi mus. Būtent ši įtampa tarp likimo ir pasirinkimo padeda giliau suprasti žmogaus patirtį.

 

Lemties žemėlapiai

 

Nors šiuolaikinis pasaulis grindžiamas mokslu, technologijomis ir racionalumu, daugelis žmonių vis dar žvelgia į dangų ar skaičius ieškodami atsakymų apie savo likimą. Astrologija, numerologija ir kitos pseudomokslinės sistemos siūlo savitą gyvenimo žemėlapį – tokį, kuriame kiekvienas įvykis turi savo priežastį, o kiekvienas žmogus – savo paskirtį. Kodėl šios teorijos išlieka tokios patrauklios net technologijų amžiuje?

 

Astrologija remiasi idėja, kad planetų ir žvaigždžių padėtis žmogaus gimimo metu gali lemti jo asmenybę, elgesį ir net gyvenimo eigą. Nors mokslas nepatvirtino astrologijos tikslumo, horoskopai tebėra vieni populiariausių tekstų spaudoje ir internete. Juose traukia tai, kad jie siūlo struktūruotą naratyvą – paaiškinimą, kodėl vieni žmonės linkę į kūrybą, kiti – į verslą, kodėl vienam sekasi meilės reikalai, kitam – ne. Be to, astrologija dažnai suteikia paguodos jausmą: jei šiuo metu viskas klostosi sunkiai, galbūt taip tiesiog susidėliojo planetos – tereikia išlaukti. Tai gali būti ne atsakomybės vengimas, o būdas įžvelgti viltį gyvenimo cikluose.

 

Numerologija teigia, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo kelią galima nuskaityti iš jo gimimo datos ar vardo raidžių. Pavyzdžiui, jei tavo gyvenimo kelio skaičius yra 1 – tu lyderis, o jei 7 – mąstytojas. Ši sistema vilioja aiškumu ir pažadu padėti geriau save suprasti. Ji siūlo savotišką instrukciją, kaip priimti sprendimus ar įžvelgti savo stiprybes. Psichologai aiškina, kad numerologijos patrauklumą lemia smegenų polinkis ieškoti dėsningumų ir prasmės net ten, kur jų objektyviai nėra – protas linkęs užpildyti spragas, todėl atsitiktinis skaičius gali įgyti asmeninę reikšmę.

 

Net netikint šiomis sistemomis, jos dažnai veikia kaip savirefleksijos įrankiai. Pavyzdžiui, skaitydamas apie gyvenimo kelią žmogus gali sustoti ir paklausti savęs, ar tikrai eina tinkama kryptimi? Kitaip tariant, pseudomokslas gali atlikti psichologinio darbo funkciją – skatinti susimąstyti, permąstyti, įsivardyti tai, ko galbūt nepastebėtume.

 

Tyrimai rodo, kad tikėjimas likimu sustiprėja susidūrus su netikrumu, stresu ar dideliais gyvenimo pokyčiais. Pavyzdžiui, pandemijos metu išaugo susidomėjimas astrologija – žmonės ieškojo atsakymų: kodėl tai nutiko? Kada tai baigsis? Tai rodo, kad likimo teorijos turi aiškią emocinę funkciją – padeda susidoroti su chaotiška tikrove.

 

Įdomu ir tai, kad net technologijų elitas nėra visai abejingas. Net kai kurie Silicio slėnio vadovai prisipažįsta, jog konsultuojasi su astrologais prieš svarbius sprendimus. Tai ne tik rodo šių praktikų paplitimą, bet ir atskleidžia gilų žmogaus troškimą suprasti, prognozuoti ir suvaldyti nežinomybę.

 

Nors nei astrologija, nei numerologija neturi mokslinio pagrindo, jų poveikį galima paaiškinti psichologine logika. Jei, tarkime, horoskopas paskatina žmogų labiau pasitikėti savimi ar pagaliau išdrįsti keisti darbą – efektas tampa realus, net jei priežastis – nepagrįsta. Tai tarsi placebo efektas: netikra priežastis, bet tikras rezultatas. Galų gale, šios sistemos padeda žmonėms jausti, kad gyvenimas turi prasmę ir struktūrą. O tai vienas esminių žmogaus psichologinių poreikių. Tad gal svarbu ne tai, ar žvaigždės tikrai lemia mūsų kelią, bet ką mums reiškia tikėti, kad jos gali.

 

Mokslinis likimo paradoksas

 

Mokslo pasaulis taip pat ieško atsakymo į klausimą, ar mūsų gyvenimą valdo likimas, ar visgi atsitiktinumų grandinė. Viena intriguojančių krypčių šiuo klausimu – chaoso teorija, kurios esminė idėja skamba paradoksaliai: pasaulis yra deterministinis, bet nenuspėjamas.

 

Chaoso teorijoje veikia vadinamasis drugelio efektas – idėja, kad itin mažas pokytis pradinėse sąlygose gali sukelti milžiniškų padarinių vėliau. Pavyzdžiui, kai drugelis suplazda sparnais Brazilijoje, dėl subtilių oro slėgio svyravimų ilgainiui gali kilti uraganas Teksase. Nors kiekvienas reiškinys turi savo priežastį, net menkiausias nežinojimas apie vieną detalę gali visiškai sugriauti mūsų galimybę nuspėti ateitį. Tai reiškia, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas – nuo sprendimo, kuriuo metu išeiti iš namų, iki spontaniško žodžio ar tylos – gali turėti poveikį, kurio masto niekada nesuprasime. Visi veiksmai susiję tarsi neregimu tinklu, per kurį sklinda priežastys ir pasekmės. Ir vis dėlto – tai nėra likimas tradicine prasme. Chaoso teorija neteigė, kad viskas nulemta – greičiau pabrėžia, kad pasaulis yra per daug sudėtingas, kad jį būtų galima iki galo suprasti ar valdyti.

 

Ši mintis sukuria įdomų mokslo paradoksą: nors viskas turi priežastį, pasaulis išlieka nenuspėjamas. Tai paneigia idėją apie griežtą likimą, bet kartu įprasmina kiekvieną mažą sprendimą. Net menkiausias veiksmas gali sukelti pokyčių, apie kuriuos galbūt niekada nesužinosime.

 

Atrasti pusiausvyrą

 

Gyvenimas dažnai primena balansavimą ant lyno: vienoje pusėje – pasitikėjimas, kad viskas vyksta pagal tam tikrą, galbūt net aukštesnįjį sumanymą, kitoje – atsakomybė už savo veiksmus ir aktyvus gyvenimo kūrimas. Kaip rasti pusiausvyrą tarp šių dviejų polių? Pirmiausia svarbu pripažinti, kad ne viską galime kontroliuoti. Įvykiai – tiek džiaugsmingi, tiek skaudūs – kartais ištinka mus neatsižvelgiant į mūsų pastangas. Mokėjimas priimti tai, ko pakeisti negalime, suteikia vidinės ramybės ir mažina stresą. Tai nėra pasyvumas, o išmintingas susitaikymas, leidžiantis nukreipti energiją ten, kur iš tiesų galime veikti.

 

Antra, verta ugdyti savimonę ir refleksiją, kad geriau suprastume savo sprendimų priežastis ir pasekmes. Kiekvienas pasirinkimas – nuo mažo iki esminio – formuoja mūsų gyvenimo trajektoriją. Atsakingas pasirinkimas reiškia ne tik apgalvotą sprendimą, bet ir drąsą prisiimti atsakomybę, net jei pasekmės netenkina.

 

Praktiniai būdai šiai pusiausvyrai rasti:

 
  • Dienoraščio rašymas: stebėkite savo sprendimus, jų motyvus ir pasekmes, kad suprastumėte, kur galėjote pasitikėti likimu, o kur buvo būtina aktyviau veikti.
  • Meditacija ir sąmoningumo praktikos: padeda sustiprinti gebėjimą priimti neapibrėžtumą bei būti čia ir dabar.
  • Savianalizė apie tikėjimą: pasvarstykite, ar tikėjimas likimu padeda, ar trukdo jums augti ir priimti sprendimus.
 

Galima sakyti, kad tikras laisvės jausmas atsiranda tuomet, kai esame ir gyvenimo kūrėjai, ir jo priėmėjai. Tikėti likimu nereiškia atsisakyti atsakomybės, tai reiškia suvokti, kad kai kurių dalykų pakeisti negalime, bet mūsų požiūris ir veiksmai vis tiek gali daug ką lemti. Taip gimsta tikroji pusiausvyra tarp pasitikėjimo ir veikimo – vidinė jėga, leidžianti gyventi visavertiškai ir ramiai, nebijant nei nežinomybės, nei savo pasirinkimų.

 

Autorė Jūratė Survilė