Manoma, kad gyvūnai geba jausti pavojų, emocijas, energijos srautus ir dalykus, kurių žmonės nesupranta ar nesuvokia. Pavyzdžiui, katės sustingsta ir žiūri į vieną tašką kampe, lyg jame tūnotų mitinė būtybė. Šeimininkus sukausto baimė, o keistą elgesį susieja su antgamtiniais reiškiniais.

 

Pretekstas tikėtiHalloween,Spooky,Black,Cat,On,A,Night,Background,With,A

 

Nepaisant įrodymų trūkumo, kai kurie šeimininkai iš tikrųjų mano, kad katės gali užmegzti ryšį su anapusiniu pasauliu ir matyti vaiduoklius, mirusių artimųjų dvasias, mitines būtybes, tokias kaip namų bildukai ar aitvarai. Tikėjimą kursto neįprastas gyvūnų elgesys, kurio nepaaiškina logika. Kartais katės įbeda buką žvilgsnį į vieną tašką, sustingsta, judina ausų galiukus įvairiomis kryptimis ir stengiasi įsiklausyti, atrodo, jog akylai stebi, vertina situaciją ir pavojaus grėsmę, su kažkuo komunikuoja neverbaliniu būdu. Štai mūsų akys nieko įtartino nemato. Gyvūno poza atitinka reakciją į kažką nepažįstamo, galbūt grėsmingo, todėl smegenys automatiškai tai susieja su baime. Apima abejonė, o vidinis balsas konstatuoja, jog katė mato kažką, ko negali suvokti žmogus.

 

Jeigu tikite, kad augintinė apdovanota antgamtinėmis galiomis, nesate vieni. JAV apklausų duomenimis, 41 % kačių šeimininkų pritaria minčiai, jog gyvūnai palaiko ryšį su nematerialu pasauliu, ar bent užuodžia, jaučia vibracijas, energijos srautus. Spaudoje galima aptikti pranešimų, kaip katės įspėjo apie artėjantį žemės drebėjimą arba parodė kūno vietą, kurioje prasidėjo onkologinė liga. Rainės gali jausti asmenį, turintį blogų ketinimų, neva mato aurą, nors užuodžia adrenaliną ir kortizolį. Taip pat reaguoja į šeimininkų nuotaikas – liūdesį ir džiaugsmą. Gali išgirsti svečią prie slenksčio, kol jis nepabeldė. Mes linkę sužmoginti kačių elgesį ir rasti paaiškinimą tam, kam nėra racionalaus atsakymo.

 

Mitologinės sąsajos

 

Nieko keisto, kad katės balansuoja ant dviejų pasaulių – tikrovės ir mistikos – ribos. Nuo senų senovės joms suteikiama išskirtinių galių. Egipte buvo garbinamos lyg dievybės. Katės nugaišimas prilygo šeimos tragedijai. Pagal legendas, šeimininkai, netekę augintinės, nusiskusdavo antakius, kad pagerbtų atminimą. Senovės Egipte tikėta, kad katės padeda žmonėms bendrauti su dvasiomis. Budizmo filosofija teigia, jog mūsų sielos atgimsta kaip gyvūnai, įskaitant kates. Daugelyje apsaugančių ar perspėjančių mitų, taip pat liaudies pasakose katės atlieka kertinį vaidmenį. Pavyzdžiui, anglų jūreiviai į laivą pasiimdavo kačių, turinčių po penkis pirštus ant kiekvienos letenos. Gyvūnai ne tik apsaugodavo nuo graužikų maisto atsargas, saugomas denyje (pelės ir žiurkės pakliūdavo kartu su grūdų maišais), bet ir atbaidydavo nelaimes. Senovės Anglijoje jaunavedžiams dovanodavo juodą katę, kuri saugodavo namus nuo piktųjų dvasių. Kita vertus, Škotijoje ir Airijoje tikėta, kad juodo kailio padarėliai ieško sielų, kurias galėtų pavogti. Viduramžių Europoje kates laikė raganų ir burtininkų sąjungininkėmis, todėl degino ant laužo. Iki šiol populiarus posakis, jog blogas ženklas, jei juoda katė perbėga kelią.

 

Prieblandos gyventojai

 

„Nors dauguma mano, kad katės yra naktinės būtybės, iš tikrųjų – sutemų gyvūnai. Geriausiai mato esant silpnam apšvietimui, pavyzdžiui, prieš aušrą ir po saulėlydžio. Tokiomis sąlygomis katės rega yra šešis kartus geresnė nei žmonių“, – sako amerikiečių veterinarijos gydytoja Bonnie Bragdon. Laukiniai gentainiai prieblandoje geba ne tik aptikti ir persekioti grobį, bet ir tiksliai įvertina atstumą bei judėjimo greitį.

 

Kačių akyse yra dvi specifinės struktūros, nebūdingos žmonėms. Tai šviesą atspindintis sluoksnis tapetum lucidum ir funkcionalus trečiasis vokas. „Tapetum lucidum, esantis akies dugne, atspindi šviesą į regos nervą, todėl labai pagerina katės regėjimą prieblandoje. Būtent dėl šio audinio gyvūno akys švyti žaliai tamsoje pašvietus žibintuvėliu. Trečiasis vokas, matomas vidiniame akies kampe, gali pakilti ir užkloti beveik visą rageną, pavyzdžiui, miegant. Papildomai apsaugo akį medžiojant, karstantis po krūmus, kovojant tarpusavyje. Budrumo būsenoje trečiasis vokas atsitraukia ir netrukdo regėjimui, tačiau esant pavojui ir prisimerkus uždengia akį kartu su išoriniais vokais.

 

„Viena priežasčių, kodėl žmonės mano, kad katės gali matyti vaiduoklius, yra gebėjimas orientuotis prieblandoje. Geriau aptinka silpnus šviesos pokyčius, kurių mes nematome, pavyzdžiui, fluorescencinių lempų mirgėjimą“, – teigia B. Bragdon. Kitas regėjimo skirtumas susijęs su spalvomis. Katės nėra daltonikės, tačiau nemato sodriai ir gyvai kaip mes. Jų akys puikiai skiria judančius objektus. „Katė daug greičiau pamatys pelę ant grindų, nei sureaguos namų šeimininkas. Nedvejodama šoks ir pagaus grobį. Tačiau ji neskirs kontrasto tarp ūsų ir kailio, nefokusuos žvilgsnio į smulkias detales, tokias kaip graužiko akys, ausys, pirštų forma“, – pasakoja veterinarijos gydytoja.

 

Kai kurie tyrimai rodo, kad katės gali matyti ultravioletinių spindulių spektrą, o tai reiškia, kad suvokia daugiau, nei įmanoma žmogui.

 

Kūnas – lyg detektorius

 

„Katės girdi aukštesnio ir žemesnio dažnio garsus, palyginti su žmonėmis, – maždaug 1,5 karto daugiau. Tai reiškia, kad gyvūnų ausis pasiekia veikiančių elektrinių prietaisų garsai, kurių nesuvokiame. Lygiai taip pat medžiotoja girdi, kaip žeme bėga pelė ar ore plasnoja drugelis“, – priduria B. Bragdon.

 

Uoslė, nors ir nėra tokia stipri kaip šuns, vis tiek daug pranašesnė už žmonių. Kačių nosies ertmėje yra papildomas Jakobsono organas, kuris padeda aptikti feromonus – gyvų organizmų skleidžiamas biologiškai aktyvias medžiagas. Tokiu būdu katės įsimena viena kitą, patinai suranda poruotis pasiruošusias pateles. Jeigu augintinė uodžia, kvėpuoja paviršutiniškai ir šiek tiek prasižioja, vadinasi, analizuoja Jakobsono organu.

 

Ūsai – ne tik snukučio puošmena, bet ir daugiafunkcis įrankis. Plaukeliai aptinka menkiausius vėjo srautus, ore tvyrančias dulkes, net atmosferos slėgio ir temperatūros pokyčius. Ūsai padeda orientuotis prietemoje, signalizuoja apie artimiausius objektus, ypač uždaroje erdvėje, pavyzdžiui, dėžėje. Letenėlių pagalvėlės skiria menkiausią grindų vibraciją. Šie jutimai leidžia katėms pajusti grobio vietą ir atstumą iki jo, net jei nemato.

 

„Katės atkreipia dėmesį į supančio pasaulio detales, pastebi smulkius pokyčius ir atitinkamai reaguoja, – sako gyvūnų elgesio ekspertė ir knygų autorė Amy Shojai. – Augintinės, skirtingai nei žmonės, neturi slapto motyvo apsimesti ar spoksoti tyčia. Tiesiog vadovaujasi instinktais.“ Kitą kartą išvydę katę, kuri su baime žiūri į vieną tašką arba lėtai seka žvilgsniu nematomą objektą, turėtume suprasti, jog pastebėjo garsą, kvapą, oro srautą, vibraciją, šešėlį, o gal viską drauge. Ar ji gali suklysti interpretuodama savo pojūčius? Absoliučiai, kaip ir žmonės.

 

„Įsivaizduokite, kad esate katė ir suvokiate aplinką stipriau. Krūpčiojate išgirdę, kaip vamzdžiais teka vanduo. Jaučiate, kaip kaimynas iš gretimo buto plaka kiaušinienę. Dešimt metrų atstumu užuodžiate, jog bendradarbis iki paryčių linksminosi bare. Galiausiai oda pašiurpsta, nes patalpos temperatūra nukrito dviem laipsniais. Netrukus pradėsite tikėti, jog galite matyti vaiduoklius“, – aiškina B. Bragdon. Galbūt keistuoliai ne gyvūnai, o žmonės. Tai augintinės stebisi, kodėl neišmanėliai dvikojai padarai nieko nemato ir negirdi arba valandų valandas spokso į ekraną, kai aplinkui vyksta daug įdomių dalykų.

 

Streso požymiai

 

Katės gali reaguoti skirtingai, atsižvelgiant į aplinką, individualų charakterį, tačiau bet koks paūmėjimas ir dirgikliui neadekvatus atsakas gali būti streso bei nerimo pasekmė. Dėl savo neįtikėtinų gebėjimų gyvūnai beveik visą laiką būna budrūs. Net kai miega paprastai itin greitai prabunda ir įsitempia. „Visiškai normalu, kad augintinė atkreipia dėmesį į paslaptingus dalykus, kurių nepastebime. Nėra normalu, jei elgesys kartojasi dažnai“, – perspėja veterinarijos gydytoja.

 

Padidėjusi reakcija į aplinką reiškia, jog katė nesijaučia saugi, negali atsipalaiduoti. Svarbu išsiaiškinti, kas neduoda ramybės, pašalinti dirgiklį arba sumažinti neigiamą poveikį. „Baimė galimai išduoda neigiamą patirtį. Pavyzdžiui, kol buvote darbe, augintinę išgąsdino kelių remonto technikos garsai. Gali būti, kad dirgina garsai, kvapai, vibracijos, kurias jaučia tik ji. Pavyzdžiui, parsinešėte namo antikvarinį paveikslą, kuris smirdi seniena“, – pabrėžia B. Bragdon. Sunerimti reikėtų, jei sutriko katės miego režimas, dingo apetitas, gyvūnas slepiasi, tapo agresyvus, gadina apyvokos daiktus, nesinaudoja kraiko dėžute ir teršia ant grindų.

 

„Nors katės, stebinčios nematomus dalykus, yra žavios ir juokingos, norime tikėti, kad atveria vartus į alternatyvią visatą, elgesį reikėtų sieti ne su antgamtinėmis jėgomis, o su augintinio gerove. Jeigu kyla įtarimas, o gyvūnas atrodo, lyg kažkas jį stebėtų, erzintų, gąsdintų, persekiotų, reikėtų pasikonsultuoti su elgesio specialistu“, – pataria A. Shojai.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė