Gėda – vienas nemaloniausių jausmų, pažįstamų kiekvienam neurotipiniam žmogui ir net kai kuriems gyvūnams, pavyzdžiui, šunims. Šis jausmas pradeda formuotis maždaug antraisiais gyvenimo metais ir gali lydėti žmogų visą sąmoningą gyvenimą. Kada ir kodėl jis kyla? Ir kaip išmokti mažiau gėdytis?

 

Apie gėdąIllustration,Of,Man,Burying,Head,Under,The,Ground,,Surreal,Fear

 

Gėdą patiriame kaip evoliuciškai susiformavusį socialinį signalą, saugantį mus nuo atstūmimo. Ji kyla, kai jaučiamės neatitinkantys lūkesčių, patiriame pažeminimą, atstūmimą ar viešą nesėkmę. Tai gilus jausmas, susijęs su baime būti išstumtam iš grupės: neprilygti kitiems, išsiskirti iš aplinkinių, pasirodyti nevisaverčiam ar nepageidaujamam.

 

Gėda veikia kaip tam tikras saugiklis, sulaikantis mus nuo situacijų, kuriose galėtume pasijusti nepatogiai ar apsijuokti. Vis dėlto dažniausiai vieno ar kito dalyko imame gėdytis tik tada, kai jau esame patyrę, kad tai sukelia nemalonių emocijų. Pavyzdžiui, mums gali būti gėda viešai kalbėti, nes kartą bandydami tai daryti pasijutome apsikvailinę.

 

Nors gėda yra natūrali ir tam tikrais atvejais naudinga emocija, ji gali tapti pavojinga, jei ima dominuoti. Savižudybių prevencijos srityje dirbantys psichologai pastebi, kad vienas svarbiausių žmonių kančios šaltinių dažnai yra būtent gėda. Ji gali izoliuoti: dėl jos nepriimame savęs ir kitų, nedrįstame atsiskleisti ar kalbėti apie tai, kas mums svarbu. Bijome svajoti ir siekti tikslų, nedrįstame užkalbinti patinkančio žmogaus, gėdijamės savo jausmų. Galiausiai ši emocija gali supriešinti su pačiais savimi.

 

Kokios priežastys lemia?

 

Psichologų teigimu, iki maždaug dvejų metų dauguma žmonių gėdos dar nejaučia, nes tam trūksta socialinių ir savęs suvokimo įgūdžių. Tačiau nuo šio amžiaus gėda pamažu atsiranda kiekvieno gyvenime. Tai, kaip stipriai ji mus paveiks, dažnai priklauso nuo patirčių, kurios sukėlė pirmuosius ar stipriausius gėdos išgyvenimus. Paprastai išskiriamos keturios pagrindinės gėdos atsiradimo priežastys.

 

Neatliepta meilė arba atstūmimas artimoje aplinkoje. Vaikas, kuris nuolat nesulaukia tėvų dėmesio ar šilumos, o kartais net patiria atstūmimą, ilgainiui gali pradėti manyti, kad su juo kažkas negerai, kad jis nėra vertas meilės. Taip formuojasi giluminė gėda dėl savęs. Panašių jausmų gali atsirasti ir suaugus, kai patiriame artimo žmogaus atšalimą ar išdavystę – tuomet gali kilti įsitikinimas, kad nesame verti meilės ar draugystės. Tokios patirtys neretai skatina savęs nuvertinimą, drovumą, nepasitikėjimą savimi ir žemą savivertę.

 

Atstūmimas ir pažeminimas grupėje. Tokios situacijos gali kilti įvairiose bendruomenėse – nuo vaikų darželio iki darbo kolektyvo. Ignoruojamas, viešai išjuokiamas ar apkalbamas žmogus gali pasijusti išstumtas iš grupės, todėl kyla gėdos jausmas ir įsitikinimas, kad jis yra nevisavertis ar nepritapęs. Ši socialinė gėda kartais turi ilgalaikių pasekmių. Pavyzdžiui, dėl svorio pravardžiuojamas paauglys gali visą gyvenimą gėdytis kūno, net susidurti su valgymo sutrikimais.

 

Nepageidaujamas viešumas. Tai gėda, kurią patiriame, kai mūsų pažeidžiamumas ar klaida netikėtai atsiskleidžia viešumoje. Pavyzdžiui, pargriuvome eidami į sceną, apsiverkėme kitų akivaizdoje ar pasakėme kvailystę žmogui, kuris mums patinka. Tokiose situacijose dažnai kyla stiprus noras prasmegti skradžiai žemę. Nors tai gali būti akimirksnio gėda, ją dar ilgai kartojame mintyse ir vėl išgyvename tą patį nemalonų jausmą. Šiuolaikinėje skaitmeninėje erdvėje ši problema dar aštresnė – net ir pašalinus įrašą ar nuotrauką iš socialinių tinklų, ją gali būti išsisaugoję kiti žmonės.

 

Nepateisinti lūkesčiai ir nesėkmės. Kai labai ko nors siekiame, bet patiriame nesėkmę, galime pradėti gėdytis savęs. Tokį jausmą gali sukelti atleidimas iš darbo, žlugusi santuoka, automobilio avarija ar kiti gyvenimo sukrėtimai. Gėda kyla dėl jausmo, kad nepateisinome kitų žmonių ar savo pačių lūkesčių. Ji gali ilgai graužti, dažnai tol, kol pavyksta ištaisyti situaciją, pavyzdžiui, susirasti naują darbą ar sukurti naujus, sėkmingus santykius. Vis dėlto jei nesėkmės kartojasi ir jas nuolat lydi gėdos jausmas, tai gali mažinti savivertę ir ilgainiui atimti motyvaciją stengtis ar bandyti iš naujo – ima atrodyti, kad „vis tiek nepasiseks“ arba „vėl apsijuoksiu“.

 

Gali būti toksiška

 

Gėda gali būti sveikas ir natūralus jausmas, kuris tarsi karščio banga užlieja tuomet, kai pasielgiame netinkamai, pavyzdžiui, kam nors pameluojame, įskaudiname ar padarome žalą kitam žmogui. Tokiu atveju gėda padeda sustoti ir susimąstyti apie savo elgesį. Tai nemaloni emocija, todėl taip pat skatina nekartoti veiksmų, dėl kurių vėl galėtume pasijusti blogai. Taip tam tikra prasme apsaugome ir save, ir kitus žmones.

 

Tačiau gėda gali tapti ir toksiška. Taip nutinka, kai ji trunka ne akimirką dėl konkrečios situacijos, o yra nuolat palaikoma ar stiprinama aplinkinių. Pavyzdžiui, padarome klaidą, susigėstame, bandome pasitaisyti, tačiau mums nepavyksta, o aplinkiniai ir toliau gėdina, žemina ar atstumia. Tokiose situacijose žmogus gali patirti patyčias, smurtą ar nepriežiūrą, o viduje ima kauptis vadinamoji toksiška gėda.

 

Vaikai ir paaugliai ypač pažeidžiami, todėl toksiška gėda dažniausiai susiformuoja būtent šiame gyvenimo etape. Deja, bėgant laikui ji gali lemti nuolatinį nepasitikėjimą savimi ir įsitikinimą, kad esame menkaverčiai, neverti meilės, laimės ar kitų žmonių dėmesio bei kantrybės. Galiausiai gėda tampa nebe tik emocija, bet ir vidiniu balsu, kuris nuolat kartoja: „tu blogas“, „tu kvailas“, „tu niekam tikęs“. Todėl svarbu, kad gėda mūsų vidiniame pasaulyje būtų retas svečias, padedantis susimąstyti apie savo elgesį, o ne nuolatinis gyventojas, griaunantis savivertę ir santykį su savimi.

 

Kaip įveikti gėdą?

 

Norint, kad gėdos jausmas netaptų visa apimantis ir nekartintų gyvenimo, verta išmokti kelių žingsnių, padedančių suprasti, kodėl ši emocija kyla, ar ji pagrįsta ir naudinga kaip tam tikras saugiklis, ar vis dėlto tampa kenksminga.

 

Užduoti sau klausimų. Pajutus gėdą svarbu nepasiduoti vien emocijoms, o pabandyti į situaciją pažvelgti racionaliai: kodėl aš gėdijuosi? Ką iš tiesų blogo padariau? Tokie klausimai padeda suprasti, ar ne perdėtai save kaltiname. Įvertinus, ar gėda yra adekvati situacijai, emocijų intensyvumas dažnai sumažėja. Taip pat verta atkreipti dėmesį į mintis, kurias sukelia vidinis kritikas. Greičiausiai nesame „visiški nevykėliai“, tiesiog šį kartą suklydome. Toks požiūris padeda išlaikyti gėdą kaip momentinę, o ne visą apimančią emociją.

 

Ieškoti gėdos ištakų. Gėdos jausmas dažnai turi priežasčių, slypinčių (ne)tolimoje praeityje. Pamėginkime prisiminti, kada pirmą kartą panašiai pasijutome. Gal vaikystėje tėvai ar mokytojai dažnai gėdindavo dėl menkniekių? O gal patyrėme pažeminimą tarp bendraamžių, draugų ar kolegų? Supratus, iš kur kyla vidinis gėdos balsas, jį tampa lengviau suvaldyti. Dažnai pasąmonėje girdime ne savo, o griežtos mamos, mokytojo ar kito žmogaus balsą. Suvokus, kad dalis gėdos yra išmokta, tampa lengviau ją keisti.

 

Atpažinti gėdos dirgiklius. Skirkime laiko darbui su savimi ir sąmoningai stebėkime, kokiose situacijose kyla gėdos jausmas. Gal jis susijęs su tam tikrais žmonėmis ar aplinkybėmis, su mūsų išvaizda, viešu kalbėjimu, finansiniais pasiekimais ar intelektiniais gebėjimais? Supratus savo jautrias vietas, galima iš anksto pasiruošti, kaip reaguosime, jei kas nors palies šias temas. Kartais galime imtis pokyčių, kurie padėtų jaustis tvirčiau. Taip gėdą galima paversti paskata teigiamiems pokyčiams.

 

Dalintis jausmais su kitais. Toksiška gėda stiprėja tyliai ir slapta, todėl vienas veiksmingiausių būdų ją mažinti – kalbėtis apie savo išgyvenimus. Pasidalijus jausmais su patikimu draugu, šeimos nariu ar psichologu, dažnai palengvėja. Nors iš pradžių gali būti nedrąsu ir net gėda, pokalbis padeda suprasti, kad panašių baimių ir išgyvenimų turi ir kiti žmonės. Tai leidžia pasijusti mažiau vienišiems. Kreipiantis į specialistą galima gauti ir konkrečių patarimų bei įrankių, kaip mažinti gėdą ir neleisti jai kontroliuoti ar riboti mūsų gyvenimo.

 

Gėda nemėgsta meilės sau

 

Gėda glaudžiai susijusi su nepasitikėjimu savimi, žema saviverte, savikritika ir net meilės sau stoka. Norint atsikratyti toksiškos gėdos, kuri kartina gyvenimą, svarbu mokytis atjautos ir pagarbos sau. Vienas svarbiausių žingsnių – išmokti atskirti save nuo savo veiksmų.

 

Visi daro klaidų, tačiau jos neapibrėžia visos žmogaus asmenybės. Pavyzdžiui, jei žmogus sukėlė vieną ar kelias avarijas, tai nereiškia, kad jis yra nevykėlis ar žioplys. Tai tik klaidos tam tikroje gyvenimo srityje, o kitur tas pats žmogus gali būti atsakingas, talentingas ar pavyzdingas. Todėl svarbu keisti vidinį dialogą: vietoj minčių „esu nevykėlis“ verta sau pasakyti „padariau klaidą“, „apsižioplinau“, „pasielgiau netinkamai“.

 

Patyrę gėdingą situaciją neskubėkime savęs smerkti. Verčiau pagalvokime, kaip reaguotume, jei į tokią pačią situaciją patektų draugas ar kitas artimas žmogus. Ar jį išvadintume nevykėliu, ar nuramintume sakydami, kad taip nutinka ir kitą kartą pavyks geriau? Tokius pačius palaikančius žodžius verta skirti ir sau.

 

Svarbu prisiminti ir tai, kad gėdingas įvykis nėra viską lemiantis likimo ženklas, visam gyvenimui apibrėžiantis mūsų vertę. Iš kiekvienos klaidos ar nederamo poelgio galime pasimokyti: keisti savo elgesį, augti ir tobulėti, stengtis nekartoti tų pačių klaidų. Todėl neleiskime gėdai mūsų sugniuždyti.

 

Autorė Laima Samulė