Aktorius ir muzikantas Jokūbas Bareikis intensyviai ruošiasi kalėdiniam koncertų maratonui, per kurį tęs prieš keletą metų užsimezgusią gražią scenos partnerystę su Lina Rastokaite. „Kartu paruošėme muzikinius projektus „Holivudo žvaigždės“, „Kalėdų žvaigždės“, o dabar – „90-ieji Lietuvoje“. Koncertai visoje Lietuvoje vyks visą gruodį“, – sako pašnekovas.

 
Jokūbas Bareikis, fotografas Liusjenas Kulbis.

Jokūbas Bareikis, fotografas Liusjenas Kulbis.

 

Jokūbai, ar neapmaudu dirbti šventiniu laikotarpiu?

 

Kartais, bet iš esmės įpranti, tokia mano veiklos specifika. Man nepatinka šaltis, todėl darbas natūraliai užima tą laikotarpį ir nėra kada liūdėti. Paprastai darbų krūvis aptirpsta po Naujųjų metų, kaip ir daugeliui scenos žmonių, tada galiu daugiau laiko skirti sau ir šeimai.

 

Vaidindamas ir dainuodamas scena dažnai dalinatės su kitais kūrėjais. Sunku rasti žmogų, su kuriuo užsimegztų tikra profesinė partnerystė?

 

Kai galvojome apie projektą „Holivudo žvaigždės“, buvome numatę dirbti su viena dainininke, tačiau mūsų vizija nesutapo, tad kilo mintis pasikviesti Liną Rastokaitę. Labai sutampa mūsų požiūris į darbą, discipliną, kūrybą. Nors esame skirtingo matymo kampo, bet galime vienas kitą papildyti. Itin vertinu Liną kaip scenos partnerę, mus sieja graži partnerystė: nė vienas nesusikoncentruojame ties savimi, bet esame orientuoti į bendrą tikslą, nepaliekame parnerio „ant ledo“, nebandome užgožti kito savo šešėliu ir pan. Mūsų kūrybiniu procesu ir darbu scenoje esu patenkintas.

 

Visuomet dirbate su partneriais ar yra projektų, kur scenoje esate vienas?

 

Jau kuris laikas užsiimu Vytauto Kernagio dainų projektu „Legenda. Vytautas Kernagis. Istorijos ir dainos“. Scenoje esu kaip solistas, tačiau šalia yra pianistas ir dvi pritariančios vokalistės. Ko gero, man tenka didžiausias krūvis, nes tai nėra įprasti koncertai, bet edukacija per pramogą: ne tik atliekamos tam tikro laikotarpio dainos, bet ir pasakojama apie jį. Visada ieškome įdomių faktų apie konkretų laikotarpį, stengiamės rasti tam tikrą kampą, kad tema atsivertų su humoru arba turėtų netikėtumo skonį.

 

Labai keičiasi darbo pobūdis, kai dirbate su partneriu ir vienas?

 

Kai scenoje esu vienas, yra tam tikrų niuansų: neturiu kuo prisidengti, už ko pasislėpti, nėra, kas galėtų mane papildyti. Kai dirbu su kitu žmogumi, taip pat yra savitų iššūkių – ne visada žinau, ko galiu iš jo laukti. Jei pasitaikys techninių nesklandumų ar partneris imsis iniciatyvos, ar supasuos, ar padės, ar kaip tik trukdys? Be abejo, dirbant vienam krūvis didesnis, nes dviese gali pasidalinti užduotis, ne viskas gula ant vieno pečių. V. Kernagio projekte vienas groju, dainuoju, pasakoju, tai tikrai nėra galimybės „parūkyti“ scenoje (šypteli).

 

Jūsų veiklose nemažai užkulisinio darbo. Kurie iš tokių darbų įdomiausi, o kurie sunkiausi?

 

Net projektui jau gyvuojant, po kelių pasirodymų dar kažką koreguoju, nes pamatau, kas (ne)veikia. Kartais galvoju, kad tam tikra detalė bus efektinga, bet žiūrovai tos informacijos nepriima, nesupranta. Ir priešingai – kažkoks paprastas dalykas išprovokuoja žiūrovų reakciją, supranti, kad tą temą galima dar plėtoti. V. Kernagio projektas buvo vienas sudėtingiausių, pareikalavo daugiausia pasiruošimo. Nenorėjau visko daryti formaliai, tiesiog atlikti pasirinktus kūrinius, kurie jau savaime yra pusė sėkmės, nes V. Kernagio kūryba – superinė. Jaučiau didelę atsakomybę tiek prieš šią legendinę asmenybę, tiek prieš jo šeimą, žiūrovus.

 

Kaip ruošėte šią programą?

 

Pirmiausia atsiklausiau V. Kernagio šeimos leidimo, pakviečiau juos į kelis kitus koncertus, kad susipažintų su „edukacija per pramogą“ formatu. Paskui gerus pora mėnesių rinkau informaciją: peržiūrėjau filmus, interviu, perskaičiau straipsnius, perklausiau muziką. Informacijos daug, o atsirinkti, kas reikalinga, nėra taip paprasta. Perskaitai įdomią detalę, tačiau nežinai, ar ją panaudosi. Kai pradedi dėlioti programos karkasą, jos temas, pamatai, kad kažkokia detalė, kurią skaitei prieš kelias savaites, čia tiktų, tada vėl ieškai jau konkretaus fakto. Šis procesas ir įdomus, ir sudėtingas, nes reikia aprėpti daug informacijos, kad koncertas būtų išbaigtas, kelionė nuo pasirodymo pradžios iki pabaigos nuvestų prie kažkokio tikslo. Dainos, jų eilės tvarka ir kt. pasirenkama kryptingai, o ne kas pasitaikė po ranka sumetama į bendrą dubenį, kaip ingredientai mišrainei. Kai viskas pavyksta, kai visi procesai veikia teisingai, nuostabus jausmas būti scenoje.

 

Dažnai lipate į teatro sceną?

   

Su aktorėmis Valda Bičkute ir Gabija Jaraminaite kaip tik kuriame naują spektaklį „Lunenbergas“, taigi scenoje pasirodau ir su intelektualia komedija.

 

Pasitaiko laikotarpių, kai ilgiau nebūnate scenoje? Ar reikalingas toks ilgesys?

 

Tikrai reikalingas, nes būna laikotarpių, kai kūryba pasidaro tarsi buitis – diena iš dienos būni kelyje, važinėdamas po Lietuvą su tuo pačiu spektakliu. Prieš porą metų gruodį turėjau net 33 spektaklius, o dar paskaitos, garsinimo darbai… Su nuovargiu susitvarkai, nes aktoriai įpratę skirstyti krūvį, plačiau veikti, visgi atsėlina rutina, buitis. Pasiilgti scenos naudinga, nes su visai kita emocija į ją ateini. Kai esi pasiilgęs scenos – pusė darbo jau atlikta. Juk niekam nerūpi, kad aktoriaus namuose nėra karšto vandens, sugedo automobilis ar susirgo šuo – jis turi atlikti savo darbą. Žiūrovai nesigilina į aplinkybes, tik vertina tai, ką mato scenoje. Scenos ilgesys suteikia azarto, gerojo jaudulio, o žiūrovas tą jaučia. Kad ir kiek daug darbo turiu, stengiuosi rasti savyje jėgų nebūti formalus scenoje.

 

Kas pažadino meilę scenai?

   

Mano tėvai aktoriai, todėl vaikystę leidau Jaunystės teatre, kuris mano vaikystės metais išgyveno aukso amžių, gastroliavo po visą pasaulį. Ir pats, būdamas ketvirtokas, atlikau nedidelį vaidmenį viename spektaklyje, su kuriuo vykome į Suomiją. Jaunimo teatre rodė spektaklį „Haroldas ir Modė“, kurį mačiau tiek kartų, kad mintinai mokėjau scenas, daugelį dialogų. Buvo ypatinga patirtis vaikui įsitaisyti balkone ir stebėti žiūrovus. Žinojau, kokia bus kita scena, jautri spektaklio akimirka ir stebėjau žmonių reakcijas: kažkas susižvalgo, kažkas susikabina rankomis, kažkas susigraudina. Buvo nuostabu suvokti, kad scenoje vykstantys procesai gali turėti tokį poveikį žmonėms. Taip pat pažinojau visus aktorius, teatro darbuotojus, galėdavau nusigrimuoti, dirbti su rekvizitais, padėti rūbinėje. Buvau kaip ir pusiau įdarbintas savo noru (šypsosi). Tai ir lėmė apsisprendimą tapti aktoriumi.

 

Niekada nesudvejojote dėl pasirinkto kelio?

 

Pirmame LMTA kurse man sukako aštuoniolika. Buvau jaunas, galbūt ir kiek lėtesnio brendimo, tad minčių dėl profesijos kilo visokių. Buvau padavęs dokumentus studijuoti žurnalistiką, antrame aktorystės kurse paraleliai studijavau teisę ir valdymą. Galvojau, galėčiau būti teisininku, nes turiu puikią atmintį, moralės principus. Domino ir filosofija, traukė literatūros sritis. Visgi, pasibandęs keletą dalykų, nusprendžiau likti aktorystės kelyje. O dabar jau kuris laikas įgyvendinu svajonę dainuoti ir groti žiūrovams. Jaučiu, kad esu ten, kur ir turiu būti.

 

Kaip bėga jūsų laisvalaikis? Ar turite laiko atkurti vidinius resursus?

 

Kaip kada. Dažnai gyvenime viskas vyksta banguotai – tai daugiau darbų, tai daugiau laisvo laiko. Per tiek metų išmokau paskirstyti energiją, net jei per dieną būna po tris spektaklius. Be abejo, kaip žinome iš fizikos, energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Bet kai žinau, kad bus daug darbo, tuomet psichologiškai tam nusiteikiu, o vėliau jėgas atgaunu tiesiog nieko neveikdamas arba išvažiuoju pasivaikščioti, nueinu pasportuoti. Svarbu, kad niekur nereikėtų skubėti ir niekam atsiskaityti. Jei jaučiu vadinamąjį kūrybinį bloką, galiu nesiimti tam tikrų darbų arba juos šiek tiek nukeliu ar kaip tik paankstinu.

 

Kaip jus veikia šaltasis metų laikas?

 

Nemėgstu šalto oro, šaltuoju laikotarpiu greitai pavargstu, vis norisi kažkur išvažiuoti pasišildyti ir pailsėti, bet kaip tyčia šiuo metu pats darbų įkarštis. Po Naujųjų baigiasi pagrindinis darbų maratonas, tada iššaunu atsipūsti į šiltuosius kraštus. Jei būtų mano valia, apsieitume ir be šaltojo sezono arba jis būtų gerokai trumpesnis (šypsosi).

 

Apie ką susimąstote baigiantis kalendoriniams metams?

 

Anksčiau metų sandūrai skirdavau daugiau dėmesio, apsvarstydavau, ką nuveikiau arba ką reikės nuveikti nuo sausio 1-osios: pradėti sportuoti, mesti rūkyti ir kiti trumpalaikiai pažadai. Dabar man tai lūžio metas, kai laukiu pavasario: sausį ilsiuosi, vasaris trumpas, o pavasarį jau planuoju naujus projektus, džiaugiuosi šiltėjančiais orais ir galiu kibti į darbus su nauja energija.

 

Autorius Laima Samulė