Operos solistas Merūnas Vitulskis visuomet įsisukęs į daugybę veiklų. Šiuo metu ruošiasi ne tik koncertui „Amžinos melodijos“, kuris įvyks liepos 16 d. Valdovų rūmų kieme, bet ir laidai „Kitokie pasikalbėjimai“. Pasak Merūno, gyvenimas tėra vienas, todėl reikia griebti kiekvieną galimybę.

 
Merunas - „Faina studija“ nuotrauka

Merūnas su šeima, „Faina studija“ nuotrauka.

KOKIOMS dar veikloms skiriate laiko ir dėmesio?

 

Numatyta įvairių koncertų ir renginių, taip pat įrašinėju albumą. Noriu rugsėjį pristatyti savo kūrybą koncertiniame ture. O kol kas visus kviečiu į koncertą Valdovų rūmų kieme. Specialiai ruoštis tokiems renginiams nebūtina. Pavyzdžiui, mudu su Erika mėgstame eidami pasivaikščioti spontaniškai užsukti ten, kur išgirstame kažką dainuojant.

 

KOKIUS kūrinius jums smagiausia atlikti?

 

„Caruso“ visada yra tas kūrinys, kurio pats labiausiai laukiu. Jis ne tik labai sudėtingas, bet ir jautrus, gilus, kupinas emocijų. Jį dainuodamas visada pajuntu ne tik tai, ką dainuoju, bet ir tai, ką bei kodėl veikiu gyvenime. Šis kūrinys man turi daug prasmės, todėl tikiu, kad jį dainuosiu dar ne vieną dešimtmetį. Žinoma, ypatingą vietą užima ir mano paties parašytos dainos. Jos gimsta iš vidinio poreikio kurti, o ne dėl konkretaus užsakymo „kažko reikia Naujiesiems metams“.

 

KAIP gimsta jūsų kūryba?

 

Viskas prasideda nuo emocijos. Kartais nutinka taip, kad vos per penkiolika minučių gimsta ir muzika, ir žodžiai. Tiesiog sėdi, groji, o mintys bei jausmai natūraliai susidėlioja į kūrinį. Tačiau ne visada kūrybinis procesas vyksta taip greitai. Būna, kad idėją tenka atidėti mėnesiui ar net pusmečiui, kad ji subręstų.

 

KODĖL prisijungėte prie „Kitokių pasikalbėjimų“?

 

Su renginio sumanytoju Mantu Bertuliu prieš porą metų keliavome po Kirgiziją. Tai buvo įdomi patirtis, nes iki tol nebuvau keliavęs su svetimu žmogumi. Per tą laiką geriau vienas kitą pažinome ir patyrėme smagių nuotykių. Kai žiemą Mantas paskambino ir pasiūlė vesti „Kitokius pasikalbėjimus“, ilgai nesvarsčiau. Pagalvojau, kad gyvenimas tėra vienas, todėl reikia išbandyti kuo daugiau veiklų. Be to, man patinka šio projekto formatas – galimybė kalbinti įvairių sričių profesionalus ir įdomias asmenybes. Tai dar viena prasminga patirtis greta koncertų, kūrybos bei kitų mano veiklų.

 

AR anksčiau teko ne atsakinėti, bet užduoti klausimų renginiuose?

 

Taip, teko vesti ne vieną jubiliejų ar įvairius renginius, todėl bendravimas su žmonėmis ir darbas scenoje man nėra svetimi. Galvoju, kad ir dabar pavyks. Žinoma, nesu profesionalus radijo ar televizijos laidų vedėjas, kurio kasdienis darbas yra kalbinti žmones, tačiau turiu nemažai gyvenimiškos patirties ir smalsumo, o tai dažnai padeda užmegzti gerą pokalbį. Be to, pirmasis mano pašnekovas bus scenos bičiulis Radži, todėl tikiu, kad pokalbis klostysis lengvai ir natūraliai. Svarbiausia man – vengti banalių klausimų, nes ir pats nemėgstu į tokius atsakinėti.

 

AR ši laida bus didžiausia avantiūra gyvenime?

 

Turbūt didžiausia ir kartu baisiausia mano gyvenimo avantiūra buvo dalyvavimas šokių projekte. Esu gana statiškas žmogus, todėl šokiai niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Kai pirmą kartą pamačiau, kad reikės šokti ča ča ča, rumbą ir kitus šokius, ištiko šokas. Atrodė neįtikėtina, kaip šokėjai geba taip laisvai valdyti savo kūną, judinti rankas, kojas ir liemenį tarsi kiekviena kūno dalis gyventų savo ritmu. Dalyvauti projekte ne vienus metus ragino bičiulis ir prodiuseris Laurynas Šeškus. Kiek pamenu, atsilaikiau gal šešis sezonus, kol galiausiai sutikau išbandyti save. Sudalyvavau, įgijau vertingos patirties ir galiu pasakyti – vieno karto visiškai pakako (juokiasi).

 

KO šiuo metu mokotės arba norėtumėte išmokti?

 

Mokausi būti tėvu. Tai nuolatinis procesas, nes kiekvienas vaikų augimo etapas atneša naujų temų, iššūkių ir atradimų. Keičiasi ne tik žaislai ar pomėgiai – keičiasi ir tai, kaip vaikai mato bei supranta pasaulį. Atrodo, dar visai neseniai buvo darželis, mokykla, o dabar jau matau artėjančią paauglystę. Tai nelengvas etapas, daug (savi)analizės: koks pats buvai ir kokie tavo vaikai dabar. Dažnai sakau, kad vaikų auginimas yra ne mokykla, o profesūra (šypsosi). Augindamas vaikus žmogus neišvengiamai susiduria ir su savo paties patirtimis bei demonais. Oi, kaip nelengva. Todėl mokausi dabar ir, tikiu, mokysiuosi dar daugelį metų.

 

KOKĮ slaptą talentą turite?

 

Kaip viename anekdote sako: „Galiu groti smuiku“. „O ką dar gali?“ – „Galiu ir negroti“. Tai ir aš galiu dainuoti, o galiu ir nedainuoti (šypsosi). Jeigu rimtai, manau, kad didžiąją dalį savo talentų ir gebėjimų jau esu parodęs. Dainuoju, vedu renginius, kuriu, esu tėtis, o gyvenime teko išbandyti ir daugybę kitų veiklų – nuo statybų iki rinkodaros. Kartais atrodo, kad per vieną gyvenimą teko sukaupti tiek patirčių, kiek kitam užtektų keliems. Mano gyvenime buvo visko – ir nelengvos vaikystės išbandymų, ir gražių pakilimų, ir profesinės sėkmės, ir šeimos džiaugsmų. Tokios patirtys žmogų formuoja labiau nei bet koks talentas. Apie dalį jų kalbu atvirai, o kai kuriuos išgyvenimus pasilieku sau.

 

KOKIOMS visuomeninėms problemoms neliekate abejingas?

 

Niekada nelieku abejingas tautiškumo ir pilietiškumo temoms. Reikia didžiuotis, kad esame lietuviai. Džiugina tai, kad šiandien vis daugiau jaunų žmonių atranda ir vertina savo tapatybę, aktyviau domisi valstybės istorija bei ateitimi. Mano šeimoje lietuvybė visada buvo labai svarbi, todėl meilė savo šaliai man yra natūrali ir savaime suprantama vertybė.

 

Žinoma, negaliu likti abejingas Ukrainos žmonių kovai ir jų išgyvenimams. Kiek leidžia galimybės, prisidedu ir prie įvairių socialinių iniciatyvų – nuo pagalbos žmonėms su negalia iki beglobių gyvūnų globos. Ypatingą vietą mano širdyje užima Rimanto Kaukėno paramos fondas, su kuriuo mus sieja ne tik bendri projektai, bet ir nuoširdus žmogiškas ryšys. Esu matęs, kiek daug gero ši organizacija sukuria sunkiai sergantiems vaikams ir jų šeimoms, todėl labai vertinu jų darbą.

 

KĄ norėtumėte pakeisti savyje ir pasaulyje?

 

Savyje galbūt norėčiau pakeisti kai kuriuos fiziologinius dalykus – prieš 6–8 metus sužinojau apie ADHD ir tam tikrus išsiblaškymo momentus. Visai norėčiau, kad jų nebūtų. Kita vertus, gal tada būčiau visai kitas žmogus? Todėl kartais tai laikau netgi privalumu.

 

Pasaulyje norėčiau, kad neliktų pavydo. Tai baisiausias dalykas, pabaigos pradžia. Pats niekada nesu jautęs pavydo, nes augau apsuptas artimų žmonių – sesers, draugų, kuriems visada linkėjau gero. Man natūralu džiaugtis kitų sėkme, nes žinau, kiek pastangų ji kainuoja. Kita vertus, suprantu, kad pasaulis sudėtingas. Galbūt net ir neigiami jausmai turi savo vietą – jie kartais tampa motyvacija tobulėti ar keistis. Jei neliktų blogio, galbūt nebemokėtume atpažinti gėrio (šypsosi)… Taip, pasaulis sudėtingas ir labai svarbu jame nepasiklysti.

 

KAS labiausiai padeda išlaikyti kryptį, balansą gyvenime?

 

Šeima man yra pagrindinis dalykas, padedantis įsižeminti ir išlaikyti balansą. Namuose esu paprastas žmogus – tėtis, vyras, kuris užsiima kasdieniais buities darbais: auklėja vaikus, puoselėja sodybą, tvarko namus. Tokia rutina leidžia sugrįžti į save ir savo mažą šeimos pasaulį. Tai suteikia saugumo jausmą, kuris, mano manymu, būtinas kiekvienam žmogui. Be vidinio stabilumo būtų lengva išprotėti. Tikiu, kad būtent tas saugumo pojūtis padeda išlaikyti kryptį ir nepasiklysti gyvenimo tempuose bei įtampose.

 

KAIP ilsitės?

 

Man poilsis – galimybė tiesiog sustoti: gulėti, gerti kokteilį ir žiūrėti į vandenį. Tai miegas ir ramybė, kai kūnas ir protas iš tiesų nurimsta. Net specialistai sako, kad jei vietoj poilsio liekame nuolat aktyvūs, nevyksta kūno ląstelių regeneracija. Labai atpalaiduoja gamta – miškas, pieva, visa, kas žalia. Tokios vietos tarsi perkrauna mintis ir leidžia sugrįžti į kasdienybę su daugiau energijos. Žinoma, svarbiausia nepersistengti ir su pačiu poilsiu (šypsosi).

 

KOKS filmas ar serialas neseniai jus užkabino?

 

Oi, čia man pavojinga tema, nes dažnai tenka paaukoti miegą – su Erika neretai naktinėjame iki 12–1 val., nes tas vaikiškas smalsumas „kas bus kitoje serijoje“ nugali sveiką protą ir poilsio poreikį. Dabar žiūrime „Mama“. Tai juodo humoro serialas apie moteris, kurios po audringos jaunystės tapo mamomis ir vis dar lankosi anoniminių alkoholikų susirinkimuose. Seniai mačiau tokį gerą serialą.

 

KOKIŲ gražių tradiciją turite šeimoje?

 

Jau kurį laiką šeimoje turime tradiciją – kiekvieną šeštadienį kartu žiūrime geriausius pasaulio filmus, kurie dažnai baigiasi ir ašaromis. Džiaugiuosi, kad vaikai yra tarsi lakmuso popierėliai – jie sugeria matomus dalykus ir nuoširdžiai į juos reaguoja. Esu laimingas, kad auga tikri žmonės.

 

KAIP atrodytų jūsų tobula diena?

 

Tobula diena būtų šiltas, bet ne per karštas oras ir visiška ramybė. Visą dieną galėčiau tiesiog gulėti ant gulto, o asmeninis šefas keptų steikus ir ruoštų „Mojito“. Man nereikia niekuo rūpintis ar kažko pritrūkus važiuoti į parduotuvę. Tiesiog guliu ir grožiuosi nupjauta žole, mėgaujuosi grynu oru. Tada užmetu meškerę ir vienas po kito kimba į tvenkinį neseniai suleisti upėtakiai. Vaikai krykštauja iš nuostabos, žmona šypsosi. Nėra didesnės ramybės, kaip matyti artimuosius laimingus. Tokia būsena vyrui labai svarbi – kai žinai, kad tavo šeima saugi, aprūpinta ir rami, be panikų ir streso, kai visiems visko užtenka. Tai pasiekti nėra lengva, bet tai ir yra tai, dėl ko stengiesi kiekvieną dieną.

 

Autorė Laima Samulė